Tiesą pasakius, nusibodo kažkokie "viso pasaulio" tvirtinimai, neva lenkų ir lietuvių (Lenkijos ir Lietuvos) santykiai labai blogi ar net blogiausi Europoje. Pasiklausinėkite kur nors tolimesnėje Lenkijoje, ką žmonės mano apie Lietuvą ir lietuvius, ir vargu bau išgirsite tokių baisių dalykų. Veikiau priešingai - broliai, kaipgi.
Kai kada kas laikraščių pasiskaitęs nebent pasakys: vis dėlto sutvarkykite tą pavardžių rašybą. Tačiau paaiškinus, kad laikraščiai tyčia pučia apie "lenkų pavardes", kai problema yra, jeigu yra, visų svetimtaučių arba kitataučių pavardžių rašyba (pisownia nazwisk obcych), ir kad ieškome variantų, kaip ją suderinti su Konstitucija, tautinių aistrų nekyla.
Kitas dalykas, kad kur nors arčiau yra iš tų aistrų gyvenančiųjų ir darančiųjų triukšmingą politiką. Paskelbta net aršuolių nacionalistų "direktyva" - pulti Lietuvą visur pasaulyje ir bet kuria proga.
Tačiau dvišaliai santykiai - tai dviejų šalių santykiai, vienos požiūris į kitą ir atvirkščiai, ir nematau, kad Lietuva būtų pradėjusi pykti ant Lenkijos ar jai kenkti. Kadangi to nėra, kalbėkim, jei reikia, ne apie nesamas abipuses peštynes, o apie Lenkijos politiką Lietuvos atžvilgiu.
Čia tikrai esama prastokų pokyčių, tačiau kai įtampos ideologai grindžiasi neva pablogėjusia Lietuvos politika lenkų mažumos atžvilgiu, jie negali nurodyti jokių pavyzdžių, ką Lietuva staiga ėmė ir padarė. Nebent sudrumstė lenkams upelį, nors gėrė iš jo pagal tėkmę žemiau. Bet ir tai nemanau, kad visi Lietuvos lenkai taip mano. Netapatinkime jų su LRA politine partija, nervingais šios vadais ir laikraštėliais, aiškinančiais, pavyzdžiui, kad Lietuva aneksavo Vilnių, o dabar užsimojo sunaikinti švietimą ir lenkų kalbą. Tegul jie sau būna obywatele o nazwiskach obcych, nors Jonas Paulius II mokė priešingai, europietiškai: esate lenkų kilmės lietuviai. Nesuprato, patinka kitos sampratos. Pavyzdžiui, vienykimės su rusais! Autorius žinomas.
Būkim kantrūs, kai Lenkijos politikai užsimiršta ir ima reikalauti, kad skubiai spręstume konstitucinius dalykus pagal Varšuvos valią. Tai kontrproduktyvu, nes nenorime naujo Didžiojo Brolio, ir mąstantys lenkai pajėgia šį atspalvį suprasti.
Kita vertus, turime apgailestauti, kad kai kurie mūsų ankstesni vadovai laikydavosi diplomatijos būtinai kuo labiau patikti kaimynui, tartum laikinai užgerindami tą kuo nors nepatenkintąjį, ir žadėjo dalykus, viršijančius jų asmeninę kompetenciją. Ši praktika neturėtų būti tęsiama.
Tačiau susiklostė paradoksali padėtis. Lietuvos vadovai ramiai vertina - santykiai tebesą geri, nes išties nieko neatsitiko, - kai Lenkijos diplomatija ir spauda skelbia mūsų dvišalius santykius jau visai žlugusius; staiga mat "lenkų kantrybė baigėsi".
Gal ten yra kitų priežasčių blogai jaustis. Bet kodėl net lietuviški laikraščiai sutrimituoja apie abipusių santykių "katastrofą" - visai sunku suprasti.
Įtampą normaliai stengiasi sukelti LRA politikai savo kontroliuojamose savivaldybėse ir seniūnijose, kur plinta lenkiškų arba polonizuotų pavadinimų lentelės vietai nurodyti. Kol egzistuoja esamas teisinis reguliavimas, tokia rinkimų politika, suprantama, pažeidžia įstatymą. Tai kaip vaikščiojimas paleistais vyžų apyvarais, kad kitas užmintų ir kiltų proga muštynėms. Bet mums muštynių nereikia.
Į apyvarininkus tektų taip ir žiūrėti, o į jų dalijamas lenteles - bemaž kaip į folklorą, naują vietinį paprotį. Matykit, šiose vietose gyvena keistuoliai, kurie žino, kad pažeidinėja įstatymą, ir tuo didžiuojasi. Jeigu juos ragina kas iš broliško užsienio, tai ragintojai iš esmės pažeidžia 1994 metų Lietuvos ir Lenkijos sutarties pirmąjį straipsnį. Ten pasakyta, kad mažumos lojalios savo valstybei, kurioje gyvena. Lojalumas, suprantama, tai šalies įstatymų pripažinimas ir jų laikymasis. Ragini pažeisti - esi labai nelojalus. Arba ragink pakeisti įstatymą ir tik tada - lenteles.
Kai iš už pietinės sienos aidi priekaištai, kad mes, Lietuva, pažeidžiame Sutartį, reikia pripažinti: taip, turime net europarlamentarą, kuris ragina nesilaikyti Sutarties pirmojo straipsnio. Sudrauskite tą mūsų pilietį, juk reguliuojate Kortos turėtojų elgesį per konsulatą.
Kitas Sutarties pažeidimas, kurį turėtume pripažinti, yra tas, kad atkakliai nesilaikome jos 14 str. nuostatos rašyti pavardes pagal skambesį. Susipraskim, ir gal, pavyzdžiui, ponas V.Tomašeskis (nes taip skamba) bus laimingas. Tuo tarpu vietovardžiai irgi ištariami įvairiai, ir dėl jų rašybos pagal valstybinės kalbos normas ar pagal skambesį tebevyksta pasistumdymų. Kadaise normintojai liepė rašyti Alanta, ne Alunta. Jei vietinės tradicijos puoselėtojai aluntiškiai laikytųsi savo, kad ir su nepatogumais, negi juos baustume? Atrodo, Lietuva nebaudžia nė entuziastų, kovojančių už Telšę. Nuostabiąją Žemalę lygiai beprasmiškai keičiant į Žemelę, kiltų revoliucija. Vakarų Lietuvoj savo žodžių ir vardų turėdavo šišioniškiai. Rytų Lietuvoj - tuteišiai (iš esmės ta pati etninė vietinio savivoka). Vilniukai antai vėl nesibaido savitai pašnekėti. Turim paveldėtą įvairovę, esame jos turtingi - toks ir pakraipytų, kai Lietuvos valstybės laikinai nebuvo, kai raštinėse sėdėjo nežinia kas, vietovardžių folkloras, - ir nebūtina dėl to pyktis. Išleiskim besidomintiems istorinį suslavintą bei germanizuotą vardyną. M.K.Čiurlionis vis vien gimė Varėnoje, ne Oranuose. Žinoma, privatus autobusas Wilno-Szawle būtų kaip peiliu per stiklą. Gal apyvarininkai taip toli nevažiuos, pasikalbėkim su lojaliais lenkais. Na, ir kirilica, kuriai LRA kloja kelią, būtų per šiurkštus reikalas. Kurkime Lietuvą, kurioje žemaitis ir tuteišis nesiginčys net dėl Juozapo Pilsudskio etninių šaknų garbės ar kur statyti paminklą Lietuvos nuskriaudėjui. Tada nė Lenkija neburbuliuos, gyvensim kupetoj.
"Lietuvos žinios"