Atrodė, satyrikai I. Ilfas ir E. Petrovas bei diplomatas rašytojas G. Orwelas buvo jau išsėmę sovietijos ideologinį groteską. Ne, resursai tebėra neišsemti, Maskvoje gimsta koncepcijos, kurios rimtu veidu, be literatūrinių ambicijų, vers aplinkinį pasaulį psichiatrijos įstaiga.
Antai pranešimai, jau pakartotiniai, apie numatomą stalinistinės SSRS aukų – 1940 pavasarį sušaudytų lenkų karininkų – reabilitavimą.
Tai reiškia, kad karo belaisviams, kuriuos J. Stalino klika už akių nuteisė masiškai likviduoti kaip „antisovietčikus“, bus atleista. Nuosprendis per 70 metų tarsi galiojo – nužudytieji šūviu į pakaušį kažkuo kalti, - o dabar pasakys, kad nekalti.
Apie tai neseniai pranešė Rusijos Federacijos ambasadorius Lenkijai A. Aleksejevas (Interfax, „Echo Moskvy“). Anot jo, tęsiasi aukų reabilitavimo „galimybių paieškos“. Ambasadorius, t.y. Rusijos vyriausybė, tikisi, kad bus rasta formulė, kuri patenkins aukų artimuosius ir neprieštaraus Rusijos teisei...
Rusijos teisė egzistuoja tiek, kiek reikia valdžiai – šiuo atveju, aukščiausiai politinei vadovybei. Valstybės Dūma padarys taip, kaip bus liepta. Paklus ir valdiška teisėtvarka. Bet ar Lenkijos Respublikos nėra tarp artimųjų, kuriems patenkinti kažkas daroma? Tą keistenybę paaiškina būtent Katynės aukų šeimų ieškiniai Europos žmogaus teisių teisme Strasbūre – tik tuo keliu einant Europoje ir Maskvoje šis tas pajudėjo. Maskva būtų mielai apsiribojusi politine gražbylyste: Dūmos nutarimu pripažintas anuometinio SSRS „režimo“, ne valstybės, nusikaltimas; toliau palikim istorikams. Įvyko, priimta ir paskelbta praėjusį lapkritį, po to, kai D. Medvedevas naujos tragedijos proga jau balandį informavo stengsiąsis pasiekti Katynės aukų politinės reabilitacijos. Politinės! Reiškia, gal pavyks gauti nuo prezidento nepriklausomų Rusijos Federacijos prokuratūrų išvadą, kad Stalino sušaudytieji karo belaisviai vis dėlto nebuvo politiniai nusikaltėliai.
Pažanga? Vargu, veikiau priešingai.
Rusija jau pripažįsta kažkieno nusikaltimą, bet ne karo nusikaltimą (belaisvių šaudymas!), o štai šitą aplinkybę Maskvai ypač svarbu užtrinti. Mat per ją net juridiškai akivaizdu, kad SSRS kariavo prieš Lenkiją. O kariavo ir bendrą pergalę šventė Breste kartu su Vokietija, tad štai, ponai, abu tiesioginiai agresoriai – karo iniciatoriai ir kaltininkai. Tokios faktų grandinėlės nepatemps jokia bendra istorikų komisija, kuri (kurios) ne tam ir siūloma (siūlomos). Kol kas, matot, ieškoma apdumiančios formulės.
Atleidimas aukoms, tai bus jau ne triukas, o psichologinis politinis super-nokautas kiekvienam „slabakui“, kuris sutinka net svarstyti bei sveikinti tokį požiūrį.
Neatmestina, kad šių dienų Rusijos vadovai taip ir žiūri į visą moraliai degraduojančią demokratijų stovyklą. Kai Rusijos Dūma nustatė, kad reikia Katynėj žuvusiems (skaityk, nužudytiems) „grąžinti jų gerą vardą“, tai tuo pačiu pakišo mintį, jog šis dešimčių tūkstančių kankinių vardas tebėra suterštas. Ir niekas nei Lenkijoj, nei visoj Europos Sąjungoj neprotestavo.
Žvilgterkim vis dėlto šiuo atžvilgiu ir į save. Atkūrę nepriklausomą valstybę gana greit (1990-05-02) priėmėm itin svarbų įstatymą, kad kovoję už Lietuvos laisvę nėra nusikaltę Lietuvos valstybei.
Dabar tai skamba keistokai lyg teisinis aktas, kad sniegas yra baltas. Tačiau tada, nė dviem mėnesiams nepraėjus po Kovo 11-osios, buvusios SSRS nuteistų Lietuvos laisvės kovotojų padėtis tebebuvo su visokiom jų kaip „teistumą turinčių“ statuso pasekmėm, taip pat socialinių teisių ribojimais. Todėl aktas buvo reikalingas – ko jau ko, bet kaltės nėra.
O kad nustatyta išduoti atitinkamus pažymėjimus – ir kas, kurios įstaigos turi tai atlikti, - tai čia jau reiškėsi šioks toks perteklinis neskaidrumas. Nekaltumo pažymėjimas? Tarsi nejučiomis po kurio laiko, bene valdžiai pasikeitus, jį imta vadinti „reabilitacija“. Jūs teisti ir nuteisti, o dabar vis dėlto reabilituoti, džiaukitės. Tai buvo susiję su ankstesne, dar sovietmečio paskutinio laikotarpio praktika, kai Lietuvos tremtiniui suteikdavo juolab dviprasmę tremties „reabilitaciją“. Tu, kuris ją išsirūpinai, gal ir nekaltas „tarybinei tėvynei“, o anas neišsirūpinęs – tartum kaltas. Jį sovietai ištrėmė turbūt „pagrįstai“.
Daug nepriklausomos Lietuvos karininkų, ministrų, ambasadorių, patekusių į sovietų nagus, buvo nužudyta arba išmarinta lageriuose. Ar vėl nepriklausoma Lietuva turėjo kiekvieną „reabilituoti“, o kitaip jie ligi šiol tebėra nuteisti kažkokio okupantų teismo, kurio nė tuo vardu nedera vadinti? Žinoma, ne, tokie nuosprendžiai nė nesvarstytini. Turėtų taip būti.
Bet pasipriešinimo dalyvių atžvilgiu buvo priimta – ir anose virsmo sąlygose tikriausiai būtina – dar viena dviprasmybė, iš kurios išsirutuliojo, vėlgi posąjūdiniais LDDP valdžios laikais, net „dereabilitacija“.
Taip, laisvės kovotojų tarpe pasitaikė ir nusikaltusių žmoniškumui. O kai kuriems NKVD tribunolai arba „troikos“ prirašydavo, ką norėjo. Ir tie nuosprendžiai jau nebuvo urmu nubraukiami, bet svarstomi. Įstatymo išimtis. Kodėl? – Ogi kad šios rūšies nusikaltimai, pavyzdžiui, žudant Lietuvos piliečius žydus, neatrodytų panaikinami vien todėl, kad juos kažkada nustatė neteisėtas teismas.
Iš tikrųjų juos būtų reikėję iš naujo tirti teisėtame teisme, tačiau galima nusikalstama veika ir jos vertinimas likdavo pažymėjimus rašančiose (bei kai kada vėl atimančiose) įstaigose. O jeigu teisėtas Lietuvos teismas gaudavo skundą, kad įstaiga nepagrįstai panaikino jos pačios suteiktą rezistento statusą ar panašiai, tai pasitaikė liūdnų atvejų, kai valdininkams lengviau būdavo nė nesvarstant pakartoti (pacituoti) neteisėto NKVD teismo sprendimą tartum įteisinant pačią okupaciją.
Dar gal negreit iš to paveldo išsikapstysime, išgryninsime sampratas ir procedūras. Bet suvokim ir baisią, ir juridinę tikrovę.
Viena paguoda, kad nebenusmuksim į Rusijos teisėtvarkos absurdus, kai reabilituojamos nusikaltėlių aukos. Ilsėkitės ramiai, Katynės bei Rainių kankiniai, šių dienų Rusija jums atleido.
„Lietuvos žinios“, 2011-02-26
„Alfa.lt“, 2011-02-26