Astravas ir didspalis
Pasitraukiančioji Lietuvos Vyriausybė turėtų (nebent paliks ateinančiai) kur kas griežčiau įvertinti Astravo jėgainės „paleidimą“, grėsmingą daugybei žmonių, Lietuvos sostinei ir net visai mūsų šaliai. Tai tikra agresija, branduolinė bomba, kuri gali būti atsitiktinai ar tyčia suaktyvinta bet kurią akimirką.
Čia jau ne eilinis teroristinis bauginimas arba šantažas, o veiksmas, į kurį organizaciniu politiniu veiksmu turėtų reaguoti Europos ir Jungtinių Tautų lygmens tarptautinės organizacijos. Pasibelskime.
Užsienio reikalų ministerijai pritiktų kreipimasis į JTO, gal Saugumo Tarybą. Pamatytume, kas yra kas. Gal ir KAS pamatytų save.
Trumpai prisiminkime padėtį. „Rosbelas“ kaip Gudijos prarijimo būdas jau buvo numatytas realizuoti, tik bundanti gudų tauta sukilo. Bet Astravo afera realizuojama su paradine pompa. Minsko valdžia kartu su „Rosatomu“ ir, be abejo, Kremliui nurodžius, parengė iškilmingą oficialų Astravo jėgainės atidarymą – paleidimą veikti (nors jau veikia). Ne bet kurią, o ypatingą dieną. Tai lapkričio 7-oji, Rusijos ir Europos istorinės nelaimės diena. Senoji! Tądien Peterburge įvyko Rusijos bolševikų perversmas, pradėjęs juodžiausią visos krizinės baltųjų civilizacijos laikotarpį. „Didysis spaliukas“.
Diena - dabar vėl su perspektyva tapti Astravo diena. Sprogimo laikas nenustatytas, tai atvira galimybėms rusiška ruletė. Kad ir kokiai siaubo filmo versijai – kas galėtų paneigti – kaip vieno ar kito pamišusio Rusijos antiskiepo arba antinačiaus didvyriška akcija užgrobti didžiulį lėktuvą ir paskraidinti su vėjeliu link Astravo. Kai kurie taip juk padaro. Antinačiai yra tie, kuriems ir dieną sapnuojasi NATO demonų užpuolimas. Nestabilios psichikos atvejai.
Jei manote, kad tokia veiksmų seka neįmanoma, pabelskite į stalą.
Lietuvos neliktų? Na, ir kas. Nereikėjo jums, nedėkingieji, suardyti Sovietijos stebuklo.
Taip Kremlius ir Drozdai, apsitvėrę omonininkais, tikslingai parinko mums didžiųjų patyčių dieną. Iš jos prieš šimtmetį gimė naujųjų laikų teroristinės imperijos - Lenino-Stalino, paskui Hitlerio - norinčios tęsti karą iki šlovingos prarajos. Kai ką iš jo ir turime čia pat, Astrave.
Vaizdelis toks. „Rosatomas“ (iš tikrųjų Kremlius) neįvykdė jokių derėtų ir suderėtų apsaugos priemonių. Jokių garsiai žadėtų nesaugios jėgainės stres-testų. Net gaisrinių mašinų savo branduoliniam kolūkiui dar nenusipirko (tik dabar skelbia konkursą). Neturi nė tos kažkur neva pamestos projektinės dokumentacijos pamėklinio dvigalvio ir keturgalvio statybai, nes tik dabar skelbia postfaktinį dokumentacijos sudarymo konkursą.
„Lėktuvai svarbiau, o mergaitės paskui“.
Dėl tokios kosminės chaltūros visai nežinia, ar kas nors pareikalavo: atvirumo, skaidrumo, pasaulinės atsakingos inspekcijos į Astravą ir tarptautinės priežiūros bei darbų kontrolės?
Pataikūnai ir bailiai, juolab pasipūtėliai, net neišdrįso pareikalauti to iš „suvereniųjų“. Bet dabar Lietuvoje ateina nauja karta. Gal ji mostelės pavyzdį pasauliui?
Lietuvos Respublika turi visokeriopą teisę bet kokiai šios dienos apeliacijai į Jungtines Tautas su visom Saugumo Tarybom. Teisingai pasielgtume, branduolio monstrui prasižiojus. Neatrodytume juokingesni, negu tada, kai maži ir negudrūs reikalavome Nepriklausomybės.
Dabar – gyvybės.
Juk Lietuvos gali nelikti, ir dėdė Kremlius nepravirks. Šaukiančiuoju balsu iš pakraštinės Europos tyrų savitai sutiktume Didspalio dieną.
Nemanykite, broliai ir sesės, kad rašau juodą helovyninį feljetoną. Ne, visa padėtis yra helovyninė, realiai makabriška, nestokojanti jokių papildomų aiškinimų; todėl globalus operacijų vadovas ir siūlo visiems kišti galvas į smėlį.Kodėl jį išvežėm iš Lukiškių aikštės?
2020-11-07, LRT.lt