Vytautas Landsbergis LRT laidoje „Dienos tema“, 2022-10-18
Ved. Raigardas Musnickas: Gyvename neramiais laikais. Ukrainoje karas intensyvėja. Kaip matote karo veiksmus?
VL: Pirmiausia reikia pagalvoti, ar tai karas. Vienas filosofas sako, kad karo nėra, yra tik operacija. Tai ar jis operatorius, ar jis operuoja, ar įsivaizduoja save chirurgu, nori kažką išsioperuoti? Net buvo uždraudęs [vadinti karu], bet dabar visi sako: karas, ir jis negali visų susodinti į kalėjimą. Pradedant nuo Kinijos imperatoriaus, kuris nepaisydamas oficialaus draudimo, pasakė apie karą. Tai įvyko jau gana seniai. Iš kitos pusės matau, kad vyksta tikras ukrainiečių Tėvynės karas, kurie gina savo tėvynę, savo garbę ir žmogišką orumą. Turbūt jie nesitrauks, nevergaus, jie nesumenkės ir nesukiaulės. Jie rodo žmogaus ir tautos pavyzdį. Ukrainiečiams tai Tėvynės karas. O užpuolikams tai ne karas. Žmogėdros nekariauja. Jie žudo ir ėda. Tai vyksta. Žudoma viskas: žudomi žmonės, žudomi jų laukai, žudomos upės. Gali susprogdinti branduolinę jėgainę, ir nežinia, kiek dar žemės bus nužudyta. Ten ne kareiviai. Ten žudikai. Aš juos vadinu žmogėdromis.
Ved.: Kas šio karo akivaizdoje šiandien svarbiausia Lietuvai ir pasauliui?
VL: Visą laiką svarbu, o dabar ypatingai svarbu apsispręsti, kur tu stovi: ar tu su žmonėmis, ar su žmogėdromis?
Ved.: Kalbant apie Europos Sąjungos vienybę, ar ji šio karo akivaizdoje išlieka vieninga?
VL: Ji išlieka mažiau nevieninga. Darosi vieningesnė, nes pamatė tokį vaizdelį, kad pradeda suprasti, kas jos laukia. Būtent, jeigu ta pabaisa valdys Europą. Ji jau paskelbė, ką nori daryti: Europa yra priešas, nes nepaklūsta. O kas nepaklūsta, yra nekenčiamas ir naikintinas. Tad Europa dabar yra naikintina. Gal pirmiau ją galima sugriauti, suardyti, supriešinti, primesti išsigimimą iš baimės arba godumo. Anksčiau tas puolančiųjų vadas manė, kad su savo dujom ir naftom turi tiek turto, jog nupirks visus. Arba jie negalės be jo gyventi ir turės ateiti, nusilenkti ir prašyti, kad jiems duotų nors kąsnelį dujų. Dabar į tai kažkaip nepanašu. Europiečiai jau suvokia, tačiau kelyje į laisvę yra dar tik pakeliui.
Kai ėjau lažą Europos Parlamente, visada sakydavau: Europa niekada nebus laisva, kol neišmoks gyventi be Rusijos. O kiek buvo šaukiančių: kaip mes galim be Rusijos, tokia šalis, tokia turtinga, tokia kultūra, toks „Gulbių ežeras“! Dabar šių balsų mažiau. Ir iš lėto pradeda atsiriboti: tegul jie lieka ten savo pelkėse ir arba nusibaigia, arba keičiasi.
Ved.: Lietuva yra lyderė įtikinėjanti pasaulį susitelkti kovai su Putino režimu. Ar turime, ar galime kažką daugiau padaryti?
VL: Visada galima daryti daugiau. Aš noriu, kad žmonės suprastų, jog pirmiausiai reikia daryti savyje. Jeigu norime gyventi be Rusijos, turime ją išmesti iš savęs. Turim būti nepanašūs. Štai ukrainiečiai nutarė būti kitokie ir už tai labai nekenčiami. O Lietuvoje yra norinčių būti panašiais į Putiną. Gal jie laukia, kad kai užkariaus Lietuvą, juos padarys vietininkais, duos jiems valdžią. Yra tokių nelaimingųjų keistuolių.
Ved.: Kaip matote, kokia galėtų būti šio karo baigtis ir koks Putino likimas, ir ar po jo neateis Rusijos valdyti dar baisesni kraugeriai?
VL: Ką čia mes turime spėlioti. Su tais spėliojimais nėra galo. Ir ypač Rusijoje. Kadangi esu senas, jau kelis kartus girdėjau: tik nekritikuokit, nes bus dar blogiau. Yra labai sena taisyklė, kurią nuo sovietų laikų vis bandė žmonėms įpiršti: nereikia permainų, nes gali būti dar blogiau. Yra blogai, bet permainų nereikia. Tegul būna. Pūkim toliau, skęskim, nes kitaip bus dar blogiau. Čia kapituliacija, žmogaus neverta laikysena be jokio orumo, be susivokimo, kas tu esi, žmogau.
Ved.: Ukraina prašosi į NATO. Ar ne per ilgai ten delsia ir mąsto, ką čia su jais daryti?
VL: Ką mes žinom, kas tose galvose vyksta. Ir su Lietuva buvo ilga istorija. Vis dėlto būsimoji narystė, kurios norėjome, nes matėme, jog mums tai vienintelis būdas išlikti apskritai ir gyventi oriai, ne baimės valdomiems, jeigu būsime šioje galingoje organizacijoje. Lyg ten mes kitus ginam, o kiti gina mus. Tai buvo likiminis pasirinkimas.
Mūsų kelias į NATO irgi buvo duobėtas, su visokiais spąsteliais kaip sugaišinti laiką, kad tik ilgiau užtruktų. Vis dėlto demokratinės Vakarų valstybės tada nesusvyravo. O kiek jas įtikinėjo: jūs Lietuvos vis tiek neapginsit! Jeigu mes pulsim, tai jai iškart galas. Ir kam jums ten lįsti? Paskui tik turėsit bėdos: lyg ir įsipareigojot ginti, o apgint negalit, cha, cha, cha. Geriau palikit juos mūsų valioje, tegul skęsta.
Tokia mintis kartais buvo sakoma visai atvirai, kartais – šiek tiek pridengta forma. Bet mes turėjom savo nusistatymą, ir mums pavyko nuosekliai įtikinėjant būsimus partnerius ir sąjungininkus, kad esam verti būti kartu, o ir jiems geriau. Sakydavau: žiūrėkit, manot, kad esat labai toli, šildotės Miami Beach, ir jums niekas negresia. Bet fronto linija eina per mus arba tuoj pat už mūsų, o jeigu mus užims, tai fronto linija artės prie jūsų. Ar norit, kad artėtų prie jūsų, ir Miami Beach pasijus nebe taip komfortiškai?
Ved.: Dar šiek tiek apie mus pačius. Karo fone mums labai svarbu patiems būti vieningiems ir rūpintis gynyba. Kaip vertinate dabar vykstančias diskusijas tarp valdančiųjų ir prezidento, tarp pačių valdančiųjų, tarp krašto apsaugos ministro ir valdančiosios daugumos? Ar tai negriauna?
VL: Man atrodo, kad tos diskusijos didele dalimi vyksta iš neturėjimo ko veikti, iš kažkokių nepatenkintų lūkesčių ar noro pasirodyti kitokiu. Iš tikrųjų mums reikia vieningumo, nes grėsmė ir pavojus tokie dideli, kad mūsų maži skirtumėliai (oi, kažkas pasakė ne tokį žodį, oi, gal dėl to reikia daryti didelį skandalą...) nėra protingas dalykas. Aš taip matau. Norėčiau, kad žmonės pirmiausiai brangintų bendrumą, o ne ieškotų skirtingumų.
Ved.: Politinės partijos Lietuvoje net nenori pasirašyti užsienio politikos susitarimo, kitų dokumentų. Ir dėl gynybos susitarimo buvo daug diskutuojama. Į ką tai gali išvirsti?
VL: Kas nenori pasirašyti bendrumo, tas demonstruoja savo atskirumą. - Jūs ten būkit kartu, o aš kitoks, aš už tvoros. Arba patvory. - Ir kas tau iš to? – Ot, aš kitoks, ir čia mano fasonas. Galbūt aš laimėsiu, kai žmonės pasiilgs kitokio. O aš laukiu, kol manęs pasiilgs. Tai kažkoks vaikų darželis. Bet vaikų darželis pasaulyje turi tradicijas. Dalis mūsų kultūros yra žaidimai ugnikalnio papėdėje. Geriau būtų pasirūpinti apsauga. O ne laukti, kada trenks.