Nebijokim
Kuo vardu ta mažoji našlaitė, iš kurios beprotynas atėmė mamą?
Tikiu, su jos vardu galėjo gimti frontas arba fondas, kuriame vienytųsi žmonės pasiryžę apginti tikro rūpesčio mamas, kad nesirastų daugiau tokių našlaičių. Nukentėjusių nuo suaugėlių beprotybės.
Ginkimes šeimose, sykiu su senoliais, su artimiaisiais kaip didelė žmonių šeima, kurią nūnai siaubia pandemijos. Virusų, durnaropių ir neapykantos.
Jau matome socialinių reiškinių, kurie iš pamato atmeta meilę ir peržengia proto ribas.
Nebijokim bepročius pavadinti bepročiais. Kitaip jais patys pavirsim.
Stovėk, Lietuva, su paprasta žmoniškumo tiesa, neatsisakius proto ir išliksi.
Todėl nebijantys turi kalbėti. Tai visokeriopai svarbu ir gražu. Tylėti negražu. Rėkti irgi negražu.
Stokim į mažosios našlaitės frontą.
– Aš esu čia, aš esu už tai. Tokios vadybos pasigendame.
– O aš esu prieš tai, prieš tave, prieš jus, išnykit! - tą sako kartuvininkai. Nebroliai, antibroliai.
Jų pandemija plinta, kerta be gailesčio.
Kur minties galiūnai, žodžio meistrai, sielų gydytojai? Kodėl jie nesitelkia, nesivienyja? Tik triukšmadariai.
Vietoje veido – gerklė. Širdies – nė kiek.
LRT.lt, 2021-11-17