ISTORIJOS MOKSLO DESOVIETIZACIJA. Nereikia mirties zonų
Okupuotosios Lietuvos sovietizacija, intensyviai vykdyta nuo pirmos dienos vos panaikinus valstybę 1941 m. birželį, buvo atmesta tautos sukilimu. Tačiau SSRS okupacijai grįžus, negailestingai vykdyta toliau ligi 1990 - ųjų kovo. Tuo būdu sovietizacija kaip tęstinis vėžys buvo primesta ir istorijos mokslui. Tokia tikrovė.
Be abejo, su pasipriešinimų bangomis ir kovomis, kurios savo ruožtu turėtų būti istorijos, istoriografijos ir istorinės lietuviškos sąmonės dalimi.
Čia tebeturime didelių karstinių įgriuvų, skylių pačioje nacionalinio proto dirvoje. Dar ir dirbtinai nekultivuojamų arba tyčiomis – pagal svetimą matricą – užterštų nacionalinės istoriografijos plotų.
Vieną jų galų gale sutelktai pajudino, išryškino naujas pažymėtinas tos istoriografijos įvykis. Pasirodė žinių, dokumentų, liudymų, mąstymų dvitomis apie Lietuvos Sukilimą. Vienas toks tebuvo, tinkamas atsakas į SSRS 1940 m. įvykdytą Lietuvos okupaciją, aneksiją, užsibrėžtą ir nuosekliai vykdomą absorbciją. Tikslinga ją vadinti lėtiniu genocidu. Ir Lietuva sukilo. Unikalus reiškinys visoje Antrojo pasaulinio karo istorijoje. Kažkodėl „nepastebėtas“. Labai neparankus vienam viešųjų nuomonių valdytojui, čia ir šuva pakastas.
Ką dabar apie tai turime? Knygą „Birželis kvietė į Kovą“. Leidykla „Žara“. Sudarytojas Vidmantas Valiušaitis. Per tūkstantį didelių puslapių sukauptos, atrastos ir ištirtos medžiagos apie smurtų nulemtą būsimą pusamžį gyvenimą sovietų kape – jei manysim apie ligšiolinį susivokimų ir tyrimų vaizdą. Ir tas kelerių metų virsmų laikotarpis ligi šiol smilksta melagingoje sovietinėje šviesoje – neva „tarybų Lietuva“, nacių atplėšta nuo stalininės „tėvynės“, tik sprogdino traukinius ir laukė rytų išvaduotojų. Aišku, patriotiškai įsijungdama į „tėvynės karą“... Kieno tėvynės?
Tikrovė visai kita. Kas buvo Lietuva vokiečių Reicho okupacijoje, kaip ji tuomet gyveno, veikė ir norėjo gyventi? Juk nei užsibrėžtų sisteminių tyrimų, nei provizorinio vaizdo ligi šiol neturime. Dirbo toj srity Algimantas Liekis, įvardydamas ir aprašydamas laikotarpį, dirbo vienišas archyvų tyrėjas Petras Stankeras, bet atsidūrė nemalonėje dėl netikslaus žodžio. Vis dėlto valstybės istorija taip nerašoma.
Kviečiu apskaitai vis dar nesutelktus Lietuvos istorikus – ne vien tuos asmeniškai nevengiančius imtis užterštų ir apleistų dykviečių, - bet ir įstaigas, būtent LGGRTC, universitetus, mokslų akademijas, kitus susivienijimus: parodyti pilietinę brandą aukštesnę už ambicijas ir solidariai stoti kovon prieš Sosnovskio barščius.
Netirtų laukų begalės. Diplomatinės Tarnybos vieninga ir aktyvi ištikimybė savo valstybei nelaimėje dabar bus matoma iš antrajame tome skelbiamų dokumentų. Pasiuntiniai reagavo į valstybės tragediją vieningai ir kiekvienas individualiai, jokių klišių. Ir Lietuvos vardas išliko. Vien tai – atskiro tomo vertas valstybės demokratinio pasipriešinimo baras. Jį reikia matyti, nes ligi šiol matome ir gerbiame tik ginkluotąjį pasipriešinimą. Kitus barus telieka išvardinti. Žiniasklaidos 1945 - 1990 m. sovietizacija ir rezistencija. Švietimo sistemos prievartavimas, primetant svetimą, iškreiptą kultūros ir tiesos konceptą – ir humanistinių alternatyvų paieškos. Ūkio gyvybės pastangos visuotinėj baudžiavoj, komunos kapitalizme. Dvasios rezistencija – stichinė ir programinė – viešuose lygmenyse neišvengiamai klimpstanti į kolaboraciją. Žemės ūkio konvulsijos ir pasmerkto kaimo likimas. Čia nors turime trijų autorių kolektyvo monografinį tyrimą „Kolūkmetis“. Su šia tema susijusi ir žiauri politinė epocha „stribametis“, kurios nepriklausomoje Lietuvoje sistemiškai dar nesiimta, nuosekliai dirba berods vienas Vladas Terleckas. Garbė jam, istorinės tiesos riteriui. O tiesa – tai ir apie išsigimėliškas praeities bjaurastis. Prie kai kurių esam pernelyg pripratinti. Ir vis dėlto laisvės blyksniai! Okupuotoji Lietuva, o vis dėlto kelianti Lietuvos laisvės pažadą. Atlaidžiai, per silpnybių prizmę, bet ir chirurgiškai reikliai turi būti pažvelgta į vadinamąją tarybinę ir ne visai tarybinę viešą LTSR literatūrą. Kurių tai „lietuvių literatūra“?
Prasiplėtė mūsų akiračiai, kuomet į aprobuotos lietuviškos literatūros lauką, atmetus nesamoningą skirtį „tarybinė“, ėmė patekti kūrėjai besireiškę laisvajame pasaulyje, nekaustyti ir neangažuoti. O autoriai iš pogrindžio, iš bunkerio, iš vidinės emigracijos? – dabar jie lyg jau atėję į viešą paveldą, į mokymo programas, bet vis dar keisti nelegalai. Mainstrymas literatūros istoriografijoje –tarybinis.
Vis dėlto rašytinėje sąmonėje jau randasi ir partizanų dainos, jų poezija, Rytų tremtinių kūryba, pogrindžio mąstytojų eseistika. Lietuva nori būti visa.
Įvykdykim šį siekį nuosekliai, turėkim vaizdą, ir nereiks veidmainiškai aimanuoti, iš kur čia mūsų Lietuvoje dvi Lietuvos?
Literatūros baruose tai geriausiai matoma, bet šiuo kampu verta žvelgti ir į rašytinę istoriją, istoriografiją.
Imkim palyginamąjį pavyzdį. Ką žinome aiškiai apie Reicho okupuotos ir į jo Ostlandą inkorporuojamos Lietuvos pasipriešinimą 1941-1944 m., rengiantis nesulauktam tada pokario ir atkūrimo metui?
Tai apskritai, o atskiruose baruose? Juolab, kad nelaisvė taip užsitęsė. Egzistencinės grumtynės tada vyko giluminiuose nevilties ir vilties baruose.
Kol kas net periodų inventorizacijos neturime. Tačiau į darbą! Pamėginkim vis dėlto šiek tiek susitvarkyti tą periodizaciją.
Okupuotoji Lietuva, 1940-1990.
Šiame dideliame tarpsnyje – du skirsniai:
Lietuva sovietų (SSRS) okupacijoje, ir
Lietuva vokiečių Reicho (Vokietijos) okupacijoje.
Pastarasis istorijos skirsnis – Lietuva vokiečių Reicho okupacijoje, 1941-1944 (1945, Klaipėda) – tyrimų požiūriu visai apleistas. Vakuumas. Pavieniai darbai, specialios temos to neatstoja.Yra tyrimų ir sukrečiančių liudijimų apie Holokaustą, bet gyvenimas susidėjo ne tik iš Holokausto. Kaip atrodė ūkis, švietimas, kultūra? Tai jau minėtos įgriuvos.
Gyvasties kibirkštėlė, kad „buvę valstybės piliečiai“, anot A. Mackaus, vėl imtų jaustis būsimais valstybės piliečiais... Tam reikėjo ne tik egzekucijos stulpų turgaus aikštėse, ne tik mirtininkų sąjūdžių, bet ir savivokos. Reikia ir dabar, kad atsikovojus valstybę ji vėl reikštų ugdymo jėgą. Tam ir istoriografijoje neturi likti mirties zonų.
Tiek pastabų, kurias nūnai paskatino dvitomis „Birželis kvietė į Kovą“. Jis – tik pradžia, ir bemaž vien iš lietuviškų šaltinių. O kada žengsime link valstybių archyvų? Pirmiausia Vokietijos Reicho? Kaip sovietai reagavo į Sukilimą? Ką sako kitų šalių diplomatų stebėjimai ir pranešimai? Žvalgų analizės ir informacija? Tarptautinė spauda – kol dar nebuvo visai užmiršę apie mus. Jau dabar paskelbtoje medžiagoje gausu pėdsakų, kuriuos reiktų komentuoti; parodyta krypčių kur toliau ieškotina.
LRT.lt, 2021-10-07