Vytautas Landsbergis LRT radijo laidoje „Mūza ant peties“, 2022-10-18
Kultūra – tai laisvė
Ved.: Gerūta Griniūtė: Pamenu, Lietuvai minint M.K.Čiurlionio jubiliejinę sukaktį užsukusi pas Profesorių beveik porą valandų klausiausi jo pasakojimų apie Čiurlionio muziką. Panašai nutiko ir šįkart, kai užėjau pasveikinti prof. Vytauto Landsbergio ir pasikalbėti apie muziką, Lietuvos kūrėjus ir kūrybą Lietuvai. Tiesa, Profesorius, kaip visada, apie save daug šnekėti nenorėjo. Verčiau, tarsi paėmęs už rankos, vedėsi po prisiminimus apie tuos, kuriuos jam teko pažinti ir su kuriais jam teko laimė susitikti. Pavyzdžiui, Čiurlionio sesuo Jadvyga Čiurlionytė, kurios dėka prof. Vytautas Landsbergis per muziką tarsi susitiko su pačiu Čiurlioniu, kurį dabar LRT eteryje ir girdim skambinamą Vytauto Landsbergio. (skambina)
O tik susitikus paklausiau Profesoriaus, kada jo gyvenime įsižiebė pirmos muzikinės kibirkštys?
Vytautas Landsbergis: Turbūt pradėjau girdėti muziką, kai pats pradėjau skambinti. Mane šiek tiek mokė ir pas mus namuose buvo susiklosčiusi pagarbos muzikai tradicija. Mano tėvas labai mylėjo muziką ir visą gyvenimą svajojo pats muzikoje ką nors nuveikti. Iš pirmo honoraro kaip architektas, kai jie su žmonai dar nieko neturėjo, jokio buto įsirengimo, jis nusipirko fortepijoną – visiškai nepraktišką ir nereikalingą dalyką. Turbūt pats slapčia sugalvojo: bus fortepijonas, tai aš kartais priėjęs paskambinsiu. Jis norėdavo skambinti. Aišku, mokytis neturėjo sąlygų. Mažas būdamas jis gal truputį mokėsi, berods mokėsi smuiko. O paskui daug vėliau gyvenime, dirbdamas Vilniuje, - buvo 1940-ieji metai, - jis įsitaisė smuiką. Matyt, buvo nusipirkęs smuiką ir paslapčiomis grieždavo. Žinau, kad Vilniuje jo kompanionas buvo labai kultūringas daktaras G. Zacharinas. Jis pas tėvą ateidavo, matyt, su savo smuiku, ir jie grieždavo. Taip reiškėsi mano tėvo polinkis muzikuoti, vienu metu net buvo užsidegęs dainuoti. Kai Romoje studijavo architektūrą, kilo pagunda mokytis dainuoti. Bet draugai jį šiek tiek sudraudė, kad nesiblaškytų – turi aiškų kelią, būsimą profesiją, o nuėjęs dainininko keliais, gal ne kažin kuo pasireikš. Tik sugadins savo pasirinkimą. Tačiau potraukis muzikai buvo. Ir mano mama gal padainuodavo, o jos mama Konstancija Jablonskienė dainuodavo. Man atrodo, kad ji net Miko Petrausko chorą lankė, nors Vilniuje ji mažai gyveno, tik kurį laiką. Iš Jablonskių pusės aktyvaus muzikavimo buvo mažiau, bet iš tėvo pusės reiškėsi begalinis noras muzikuoti. Na, jis ir nupirko fortepijoną: gal vaikai mokysis. Tai tie vaikai buvo mėginami mokyti, bet jie gana greitai atšokdavo; ir mano sesuo, ir brolis neturėdavo tam laiko. O man labiau prilipo, kai pradėjau mokytis. Mane mokė mūsų šeimos draugė, mano tėvo bičiulio Balio Dvariono žmona Aldona Dvarionienė, irgi pianistė. Tada aš atsisėdau prie fortepijono. Jau buvo sovietmetis, antroji okupacija, mano amžius buvo toks, kad jau ėjau į gimnaziją ir nuėjau, tikriausiai pačios mokytojos Dvarionienės iniciatyva ir valia nuvestas į muzikos mokyklą. Įstojau arba buvau „įstatytas“ į muzikos mokyklą Kaune, kuri vėliau gavo Juozo Gruodžio vardą. Štai tokie mano pirmieji žingsniai muzikos srityje.
Ved.: Tas fortepijonas išliko? Tas ir yra, kuris čia stovi?
VL: Tas ir yra. jis mane lydi visą gyvenimą. Tėvas galėjo būti patenkintas, kad nesuklydo, kad jo polinkis ir tas sunkiai suvokiamas pirkinys turi prasmę.
Ved.: Bendrakeleivis pačia tikriausia žodžio prasme. Ir ne bet koks bendrakeleivis, kurį reikėjo išsaugoti per įvairiausius sunkmečius, sunkumus ir karus.
VL: Tikrai, fortepijonas dažnai būdavo pavojaus zonose, galėjo būti sunaikintas. Gerai, kad karui vykstant Kaunas nebuvo bombarduojamas. Bet fortepijonas ne visą laiką buvo Kaune. Vokiečių okupacijos metais jis buvo vasarai pervežtas į Kačerginę. Mano tėvas buvo iš Vilniaus pasikvietęs vasaroti savo naują, širdingą draugą lenkų pianistą Stanislovą Špinalskį. Kai Vilnius grįžo Lietuvai, ten grįžo ir kai kurios muzikinės institucijos. Buvo lenkų muzikų ir architektų. Mano tėvas priėmė į darbą daug lenkų architektų, nes jis tada, atvykęs iš Kauno, vadovavo visiems Vilniaus darbams. Tada susidraugavo ir su Špinalskiu. Čia visa atskira istorija, susijusi ir su bičiuliu Baliu Dvarionu. Mano tėvas stebėjo įdomią situaciją, kad Vilniuje labai daug bedarbių. Ką tik įvykęs virsmas, buvo Raudonoji armija, kuri plėšikavo, o paskui išėjo, perdavė Vilnių Lietuvai. Ateina Lietuvos valdžia, ima tvarkyti reikalus, tarp kitų reikalų – ir bedarbiai, kuriuos reikia maitinti, duoti jiems kokio nors darbo. Mano tėvas savo žinioje turėjo Vilniaus savivaldybės lėšų. Gal pirmas burmistras buvo Antanas Krutulys, muzikas. Vilniaus savivaldybė turėjo iš Kauno, iš Lietuvos biudžeto paskirtų lėšų bedarbiams išlaikyti arba apmokėti jų darbą. Tad mano tėvas kaip miesto statybos valdybos vadovas, - vėliau buvo miesto architektas, bet iš pradžių turbūt vadinosi statybos valdyba, - turėjo lėšų Vilniaus bedarbiams. Vaikščiodamas po viešuosius darbus, kur žmonės kasė, - pradinėje stadijoje buvo dirbamas labai svarbus darbas – pradėtas kasti kelias autostradai iš Vilniaus į Kauną. Ren dabar ir yra autostrada. Bet iki tada buvo tik vingiuotas keliukas per šlaitą į kalną pro Sukilėlių kapinaites, kurios yra ir dabar. Transportui Vilnius-Kaunas jis visiškai netiko, tad buvo skirta lėšų ir pradėti žemės darbai. Žmonės kasė žemes, vežė karučiais, lygino vietą būsimam plentui. Tėvas ten vaikščiojo pažiūrėti, kaip eina darbai, nes tai viso miesto ateities reikalas. Ir jis atkreipė dėmesį, kad su kastuvais ten dirba labai nepanašūs į darbininkus žmonės. Tėvas pradėjo su jais kalbėtis. Jis nuo vaikystės mokėjo lenkų kalbą, o ten kaip tik buvo daug lenkiškai kalbančių vilniečių. Nemaža dalis jų buvo ir žydai, bet kalbantys lenkiškai. Tėvas pasiklausinėjo jų, kas jie tokie. Tie pasakė: mes muzikantai. Aš groju Štralio kavinėje, aš - kitoj kavinėj. Ir visi turėjo darbą. O dabar jų darbai sugriuvo, nebegrojama nei kino teatruose, ir jie atėjo užsidirbti duonos su kastuvais. Tėvas apklausinėjo, kas čia smuikininkas, kas fleitininkas – yra daug muzikantų, ir kažkas sugalvojo sukurti orkestrą. Sutelkti juos į orkestrą buvo mano tėvo idėja. Jeigu jiems galima mokėti už darbą su kastuvu, tai galima mokėti ir už darbą su smuiku ir fleita. Toks tegu būna jų darbas. Taip atsirado Vilniaus miesto savivaldybės simfoninis orkestras. Tai labai spalvinga istorija. O kuriant orkestrą, jau paskelbus jo pirmą koncertą su programa, kurioje turėjo dalyvauti Kipras Petrauskas, atsitiko taip, kad Kipras Petrauskas atsisakė. Tėvas buvo supykęs ir užgautas, kad griaunamas darbas, pasitarė su B. Dvarionu. Šis pasakė, kad Vilniuje yra žymus lenkų pianistas, galbūt pavyks jį paskubom pasikviesti ir juo pakeisti Kiprą Petrauską. Tai buvo Špinalskis, kylanti garsenybė. Špinalskis jau buvo laimėjęs premiją viename iš pirmųjų Šopeno konkursų. Kylanti lenkų muzikos žvaigždė, o dar gyvena Vilniuje. Taip viskas sutapo, ir mano tėvas nuėjo pas jį, prisistatė, o kadangi gerai kalbėjo lenkiškai, tai jie draugiškai susitarė. Tėvas pasakojo, kad Špinalskis jam padėkojo už rūpestį Vilniaus muzikais, kad juos įdarbino ir sukūrė orkestrą. Tada tėvas paklausė, ar Špinalskis nesutiktų su tuo orkestru koncertuoti. O laikas buvo labai trumpas, savaitė ar kelios dienos. Todėl Špinaliskis, kaip aš suprantu, pasirinko nesunkų kūrinį, Haidno koncertą, ne kokį nors labai virtuozišką; tad per kelias dienas jie surepetavo, ir Špinalskis koncertavo šiame pirmame Vilniaus miesto orkestro koncerte. Su dideliu pasisekimu. Tėvas sakė, kad kilo ažiotažas, visi pradėjo pirkti bilietus. Taip prasidėjo to orkestro nepilnų metų (nuo 1940-ųjų sausio iki birželio, sovietų atėjimo) karjera. O pradžia buvo iš bedarbių muzikantų kasančių plentą iš Vilniaus į Kauną.
Ved.: Tikriausiai, jeigu neturėtų polinkio, - nors čia gal labiau veikė žmoniškumas, - noro muzikuoti ir suprasdamas tuos muzikus, todėl juos ir surinko.
VL: Taip, jis norėjo, kad būtų orkestras. Koncertai vyko, reikėjo, kad apie juos rašytų spauda, todėl pats rašė recenzijas, žinoma, ne savo vardu.
Ved.: Ar turit?
VL: Jų kažkur turėtų būti. Tiesą sakant, aš niekada nebuvau sugalvojęs iškelti savo tėvo muzikologinę veiklą.
(Muzika)
Ved.: Kalbant apie išsaugojimo problemą, lietuvybės tema jumyse visada buvo labai gyva. Galima prisiminti garsųjį Čiurlionio straipsnį, kad lietuviai kompozitoriai privalo kurti lietuviškai, kad turi gyvuoti lietuviška muzika. Jūs tą minit ne kartą ir pokalbyje su Jūrate Katinaite apie tai kalbėjot. Dabar minit savo tėvo istoriją. Su kai kuriais lietuvių kompozitoriais jūs gyvai bendravote. Apie kai kuriuos išgirdot iš pasakojimų. Viską rinkot ir saugojot. Kodėl jums neatrodė, kad savaime suprantamas dalykas, jog tai išliks? Rinkotės ir dabar renkatės saugoti, archyvuoti, apie tai rašyti ir palikti ateities kartoms.
VL: Aš tiesiog manau, kad tai reikalinga. Man tai ir įdomu. Nuo mažens buvau smalsus vaikas visokiems dalykams. Ir seniems, praeities, ir egzotiškiems dalykams. Be to, mano tėvai turėjo kultūrinį pagrindą iš savų vaikysčių, kaip daugelis 20 a. pradžios antrosios kartos lietuvių jaunimo. Po Basanavičiaus ir Kudirkos atėjo vaikai, tiesiogine ir idėjine prasme, jau tautinio susipratimo ir kultūrinio palinkimo bei noro dirbti lietuvišką darbą. Dar nebuvo nei tokių gimnazijų, nei mokyklų. Bet kai buvo leista lietuviška spauda, Petras Vileišis iškart savo lėšomis pradėjo leisti „Vilniaus žinias“. Vėliau taip ir palaidojo savo turtą toje lietuviškoje veikloje. Bet išleido įvairių knygelių, šelpė organizacijas. Vilniuje įsteigė metalo dirbinių firmą „Vilija“, kurioje įdarbindavo darbininkus lietuvius. Petras Vileišis buvo plataus kultūrinio akiračio pramonininkas. Spaudos draudimo metais jis rašė straipsnius, šviečiamąsias populiarinančias brošiūras, pavyzdžiui, „Apie darymą valgio iš kerpių islandų“.
Ved.: Kokia graži kalba.
VL; Taip, tokia kalba. Jis pasirašinėdavo: Petras Nėris. Tos knygelės yra žinomos. O prie viso to lietuviškos spaudos ir švietimo darbo pradmenų stovėjo ir dirbo Jonas Jablonskis. Vilniuje buvo lietuvių ir šiek tiek inteligentų. Jie pradėjo telktis, kai ėmė reikštis lietuviškas gyvenimas. Ir ne vien, sakysime, Vileišio pramonė ar dar kas nors, kūrėsi organizacijos, darbininkų organizacijos, net, sakysim, lietuvių tarnaičių šv. Zitos draugija. Atsirado lietuviški laikraščiai, draugijos, kaip Mokslo draugija, vėliau „Vilniaus kanklės“ - koncertuojanti draugija, kurios chorui vadovavo Mikas Petrauskas. Paskui atėjo Čiurlionis. Jaunimėlis Vilniuje lankė rusišką gimnaziją. Buvo ir realinė, ir klasikinė. Ten šiek tiek tėvų, bet ir šviesuolių mokytojų iniciatyva Jonas Jablonskis tapo mokytoju – užklasiniu, kai po pamokų dar yra lietuvių kalbos pamoka. Jeigu iš tos gimnazijos susirenka šeši ar dešimt mokinių, jau yra lietuviškas branduoliukas. O mokymo leidimą, vaikščiodamas pas generalgubernatorių, išrūpino mano senelis Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis. Jis tuomet grįžo. Prieš tai buvo tremtyje, jam nebuvo leidžiama gyventi Lietuvoje, nes buvo „nusikaltęs“, „lietuviškoje veikė propagandoje“. Jį išvarė iš Lietuvos. Jis išties reiškėsi nelegalioje, pogrindinėje spaudoje, o žandarai tokius veikėjus gaudydavo. Jis gavo leidimą ir su šeima gyveno Maskvoje. Mano tėvo vaikystė praėjo Maskvoje. Bet vėl leidus spaudą ir panaikinus bausmes už lietuvišką veiklą ir lietuvišką spaudą, jie galėjo grįžti. Taip pat ir Jonas Jablonskis. Jam nebuvo draudžiama dėl veiklos, bet draudžiama dirbti valdiškose caro įstaigose kaip katalikui. Ypač Lietuvoje. Tad jis ilgus metus mokytojavo tai Mintaujoje, tai kur nors aplinkui, galbūt Pskove, yra mokytojavęs Breste, Gardine. Caro valdžia nelabai norėjo tokių matyti savo pažeidžiamose vietose. Bet štai 1904-1905-1906 metai, kai atgauta spauda, kuriasi organizacijos, pradeda eiti lietuviški laikraščiai, pirmiausiai Petro Vileišio leidžiamos „Vilniaus žinios“. Kuriasi chorai, jie koncertuoja, tarp kitų diriguoja jau žymesnis muzikas Mikas Petrauskas. Visų tų dalykų organizatorius yra Gabrielius Landsbergis. Ir jie sugalvoja įrašyti operą. Gabrielius parašo melodramą – dramą su muzika, kur dalis teksto dainuojama, parašyti chorai. Muziką parūpino Mikas Petrauskas. Taip atsirado pirma lietuviška opera. Tai jau 1906-ieji metai.
Ved.: Kiek pamenu, jūs turite vieną pirmųjų tos melodramos „Birutė“ partitūrą.
VL: Taip, turiu, bet išleistą jau vėliau Amerikoje, kai Mikas Petrauskas kurį laiką gyveno ir dirbo Amerikoje. Jis ten irgi steigė muzikos švietimo įstaigas, vadindamas jas konservatorijomis. Vadovavo chorams. Muzikos baruose buvo veiklus žmogus.
Ved.: Čia vėlgi įdomi istorija, vėl apie išsaugojimą. Tą knygelę suradot ar ne savo tetos namuose?
VL: Negaliu dabar garantuoti, ar tetos, o galbūt ir tėvo namuose. Aš dar viršuje turiu, žinoma, ne iš tėvo gautą, o iš žmonių, kurie buvo priglaudę, savo senelio knygų spintą. Vienintelis senelio Gabrieliaus Landsbergio daiktas – knygų spinta. Spinta buvo likusi pas jo dukrą, mano tetą, irgi Gabrielę, Landsbergytę. Vykstant karams, frontams, paliko saugoti labai ištikimam Vilniaus archyvarui P. Razmukui, kuris dirbo su Jonu Basanavičiumi ir saugojo jo palikimą. Razmukas man pasiūlė tą spintą, ir dabar ja džiaugiuosi.
Ved.: Spinta pilna knygų ar kaip reliktas?
VL: Visko pilna. Na, ji nelabai praktiška knygoms. Už stiklo – gražu, bet nedaug ką gali padėti. Knygų turiu begales, todėl man reikėjo talpių lentynų. Dabar tas knygas atidavinėju M. Mažvydo bibliotekai. Bet tarp jų dar yra ir mano tėvo surinktų, ir dar aš turiu savo senelio Gabrieliaus Landsbergio „Blindą“, lietuviškai išleistą Vilniuje Zavadskio knygyno, „Blinda svieto lygintojas“. Viename puslapyje yra senelio ranka taisyta. Ypatinga šeimyninė relikvija.
Ved.: O kas ten pataisyta?
VL: Pataisytas neteisingas nurodymas, kur kas kalba. Kur kalba tarpusavyje, kur kalba publikai. Būdavo, kad dramoje artistai scenoje kartais ką nors pasako lyg sau. Tai irgi įrašyta. O ten buvo neteisingai nurodyta, ir senelis ištaisė, kaip turi būti iš tikrųjų.
Ved.: Irgi dramaturginis momentas – jeigu ne taip sugalvota, tai reikia pataisyti.
VL: Jis bent sau pasitaisė. Negalėjo pataisyti visų, jeigu ten buvo išleista koks šimtas egzempliorių.
Štai tokia buvo veikla. Mano tėvas irgi dainavo choruose. Jis pats pasakojo apie Šimkaus chorą. Tai buvo Vileišio namuose, vėliau po Čiurlionio, chorą vedė Šimkus. Vileišiai vaikus pavaišindavo, duodavo bulkutę su dešra .Buvo be galo gardu, nes tie vaikai gyveno pusbadžiu, tėvai ne kažin ko turėjo. Be to, jie sekė įvykius. Mano tėvas labai įdomiai prisiminė, kaip jie gimnazistai, jau paaugliai, sekė kaip Čiurlionis rėžia sparną apie Kymantaitę. Tai aprašyta, turbūt, ir mano tėvo atsiminimuose. Buvo Mykolas Šleževičius, būsimas žymus veikėjas, o tada tiesiog aktyvus advokatas, turintis gerą poziciją. Jis buvo įsimylėjęs Kymantaitę ir labai aplink ją rėžė sparną. O mano tėvas gražiai parašė su anų laikų posakiu: „vis dėlto Čiurlionis ją paveržė“. Dabar tai atrodo legendos, o tada jiems, vaikėzams, viskas buvo čia pat.
(muzika)
Ved.: M.K.Čiurlionio preliudą skambino Vytautas Landsbergis. Šie du vardai yra neatsiejamas duetas. Prof. Vytautas Landsbergis visada saugojo, rinko ir šiandien stengiasi saugoti ir skleisti Čiurlionio kūrybą tiek Lietuvoje, tiek svetur. Suprantu, sako profesorius, kad tai ne tik dėl paties Čiurlionio, tai valstybės turtas.
Prisiminkime, kai jūs pradėjot rinkti Čiurlionio kūrinius, juos sisteminti, dėlioti. Dabar visi žino žymėjimą VL.
VL: Sudariau katalogą. Supratau, kad reikia daryti kokį nors sąrašą. Buvo daug kūrinių, pirmiausia sukurtų, bet neišleistų. Be to, daug juodraščių. Be to, buvo laikai, tas sovietinis-stalininis laikotarpis, kai Čiurlionis buvo ujamas, jo vardas lyg neigiamas. Buvo svarstoma, kaip čia muziejus Kaune gali turėti to blogojo, to dekadento vardą. Tai vėlesni laikai, tačiau viskas susiję.
Mano tėvo namuose buvo įdomių muzikinių senienų. Aš gerokai vėliau pradėjau raustis po senus popierius ir atradau, sakysim, Kudirkos fortepijoninius kūrinius, spaudos draudimo metais leistus Tilžėje: valsas „Varpelis“, valsas „Nemuno vilnys“. Tie leidiniai dabar yra relikvijos. Aš juos surinkau, ir mano yra išleista V. Kudirkos „Kūriniai fortepijonui“. Tie spaudiniai buvo čia, namuose. Yra ir vienas paveikslas – labai sena, gal dar Čiurlionio laikų, jo paveikslo „Auka“ reprodukcija. Labai savotiška. Nežinau, ar tai cinkografija, ar šilkografija, bet tai unikali reprodukcija. Tik vieną dar esu matęs. Reiškia, jų buvo šiek tiek padaryta. Tą retenybę turiu namie, nes ji kabėjo mano tėvų namuose. Toks labai savotiškas paveikslas, dūmai, juodas dūmas, šviesus dūmai, iš to juodo dūmo pasidaranti paslaptinga galva. Mažas būdamas žiūrėjau ir labai įsidėmėjau tą paveikslą. O paskui pasirodė, kad tėvų namuose turim, turbūt tėvas nusipirkdavo, pirmuosius Čiurlionio kūrinių leidimus. Jie buvo 1925 metų, tėvas turėjo būti ką tik grįžęs iš Italijos ir kažin ar jau nusipirkęs fortepijoną. Bet jau yra Čiurlionio kūriniai! Tarp šiokių tokių natų, kurių truputis buvo. Mano tėvas bandydavo vienu pirštu ar ne visai vienu pirštu paskambinti labai paprastą Šopeną iš jo mažų, lengvų preliudų. Tai atsimenu. Tos natos buvo išlikusios. Namuose buvo žurnalas „Židinys“, ištisi komplektai. Kai pradėjau raustis po tą seną spaudą, ten buvo įdomių straipsnių apie Čiurlionį, verstų iš rusų prieškarinių žurnalų „Apolono“ ir kitų, su įdomiausiom mintim, ką rusų menotyrininkai, filosofai, kaip Viačeslavas Ivanovas, rašė apie Čiurlionį.
Tad paskatų buvo ir iš mano paties namų. Be to, kai pradėjau mokytis skambinti, mano mokytoja buvo Aldona Dvarionienė. O mano sesers mokytoja prieš tai buvo Jadvyga Čiurlionytė, kuri irgi vertėsi privačiomis pamokomis Kaune. Pas Čiurlionytę buvo pristatytas ir mano brolis, bet jis labai greitai pabėgo. Užprotestavo, kad nenori. O sesuo šiek tiek mokėsi skambinti. Vėliau ji buvo „Čiurlionio ansamblio“ dalyvė, kai Vilniuje įsikūrė studentiškas jaunimo „Čiurlionio ansamblis“, vadovaujamas Alfonso Mikulskio. Mano sesuo ten kankliavo, namuose turėjo kankles ir dainavo. Ji buvo lituanistė, universitetą baigė kaip lituanistė.
Tad mūsų šeimoje ėjo sąsajos. Vėliau, kai pradėjau eiti į konservatoriją, lankyti paskaitas, tarp jų buvo ir lietuvių liaudies muzikos kūryba. Vieneri metai visiems atlikėjams. Gaila, kad dabar nėra. Pianistams dėstė Čiurlionytė. Jai aš buvau labai aiškus asmuo iš Landsbergių šeimos. Jai gal buvo įdomu, kad tas mažasis Landsbergis užsiima muzika, skambina. Ji mane pakalbindavo, pasikviesdavo, esu ne kartą buvęs pas ją namuose, kai dar gyveno mažyčiame namelyje prie Neries. Dabar tuos namelius nugriovė. Labai gaila, nes tai buvo istoriniai maži nameliai. Tad bendravimas su Čiurlionyte, ir aš kaip pianistas skambinau lengvesnius Čiurlionio kūrinius, kuriuos man užduodavo mano mokytoja. Ji buvo žmona Balio Dvariono, kuris nuo studijų laikų labai širdingai draugavo su Jadvyga Čiurlionyte. Dvarionas koncertuose irgi skambindavo Čiurlionio kūrinius. Ir Dvarionienė skambindavo, todėl ir man užduodavo. Iš ten aš ir gavau pažintį su paties Čiurlionio muzikos kūryba. Iš prieškarinių Stasio Šimkaus redaguotų natų. O Čiurlionytė pradėjo man rodyti ir davinėti dar neišleistų kūrinių rankraščius. Aš juos nusirašinėjau ir pradėjau skambinti viešai - nežinomus ir dar niekieno neskambintus Čiurlionio kūrinius! Buvo šiek tiek „fasonas“, kad skambini pirmą kartą. Nebuvo tai skelbiama, bet aš pats supratau, kokia tai atrakcija, mažų mažiausiai. Baigdamas konservatoriją, priešpaskutiniais metais, o vėliau per valstybinius egzaminus skambinau nemažą seriją Čiurlionio fortepijoninių kūrinių. Kai kuriuos iš Šimkaus redakcijos spausdintų natų, be to, Čiurlionytė vėl stūmė į spaudą, kad jie būtų išleisti iš naujo. Ir skambinau dar neišleistus kūrinius. Galų gale ji manęs paprašė: čia taip sunkiai eina, pasiūlymas guli leidykloje, ten abejoja. Dar visai neseniai Čiurlionis buvo keikiamas. Būtų gerai, kad kas nors iš šalies ką nors parašytų, paragintų. Aš tik šast ir parašiau straipsnelį. Tai buvo mano pirmas straipsnis, o apie tai, kad yra nežinomų Čiurlionio kūrinių, kad jie vertingi, gražūs ir turėtų būti išspausdinti. Kaip tais laikais sakydavo, „liaudies balsas“, jis buvo reikalingas ir geros valios viršininkams, kad ne patys jie sugrabojo, o yra liaudies balsas. Taip dalykai pamažu judėjo į priekį.
Ved.: Prisiminiau: pati pradžia mano žurnalistės darbo jau po vienų ir kitų studijų, kai užsukau pas jus ir, prisimenu, pasakiau: Čiurlionis – didysis Lietuvos kūrėjas, turėdama galvoje, kad jis ir muzikas, ir dailininkas, ir tada jūs taip gražiai pasakėt: didysis Lietuvos kūrėjas, pabrėždamas Lietuvos. Šiandien drįsčiau sakyti, kad ir jums tą galima taikyti. Tiesiog pradėjau apie tai galvoti. Dabar noriu pasukti temą į tą pusę: keliaukim į Lietuvos atgaivinimą ir iniciatyvą, kurios ėmėtės visiškai drąsiai, kai Lietuva turėjo atgimti.
VL: Nėra taip, kad vienas žmogus imasi iniciatyvos. Yra tam tikra terpė, tam tikras laikotarpis, yra daugiau žmonių. Užtenka būrelio šviesių žmonių. Aš turėjau keletą draugų lituanistų, gal truputį, gal kokiais metais vyresnių už mane. Mes susidraugavom per kelionę baidarėmis Aukštaitijos ežerais. Išliko dienoraštis, labai įdomus dalykas, ko mes ten prie laužo prirašėm. Jų tarpe buvo Vytautas Ambrazas, būsimas žymus kalbininkas. Jis jau tada buvo pasirinkęs, kad sovietų sąlygomis sunku reikštis literatūros kūryboje, - jis turėjo polinkį, rašė eilėraščius ir tik atkūrus nepriklausomybę išleido porą mažų knygelių iš savo jaunystės nuodėmių, - o tada nusprendė eiti į kalbotyrą, į mokslą, kur prie tavęs mažiau kabinsis. Labai šviesus žmogus ir tikras nepriklausomybininkas, be deklaracijų, o darbais, - jis mane kalbino apie Čiurlionį. Žinojo, kad aš skambinu, kartais draugams skambindavau. Tas pats fortepijonas keliavo į Vilnių su manimi. Bet dabar pradėjau kalbėti apie Vytautą Ambrazą, kuris paklausė: girdėjau, bet gal tu žinai, kaip ten yra su Čiurlionio rankraščiais, kad daug jo kūrinių nė neišspausdinta? Tai pavojinga situacija, kūriniai gali žūti. Juos reiktų bent perrašyti. Iš dalies tai mane ir paskatino pasidomėti, kur yra tie rankraščiai, kaip jie atrodo. Kadangi Kaune juos globojo Jadvygos Čiurlionytės sesuo Valerija Čiurlionytė, o aš buvau savas žmogus, tai ji man atskleidė tuos rankraščius. Aš ten sėdėjau ir persirašinėjau. Ir šifravau, kas neaišku, taisydamas klaidas ir tų Šimkaus išspausdintų kūrinių, kur buvo labai neaiškių vietų. Iš rankraščių pamačiau, kad ten aišku, tik Šimkus nesuprato. Taisiau tas redakcijas ir jau skambinau teisingai. Taip prasidėjo mano darbas su Čiurlionio rankraščiais. Bet paskatinimas atėjo iš Vytauto Ambrazo, lituanisto.
(Muzika)
Ved.: Kad jau laida vadinasi „Mūza ant peties“, o mūzų jums ant pečių nutūpę nemažai. Muzika, literatūra, poezija. Šiandien nemažai sėdat rašyti, kupinas inspiracijų. Aš vis perskaitau jūsų išleistus darbus, ir mano tėtis, ir ypač mama laukia, kol jie pasirodys. Ir, aišku, feisbukas, socialiniai tinklai padeda sekti jūsų poeziją.
VL: Taip, pastebėjau, kad socialiniai tinklai turi atsiliepimų, fiksuoja, kiek žmonių tave skaitė. Jeigu tave skaitė keli šimtai žmonių, o jeigu tai būtų laikraštyje, kažin ar tiek žmonių laikraštį prenumeruotų. Mūsų laikraščiai jau vos vegetavo, o čia štai eina gana dideliu tiražu. Kažkas skaito, perduodami vieni kitiems. Taip ir pradėjau tai praktikuoti.
Ved.: Jūsų gražios sukakties proga noriu palinkėti daug daug kūrybos kibirkščių ir kad mūzos šnibždėtų jums į ausį.
VL: Pamatysim, kaip čia bus. Galiu prisiminti vieną mano senų eilėraščių:
Ir ko jūs pykstat ant manęs?
Nereikia riksmo.
Bus tas pats,
kai aš išjosiu išvažiuosiu
su senais kariais
laisvos Lietuvos
pajūriais pamariais.
Mes, studentai, Palangoj naktį vaikščiodami dainuodavom: pajūriais pamariais, bus laisva Lietuva. Niekas tada mūsų nesusėmė.
Ved.: Štai taip vieną popietę pasikalbėjome su profesoriumi Vytautu Landsbergiu.