Rusijos arba NVS tarpvalstybinė aviacijos komisija MAK galų gale paskelbė savo tyrimo išvadas dėl Lenkijos vyriausybinio lėktuvo katastrofos prie Smolensko. Praėjusių metų balandžio 10-ąją ten žuvo Lenkijos prezidentas su žmona, parlamentarai, kariuomenės vadai, dvasininkai ir teisininkai – šalies pilietinis ir nepriklausomybinis elitas.
Likusi oficialioji Lenkija (toliau OL), nuo pat Smolensko tragedijos pasirinkusi dviprasmišką pataikavimo Rusijai kelią (sutikusi net neatidaryti karstų su apiplėštais lavonais), dabar turi jo rezultatus.
Pažeminimas, mažų mažiausiai. Nemokat skraidyti, kvailiojat pavojingomis aplinkybėmis, pasitikite, kuo nereikėtų. Vieno žuvusio kariškio kraujyje rasta net alkoholio! Prezidentas daręs spaudimą lėktuvo įgulai, kad leistųsi, nors buvo pavojinga. Iš kur apie tai žinote, gerbiamoji ponia MAK, kokie jūsų įrodymai?
- Prezidentas buvo lėktuve, ir to pakanka išvadai apie jo darytą spaudimą...
Tyrėjų filmuke, norint pamėtėti naivuoliams vizualinį „atsakymą“ kas galų gale kaltas, rodoma lėktuvo salone sėdinti vieniša lėlė panaši į žuvusį prezidentą. Tokių kagėbistinių triukų matome kartais ir Lietuvoje.
OL tęsia savarankišką tyrimą, tačiau kažin ar turės ryžto, nuo pat pradžios viską neapgalvotai atidavusi Rusijai pagal Čikagos tarptautinę konvenciją kaip tiriamos civilinių lėktuvų katastrofos. Ar tai tikrai buvo civilinis keleivių pervežimo skrydis? Daug kas mano kitaip, tad čia jau ir pirma prieštarybė, nes už karinio – vyriausybinio lėktuvo saugų priėmimą atsako aerodromas, o dėl civilinio nusileidimo sprendžia pilotai. Dabar aerodromas, nors pats karinis ir dispečeriai kariškiai, neva niekuo dėtas, nors jis galėjo (turėjo?) būti paprasčiausiai uždarytas dėl tiršto žemo rūko bei tinkamų radarinių sistemų stokos. Primityvi radiolokacinė sistema, kurią turi - dar sovietinių laikų. Pora dienų anksčiau priimant Lenkijos ir Rusijos premjerus moderni vadovavimo sistema buvo laikinai atgabenta ir vėl tuoj išgabenta. (Ano meto informacija, dabar nekomentuojama). Lenkijos prezidento vizitas į Katynę, atskirtas ir atskiras nuo premjero D. Tusko, rusų informacijos vadinamas iššaukiančiu; nemėgiamo L. Kaczynskio
Smolenske nesutiko nei Rusijos prezidentas, nei premjeras. Jį pasitiko giltinė. Lenkų laikraštis „Rzeczpospolita“ š.m sausio 13-ąją (!) rašo: „Žinome, kad kai kurie bokšto kontrolieriai [Smolensko aerodromo dispečeriai] norėjo to [uždaryti aerodromą], ir žinome, kad pasipriešino Maskva“. Jau kitą dieną daugiau atskleidžia kiti žurnalistai ( portalas Kyocera, 2011 – 01- 14 ). Skrydžio dispečeris Pavelas Pliusninas, prieš pusvalandį matęs kaip dukart vos nesudužo rusų „Il -76“ atsiplėšęs likus vos keliems metrams ligi žemės, keliskart siūlė nutraukti „Tupolevo“ tūpimą, siųsti į atsarginį aerodromą; tačiau faktiškai ( neteisėtai?) vadovavęs aukštesnis rangu pulkininkas Krasnokutskis, konsultuodamasis su iki šiol nenurodytu generolu, nurodė: „vedam iki šimto metrų“. Užfiksuotas liko P. Pliusnino posakis: „Deja ( keiksmažodis), liepė pamėginti“.
Šalies premjeras D. Tuskas ketina kreiptis į Maskvą, kadangi MAK raportas esąs nepriimtinas (pirmoji reakcija), vienpusis, dėl jo reikalingi sostinių kontaktai ir bendras sprendimas. „Katastrofos aplinkybės, o gal ir priežastys – tai ir Rusijos aerodromas“, pasakė jis. Tuo pat metu D. Tuskas itin griežtai pareiškė: „Svarbu tiesa, ne kompromisas“. Graži maksima, bet sunkiausia įvykdyti.
Šiame kelyje didžiausia kliūtimi gali iškilti tiesos siaubas. Tąsyk, žengiant bedugnės krašteliu, ir lenkams, ir amerikiečiams reikėtų pirmiausiai kitokių charakterių.
Kol kas pažvelkim tik į vieną paprastą sankirtą.
OL, savarankiškai tirianti katastrofą, yra keliskart prašiusi Rusijos, kad suteiktų aerodromo dispečerių pokalbių įrašus (PAP, 2011-01-13). Kai ką yra gavusi kitais būdais, kai dar ir Smolenske buvo sąmyšis, tačiau dabar prašo oficialiai. Atsakymas, kurį Lenkijos ministrui J. Milleriui paprastai atsiunčia Rusijos ministras I. Levitinas, yra toks: „mes juos suteikėme jums iš karto, vos pradėję tyrimą“. Lenkija kreipiasi iš naujo, mandagiai paaiškindama: „suteikėte tik pokalbių stenogramas, o mums reikia pačių įrašų“. Ir išgirsta tą patį Rusijos vyriausybės atsakymą: jau esat gavę, atsikniskit (šis žodis potekstėje). Ir trečią, berods, jau trečią kartą vyksta tokia pati partneriško bendradarbiavimo procedūra. Beje, ligi šiol negrąžino nei juodųjų dėžių, nei supjaustytų (!) lėktuvo nuolaužų.
Didysis sovietų satyrikas Arkadijus Raikinas rodė savo programose atitinkamą gamybinio susirašinėjimo mechanizmą, kai koks nors direktorius desperatiškai rašo kitam: kodėl neatsiunčiate žadėtų kompresorių, mūsų planai, mūsų grafikai žlunga? – ir gauna ramų atsakymą: vinių jums išsiuntėme prieš du mėnesius, ieškokite. Toks atsakymas, o ypač pakartotinis, anais laikais vadintas „duročka“. Pasiųsk jam duročką. Tačiau tai ir metodo pavadinimas. Gali vadinti žinute.
Broliai lenkai gal dar nėra suvokę, su kuo turi reikalo. Bet jų didžiausia problema – vidinis politinių grupių susipriešinimas, brangesnis net už prezidento kraują.
Vytautas Landsbergis
„Lietuvos žinios“, 2011-01-19; „Alfa.lt“, 2011-01-19