Vedėja Rita Miliūtė: Laba diena. Jūs žiūrite Lietuvos televizijos laidą iš Žinių muziejaus studijos Vašingtone. Ji skirta paminėti 1991-ųjų sausio įvykių aukas ir jų indėlį į Lietuvos laisvės kovą bei jos pripažinimą. Studijoje – žmonės, kurie puikiai prisimena tuos įvykius; maža to, jie yra aktyvūs veikėjai, o ne tik liudininkai. Ir tai yra žmonės, be kurių indėlio Lietuvos televizija negalėtų šiandien iš čia transliuoti laidos, o Lietuvos žmonės tiesiog jos negalėtų matyti.
Laikas pristatyti kartu su manimi šiandien vesiantį laidą žmogų. Tiesą sakant, šio žmogaus net nebūtina pristatyti. Jis – Paul Goble, žinomas kaip geras Baltijos šalių draugas, buvęs JAV Valstybės sekretoriaus James Baker specialusis patarėjas.
/.../
Paul Goble: /.../ Prieš pradėdami aptarinėti laidos dalyvių prisiminimus ir mintis, pirmiausia pasiklausysime žmogaus, be kurio negalėtų vykti joks susitikimas su lietuviais, - Vytautu Landsbergiu. Prašau labai atidžiai pasižiūrėti vaizdo reportažą.
Vytautas Landsbergis: Sovietų represijos Lietuvoje ir prieš Lietuvą 1991-ųjų sausį buvo kulminacija kovos už teisėtumą, oru,ą ir laisvę visų nelaisvėje esančių tautų, tebegyvenančių komunistinės diktatūros valdomoje sovietinėje imperijoje. Mūsų kova nebuvo vien lietuvių kova, nebuvo vien išskirtinai dėl mūsų. Žmonės, kurie ėjo priešintis, atsilaikyti ir mirti dėl Lietuvos, matė tik Lietuvą. Tačiau dabar mes visa tai vertiname kur kas platesne prasme. Neteisėtumas, pasitelkęs brutalią jėgą, nenorėjo užleisti vietos tarptautiniam teisėtumui ir bendradarbiavimui. Taigi lietuviai žuvo dėl daugelio Europos ir net viso pasaulio tautų. Viena žmogus, stovintis ištiestomis rankomis priešais tanką, ši nuotrauka, padaryta Sausio 13-osios vakarą Vilniuje, stulbinamai sutampa su tokiu pat vaizdu Tiananmenio aikštėje. Jei Lietuva tada nebūtų atsilaikiusi ir būtų buvusi sutraiškyta nenugalimos sovietų agresijos jėgos, daugybės žmonių likimas dabar būtų kitoks, o Europos žemėlapis atrodytų kitaip iki mūsų dienų. Tačiau priešiška karinė jėga, netgi palaikoma kai kurių vietinių išdavikų ir agentų, nebuvo tokia nenugalima. Tos jėgos nepakako, nes tikroji nenugalima jėga buvo eiliniai žmonės, neturintys įprastinės ginkluotės, bet ginkluoti savo tikėjimu ir įsitikinimais. Blogis negali vėl pasikartoti; stabdykite jį, - tokia buvo žmonių valia ir ryžtas. O atsakymas į tai buvo: žudykite juos.
R.Miliūtė: Ar tikite, kad M. Gorbačiovas tiesiog nežinojo, kas dedasi Vilniuje, kaip jis pats sako?
VL: Visiškai ne. Kai mėginau su juo susiekti telefonu, kalbėjausi su jo sekretoriato darbuotojais, man buvo atsakyta, kad jis miega, ir žadinti jo negalima. Tai buvo melas, galbūt
paskleistas M. Gorbačiovo nurodymu. Nes vėliau, gal po valandos, aš kalbėjausi su Borisu Jelcinu. Borisas Jelcinas paskambino M. Gorbačiovui, ir M. Gorbačiovas su juo kalbėjosi. B. Jelcinas jam pasakė: sustabdykit tuos šlykščius veiksmus! „Prekratite eto bezobrazije!” Prisimenu tuos žodžius, kuriuos vėliau man persakė Borisas Jelcinas, pasakodamas apie padėtį tą vakarą. Taigi M. Gorbačiovas nemiegojo. M. Gorbačiovas buvo centriniame šio operacijos štabe. Galbūt jie nesitikėjo tokios lietuvių drąsos ir tvirtybės. Kai kurių momentų tada nebuvo įmanoma numatyti. Tačiau tai nesumenkina šio karo nusikalstamos esmės. Beje, tai pateikiama ir kaip svarbus faktas oficialioje M. Gorbačiovo biografijoje, kurią parašė Andrejus Gračiovas, buvęs M. Gorbačiovo padėjėjas ir spaudos atstovas. Jis tyrė to vakaro įvykius, apklausė svarbius žmones, svarbiausius to meto jėgos struktūrų veikėjus: Pugą, Jazovą ir Kriučkovą. Galbūt pirmiausia Kriučkovą, vėliau Pugą ir Jazovą. Tris pagrindinius jėgos struktūrų vadus. Šie jam papasakojo, kad mėgino išgauti M. Gorbačiovo sutikimą panaudoti karines priemones. M. Gorbačiovas kurį laiką delsė, tačiau galiausiai sutiko ir pritarė: padarykite tai. Tai jie padarė.