1. 1980 m. pabaigoje Jūs ir Jūsų kolegos daugeliui buvote gyvi kovos už laisvę ir nepriklausomybę simboliai. Simpatijas Jums reiškė tie, kurie troško laisvės ir savo tautoms. Tačiau žlugimo Jums linkėjo tie, kurie toliau mąstė „didžiosios vieningosios šalies“ kategorijomis. Kovoje už nepriklausomybę buvo visko: ir nacionalinis pakilimas, ir kruvini 1991 metų įvykiai.
Kas Jūsų požiūriu lėmė kovos ne vien už nepriklausomybę, bet ir sukuriant laisvą, civilizuotą valstybę, ES narę, sėkmę?
V.L. Būtent tai, kad pirmiausia mes siekėme demokratijos, kaip priemonės laisvei, o ne atvirkščiai.
2. Savo laiku „Sąjūdis“ buvo sujungęs labai skirtingus žmones – skirtingų profesijų, skirtingų asmeninėmis istorijomis, skirtingus netgi požiūriu į naująją Lietuvą. Kaip pavyko sujungti skirtingus požiūrius ir siekius, kad būtų priimti aiškūs sprendimai ir veiksmai? V.L. Pagrindinio tikslo pojūtis ir suvokimas. Galbūt ir todėl, kad „Sąjūdžio“ programoje dominavo principiniai klausimai. Detalūs-techniniai klausimai buvo atidėti vėlesniam laikui, kai tai bus sprendžiama įstatyminiais aktais, jau esant demokratijai.
3. Žmonės, palaikantys permainas, dažnai nori „visko ir iš karto“. Ar Lietuvoje nebuvo „nusivylimo dėl reformų spartumo“? Kaip tai buvo sprendžiama? V.L. Ne tiek dėl spartumo, nors daugeliui buvo sunku prie jo prisitaikyti, bet ir dėl senos save išsaugančios „klanų-blatų“ sistemos, pagal kurią buvo grobstomas visuomenei priklausantis turtas, stiliaus. Šis nusivylimas atsigręžė prieš juos pačius, kai buvo išrinkti „buvusieji“. Tarsi gavo mandatą elgtis godžiai.
4. Lietuvių nacija šalyje sudaro absoliučią daugumą – daugiau negu 83 % (skirtingai negu, pavyzdžiui, Latvijoje ir Estijoje). Tačiau, nepaisant to, dešimtmečius trukęs gyvenimas SSRS negalėjo neturėti įtakos mąstymui, troškimams, elgesio stereotipui – viskam, kas vadinama „politine kultūra“.
Kaip pavyko sutarti klausimais, kurie daugelyje posovietinių šalių tapo kliudančiu akmeniu: įstojimas į NATO? Ryžtingos ekonominės reformos, stojant į ES?
V.L. Nepaisant grupinių interesų susidūrimų, sutarėme, kad šios permainos yra būtinos ir reikia įstoti į Jūsų minėtas organizacijas. Trauka atgal į „Rytus“ nenugalėjo.
5. Ekonominė krizė sudavė stiprų smūgį Baltijos šalims. Tokioje aplinkoje suaktyvėjo „skeptikai“ (ypač šiapus Rusijos sienos), pradėję kalbėti apie „neapgalvotą eurointegraciją“, apie tai, kad ji, esą, „paprastiems lietuviams“ (estams, latviams, slovakams ir pan.) davė daugiau žalos, negu naudos. Kiek toks požiūris yra būdingas lietuviams? Kaip jaučiasi Lietuvos visuomenė po eurointegracijos? Ko daugiau: pergalės, „sugrįžimo namo“ jausmo ar nostalgijos?
V.L. Tai ne požiūris, o žinomos kontoros propaganda. Ji guodžia save iliuzija, kad jos klausytojų skaičius didėja lygiai taip pat, kaip ir propagandai skiriamos lėšos. Tačiau žmonių įsitikinimas, kad pasirinktas kelias į Europą buvo teisingas, dominuoja.
6. 1980 m. pabaigoje–1990 m. pradžioje Europos politikoje vyravo stiprios asmenybės, „titanai“, nebijoję imtis atsakomybės, priimti ir įgyvendinti dažnai bekompromisinius sprendimus. Šiandien Europai reikia spręsti gal net rimtesnius iššūkius. Dabar daugelis apžvalgininkų teigia, kad „titanų“ laikas baigėsi, kad tik nedaug Europos politikų savo reikšmingumu gali pretenduoti į tokį vardą ir tokią atsakomybę. Ką Jūs apie tai manote? Ar gali dabartiniai Vieningosios Europos politikai surasti atsakymus į šių dienų iššūkius ir grėsmes?
V.L. Esmė ne titulas, o galėjimas iškelti ir apginti idėjas, kurių klausomasi. Dabartiniai politikai klauso tik savęs arba dairosi į išorės storžievius.
7. Kaip dabar madinga sakyti Rusijoje, Baltijos šalys, kaip ir Ukraina – savotiškas Europos, Europos kultūros forpostas kaimynystėje su „rusiškuoju pasauliu“. Mūsų šalyse toks „pasienis“ jaučiamas daug kur: pradedant kultūros įtaka ir baigiant Rusijos siekiu kontroliuoti strateginius, energetinius, transporto objektus.
V.L. „Rusiškasis pasaulis“ yra eilinis susvetimėjimo (dėl nesugebėjimo) ir priešpriešos (įskaitant naują ekspansiją) mitas. Pasienio šalims lieka pasirinkti: ar murkdytis „rusiškajame pasaulyje“, ar, kabinantis už demokratijos, likti savame krante.
7a. Ar tai problemiška Lietuvoje – ir politikoje, ir visuomenėje apskritai?
Ko daugiau Rusijos atstovų elgesyje: pasirengimo elgtis pagal europietiškas taisykles ar siekio naujoje žaidimo aikštelėje įdiegti savo, t.y. Rusijos, taisykles?
V.L. Manau, kad elgiamasi pagal antrąją programą. Apie tai, kad Europos taisyklės „ne mums“, neseniai prasitarė net Dmitrijus Medvedevas.
8. Jums, kaip Europos parlamento nariui, tenka stebėti, kaip „daroma“ ES politika. Kokias, Jūsų manymu, vertybes, kokiems veikėjams ir kokiu būdu turi apeliuoti Ukraina, norėdama, kad ją išgirstų?
V.L. Dėl vertybių – tas, kuriomis tikite, kurių siekia pati Ukraina. Dėl veikėjų ir būdų – tai jau antraeiliai dalykai. Ukraina juos ras (arba ne). Svarbiausia suvokti savo vertybes, be to, ne skirtas „pilvui“.
9. Vienas iš svarbiausių veiksnių norint įveikti visuotinę krizę yra regioninio bendradarbiavimo plėtimas ir stiprinimas. Jau daug metų kuriami bendradarbiavimo projektai Baltijos-Juodosios jūros regione: energetinio, transporto, ekologinio – praktiškai kiekvienoje srityje galima rasti natūraliai bendrų interesų.
Kas, Jūsų nuomone, gali pastūmėti, kad būtų pereita nuo šių projektų modeliavimo prie jų įgyvendinimo? Kur turėtų būti aktyvesnė Ukraina, o kur gali padėti draugai, pavyzdžiui, Lietuva?
V.L. Reikia pereiti nuo imitacinio modeliavimo popieriuje prie realių veiksmų. Ukraina – didelė šalis. Jeigu ji pajudėtų, reikalai taip pat pajudės.