Interviu: „Prancūzijos karinių laivų pardavimas Rusijai primena 1939-ųjų paktą, kai Hitleris ir Stalinas pasidalijo Europą“, – tvirtina buvęs Lietuvos prezidentas.
Plaukai ir barzda žilstelėję, skruostai kiek papilnėję, tačiau neįmanoma suklysti ir neatpažinti vyro, kuris prieš 20 metų buvo vienas didžiausių kovotojų už Baltijos šalių nepriklausomybę.
Būtent Vytautas Landsbergis, muzikos profesorius ir nepriklausomybės judėjimo „Sąjūdis“ vadovas, pradėjo kovą dėl laisvos Lietuvos po pusšimčio sovietinės okupacijos metų. Nuo 1990-ųjų Lietuva buvo radikaliausia iš visų trijų Pabaltijo valstybių, nenorinti nė kiek nusileisti Maskvos valdžiai. Būtent Lietuva 1990-ųjų kovą, gerokai aplenkusi Latviją ir Estiją, paskelbė visišką šalies nepriklausomybę, o pirmuoju šalies prezidentu tapo V. Landsbergis. Būtent Lietuvai 1991-ųjų sausio mėnesį teko patirti dramatišką reakciją, kai sovietų vadovybė, su prezidentu Michailu Gorbačiovu priešakyje, davė nurodymą siųsti į Vilnių šarvuotą karinę techniką, siekdama pagąsdinti sukilėlius ir „atvesti juos į protą“.
Lietuva buvo nepajudinama
Šiomis dienomis minimos 20-osios sovietinio antpuolio metinės. Tarp daugelio įvairių Parlamento pastate šia proga eksponuojamų daiktų yra ir neįmantri dujokaukė bei neperšaunama liemenė – šiomis apsaugos priemonėmis užbarikaduotame Seime buvo apsiginklavęs V. Landsbergis. Tada jis užtikrino Maskvą, Vašingtoną, Kopenhagą, – visus, kas tik
norėjo išgirsti, – kad lietuviai nė nemano pasiduoti, nepaisant to, kad sovietų tankai šturmavo televizijos bokštą ir užmušė 13 civilių lietuvių, nepaisant nė to, kad ir Parlamentas bet kada galėjo būti užgrobtas.
„Darėme tai, ką privalėjome, ir kam tauta mus išrinko. Buvo praėję jau 10 mėnesių nuo nepriklausomybės atkūrimo paskelbimo, tačiau situacija buvo visiškai keista. Okupuotoje šalyje prasidėjo nepriklausomos valstybės atkūrimo darbai. Mes ignoravome okupantų valdžią“, – prisimena V. Landsbergis.
Nenušlifuotas diplomatas
Vytautui Landsbergiui – 78-eri, iki šiol jis politiškai labai aktyvus. Europos Parlamente V. Landsbergis atstovauja konservatorių partijai, kurios lyderiu jis buvo daugelį metų. Konservatorių partija yra dominuojanti ir dabartinėje Lietuvos Vyriausybėje. V. Landsbergis iki šiol išliko įtakingas šios partijos narys.
Nepaisant to, kad tėvynėje V. Landsbergio vaidmuo šiuo metu nėra oficialus, į jo žodžius įsiklausoma. Žiūrint į savo kabinete Vilniuje sėdintį buvusį valstybės vadovą ir klausant draugiško, kantraus jo pasakojimo, dažnai nutraukiamo gagenančio kikenimo, gali imti manyti, kad aštrūs kampai jau nusigludino. Tačiau nušlifuotu politiku jis niekada netaps.
Moralinė katastrofa
Kai neseniai Prancūzija ir Rusija sudarė sutartį dėl keturių įmantrių karo laivų pardavimo, V. Landsbergis suskubo prie savo kompiuterio klaviatūros ir dienraščiui „Lietuvos žinios“ parašė straipsnį, kuriame sutartį pavadino „moraline katastrofa“ Prancūzijai ir jos prezidentui Nicolas’ui Sarkozy.
Laivų, iš kurių du bus statomi Sankt Peterburge, laikymo vieta tariamai bus Murmanskas, tačiau juos lengvai būtų galima perkelti ir į Baltijos jūrą, o tai, V. Landsbergio ir daugelio kitų Pabaltijo gyventojų akimis, keltų Baltijos šalims politinę, ekonominę ir kultūrinę įtampą.
Šis faktas nebūtinai reiškia, kad grėsmė, panaši į Gruzijos karą 2008-aisiais, čia pat iškiltų – Baltijos valstybės juk yra NATO ir ES narės, – tačiau laivai neišvengiamai primintų, kas yra regiono viršininkas.
„Nesvarbu, ar mus išnaikins, ar iš praždių tiesiog siekiama mus palaužti morališkai, žinosime, kad šįkart mus pardavė ne Hitleris, bet tariamas mūsų sąjungininkas – Prancūzija“, – rašo V. Landsbergis savo straipsnyje.
Prancūzijai nesuteikia garbės
Tačiau ar toks palyginimas su Molotovo–Ribentropo paktu 1939-aisiais, kai Tarybų Sąjunga ir Vokietija pasidalijo Europą, iš tiesų yra pagrįstas? Ar galima teigti, kad Sarkozy pardavė Pabaltijį V. Putinui ir D. Medvedevui, taip kaip Hitleris – Stalinui?
„Deja, tam tikru būdu ši „Mistralio“ sutartis atspindi tokią galimybę“, – sako V. Landsbergis.
„Be abejo, nesame parduoti ta prasme, kad dabar jau patekome į Rusijos sudėtį. Kai Hitleris pasakė Stalinui: „Tu imk Lietuvą, o mes pasiimsime dar šiek tiek Lenkijos“, – tai buvo dviejų banditų sutartis, tačiau jei Lietuva matoma kaip potenciali Rusijos dominavimo sritis, tada reikalai išties prasti. Prancūzijai tai garbės nedaro. Pamenu nuostabų prezidento Francois Mitterando supratimą ir draugišką palaikymą 1990-aisiais. Palyginus Prancūzijos poziciją tada ir dabar darosi liūdna“, – sako buvęs Lietuvos prezidentas.
Pavojaus signalai slopinami
Kai daugelis Europoje žiūri į Rusiją kaip į natūralų, savaime suprantamą partnerį, ypač po NATO viršūnių susitikimo Lisabonoje lapkritį, Pabaltijo valstybių nerimas galbūt atrodo isteriškas, tačiau Baltijos šalyse kasdien galima matyti nuolat didėjant rusišką įtaką, pavyzdžiui, vis daugėja rusiškų televizijos kanalų ar panašaus „kultūrinio eksporto“, rusiška įtaka didelė verslo srityje, o ypač – energetikoje, vis pasigirsta nepasitenkinimas iš Maskvos, jei, pavyzdžiui, baltai mėgina atsakomybėn už karinio pobūdžio nusikaltimus okupacijos laikotarpiu patraukti sovietų karininkus.
V. Landsbergio ir daugelio kitų Pabaltijo gyventojų požiūriu, matyti tendencija sušvelninti bet kokius pavojaus signalus, kylančius iš Maskvos, ir nesvarbu, kas šalies prezidentas: Gorbačiovas, Jelcinas, Putinas ar Medvedevas.
„Vakaruose Gorbačiovas laikomas mitu, o prie mito apie išlaisvintoją šiukštu liestis, net jei to išlaisvintojo rankos suteptos krauju“, – sako V. Landsbergis apie paskutinį Sovietų Sąjungos lyderį, kuris galbūt tiesiogiai ir nedavė įsakymo pulti Vilniaus televizijos bokšto, tačiau ir nenubaudė kaltųjų.
„Žiūrint į viską iš šalies ir per daug nekreipiant dėmesio į mažų tautų praradimus bei kančias, suprantama, kad Gorbačiovas atrodo teigiamas. Jis įvedė daugiau laisvės, pasikeitimų, atvėrė galimybę paprastiems piliečiams keisti Sovietų Sąjungą, tačiau jis jokiu būdu nenorėjo jos griauti. Nebuvo jis joks išvaduotojas“, – sako V. Landsbergis.
Kiti metodai
V. Landsbergis taip pat mano, kad rusiškos valdžios dueto, D. Medvedevo ir V. Putino, švelnesnis tonas – tai tik žaidimas prieš tarptautinę publiką.
„Po bylų prieš Michailą Chodorovskį ir Platoną Lebedevą, panašu, Europos politikai pamažu pabunda. Mums tai nebuvo nieko nauja. Rusija nė kiek nepasikeitė. Kaip galima turėti iliuzijų, kad Rusija kitokia, kad šalis eina nauju keliu, kad V. Putinas yra reformatorius, jei teisinės valstybės nematyti nė pėdsako, jei aukščiausia teisinė valdžia yra premjero žodis?“ – klausia V. Landsbergis.
„Rusijos metodai šiandien kitokie, tačiau iki šiol į kaimynines valstybes Rusija žiūri kaip į sritis, į kurias Rusija turi išskirtinių teisių. Su mumis nėra taip paprasta, nes mes esame NATO ir ES sudėtyje, dėl šios priežasties Rusija vis siekia didesnės įtakos NATO ir ES viduje, kad taip paralyžiuotų šias organizacijas“, – sako buvęs Lietuvos prezidentas.