Vedėja Nemira Pumprickaitė: /.../ Vytautas Landsbergis ir Sausio 13-oji neatsiejami. Tada, prie 20 metų, jis kvietė žmones ginti parlamento, drąsino nepasiduoti nevilčiai ir, rodos, kaip niekas kitas tikėjo, kad Lietuva apsigins nuo okupanto, bandančio mus ne tik bet kokia kaina įbauginti, bet ginklais ir tankais palaužti. Profesorius Vytautas Landsbergis: kreipimasis į tautą 1991-aisiais ir pamąstymai 2011-ųjų sausį.
Rodoma ištrauka iš 1991-ųjų metų kreipimosi.
O jeigu šiandien Jums tektų kreiptis? (iškirpta)
VL.: Šiandien yra Prezidentė, kuri turi didelį autoritetą, ir žmonės paklausytų pirmiausia to, ką sako Prezidentė. Na, dar Seimo pirmininkė. Man sunku dabar vertinti, ar koks nors mano viešas pasisakymas turėtų reikšmės. Be to, dar turbūt sunku būtų išeiti į viešą ekraną. Negalim numatyti kažkokių ypatingų situacijų, kuriose valstybės vadovai galbūt nutartų, kad Landsbergis yra reikalingas. Kad jo balsas reikalingas. Ir jis būtų pakviestas ateiti, kalbėti, atsistoti greta jų arba vienas. Taip galėtų būti. Bet galėtų taip ir nebūti. Kur aš ten brausiuosi į televiziją, kad pasakyčiau dar savo žodį. Suprantate, dabar visai kita situacija. Tada aš buvau viršuj, buvau labai matomas, žmonės manęs klausėsi, ir tai, ką aš sakau, turėjo reikšmės. Man nereikėjo prašyti, reikėjo tik organizuoti. Štai puolamas parlamentas - duokit kamerą, ir aš kalbu tiesiai. Tiesiai iš parlamento, kad žmonės ateitų ir apgintų savo išrinktą valdžią, nes kitaip turės svetimą valdžią. Ir žmonės išgirdo. Tada neturėjau problemos, ką dabar daryti, kaip tuos žmones pasiekti. Televizija buvo čia pat, neformaliai vieningoje veikiančioje struktūroje.
Klausimas: Ar dabar Lietuvos žmonės yra tokie pat vieningi? Ar jūs pats jaučiatės, kad esate reikalingas?
VL: Man sunku pasakyti. Yra lyg ir nemaža žmonių, kurie prieina per tokius renginius ar tam tikrom progom ir sako malonius žodžius. Ne tam, kad padarytų man malonumą, bet jie patys nori kaip nors paliudyti savo pastovumą, pasitikėjimą, kuris nėra išnykęs, gal net savo viltį, kad aš turėčiau grįžti į valdžią, daryti tvarką ir panašiai. Naiviai galvoja, bet tai geros valios žmonės. Aš negaliu jų traktuoti nerimtai. Tačiau turbūt tai nėra plačiosios masės. Ką aš žinau? Man sako: o, jūs nežinot, kiek daug žmonių Lietuvoje jus remia. Aš tikrai nežinau. Gal tiems, kurie tai sako, šitaip atrodo. Kai prisimenu
kai kuriuos faktus, rinkimų rezultatus, tai matau, kad ten, kur žmonės tikrai turi balsą ir gali pasakyti apie valstybės kryptį, apie prioritetus, apie vertybes, kuriose jie stovi, tai būna ir kitoks pasirinkimas.