Žvilgsnis į šviesą pro tamsą
Mirė Kazimieras Motieka. Sąjūdžio bendražygis. Ir Aukščiausiojoje Taryboje – jos vicepirmininkas. Vienas iš trijų. Toks buvo mano pasirinkimas. Ne klaida.
Veikė kaip tvirtas valstybės atkūrėjas ir suverenumo gynėjas. Visada drąsiai. Teisininko patirtis padėjo jam formuluoti nuostatas aiškiai ir nedviprasmiškai.
Turėjo Motieka ir kariškio bruožų, gal iš savo tėvo paveldėjęs. Tai praversdavo, kai susiremdavom grasymų ir nedrebėjimo polemikoj su sovietų generolais.
Tinkamai atstovavo Lietuvos valstybei, prireikus, kaip vienas jos vadovų. Parlamentines ir kitas Kazimiero Motiekos kalbas Vilnius–Maskva–Vilnius reiktų priminti ir platinti atskira knyga.
Turėjo garbės jausmą ir charakterį, kuris paskatino Kazimierą nutraukti ryšius su kompartija anksčiau, negu tai padarė kiti įtakingi sąjūdininkai. Buvo sportiškas, tad ir politikoje ryžtingas, negaišdavo.
Padrąsindavo kitus. O neklaidingų nebūna.
Kazimiero Motiekos kelias iš sovietinės nomenklatūros į Sąjūdžio revoliuciją vertas biografinės knygos. Išsamesnės, negu sveikintina „Advokatas ir Lietuvos byla“. Ji plačiau atspindėtų lemtingą, likiminį pavergtos Lietuvos lūžį ir proveržį, kuris ligi šiol vis dar nepasibaigęs: blokuojamas, taranuojamas, klampinamas, ir nežinome kas mūsų laukia už kiekvieno posūkio.
Turėtume daug ko mąstyti ir kame susivokti – pamokančiame jo gyvenime. Lietuvos gyvenime. Ilsėkis, Kazimierai.
LRT, 2021.09.01