Užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis prieš kelionę į Maskvą vylėsi, kad gal pavyks pažengti bent milimetrą į priekį, ir tai jau būsią gerai.
Atrodo, pavyko daugiau. Rusijos užsienio reikalų ministras S. Lavrovas komentavo abiejų neviešą pokalbį taip, kad buvę paliesta ir sunkesni praeities klausimai įskaitant seniai įvertintą okupaciją.
Tai pirmąsyk įvardyta be kabučių, ironijos, šaipymosi. Išties, turime šią skaudžią paveldėtą problemą. Jeigu po dvidešimties metų pradedame kalbėtis, yra daugiau negu milimetras pirmyn.
Žinoma, egzistuoja ne vien dvišaliai santykiai. Rusija bene suvokė, kad Lietuva šiandien prabyla Europos reikaluose kaip ESBO pirmininkė, kuri nori pažangos ir Moldovoje, ir energetikoje, ir kai kuriais klausimais yra ne viena arba kalba ne tik savo vardu.
Taip ir dėl istorijos, kurios nepavyks visai atiduoti draugelių istorikų klubui ir nebesvarstyti valstybių santykiuose. Jau aptilo šauksmai apie Stalino gerumą arba mažesnį blogumą šaudant žmones švelniau ir marinant ilgiau; jau ir Maskvoj pradedama suvokti, kad reikalingas tos epochos įvertinimas su visais nusikaltimais. Jeigu Lietuvos dvidešimties metų nuoseklumas prie tos brandos bent kiek prisidėjo, tai neturime ko apgailestauti - poslinkio išties reikia ir Europos, ir Rusijos ateičiai.
Artėjant Sausio 13-ąjai Lietuvos premjeras kreipėsi laišku į Rusijos premjerą dėl šios konkrečios dvidešimtmetės skriaudos moralinio ir kitokio reguliavimo. Atsakymo tebelaukia ir A. Kubilius, ir Lietuvos visuomenė, ir, tikėkimės, Europos Sąjunga. Žingsnis pirmyn vienu atskiru klausimu, panašiai kaip Katynės nusikaltimo atveju, taptų vilties ir pasitikėjimo ženklu. Toks buvo ir Užsienio reikalų ministro vizitas pas kolegą Maskvoje, dėl kurio nemažas būrys žiniasklaidos profesionalų laukė bent kokio kivirčo, skandaliuko. Jei nėra, gal pavyktų įžiebti?
Lietuviškos žiniasklaidos liūtai nūnai atrodo nusivylę. Kas Lietuvai naudinga, to bemaž nepastebėjo. Vienas kontraversiškas sakinys, kurį pavyko vietoje išprovokuoti, tai dar nedidelis derlius prieš rinkimus. Žinia, gal ministras ir nepreciziškai, ir nešvelniausiu veidu pasiuntė juos žinoma kryptimi. - Ar išlupai žalos atlyginimą? kiek mes reikalaujam? - čia ne pats produktyviausias diplomatijos kelias, bet aiškinti reikia kantriai ir nuobodžiai, nes ir grynai žurnalistinis požiūris, kad tai diskutuotina per laikraščius, turi siaurą profesinį pagrindą bei interesą. Dirba žmonės savo naudai, nors ir ne geriausiai Lietuvos gėrybei.
"Sutarimas" dėl bendros praeities, be abejo, bus utopija dar daug metų, nebent kokiai sukiužusiai Lietuvos valdžiai jį padiktuotų iš aukščiau. O jei taip neįvyks, turėsim ir turėsim pseudoistorinę dilemą: ar sovietų okupacija, ar agentūros bei vietinio proletariato savanoriškas prisijungimas vis dėlto karinės bei NKVD okupacijos sąlygomis? Norėtų mums primesti begalines konferencijas tuo klausimu, kad aiškų dalyką galų gale vaizduotų kaip neaiškų. Matykit, viskas prasidėjo dar prieš Antrąjį pasaulinį karą... Kitas vėl ateis keikdamas nelemtą Versalio taiką... Nebūtų Lietuvos, nebūtų problemos.
Tikiu, kad neįklimpsim, kiek besistengtų plačiažiūriai slidininkai ar tiesiog įtakos agentūra, nes turim įstatymą pagrįstą tautos referendumu. Ten pasakyta apie tikslą - su žmonių teisėmis - ir valstybės pareigą jas ginti. Kelias - dvišalis pasikeitimas nuomonėmis kitai pusei žinant, kad kintanti Lietuva gali tarpais ir patylėti, bet niekad nesitrauks. Abi šalys proto kelyje, ir galų gale tai prasideda.
Vytautas Landsbergis
„Alfa.lt“, 2011-02-08