Prieš trisdešimt, po trisdešimt
Ekscelencijos, kolegos, visi klausantieji!
Kai atkurtai Lietuvai suėjo trisdešimt, būtent šiemet, toji įdomi trisdešimties metų moteris nutarė nesusireikšminti. Padėjo pandemija. Lietuva skubiai pirko perteklines priemones, mėtė milijonus ir praleido progą netylėti, o pamąstyti. Būtent apie savo sukaktį. Kas yra įvykę. Ką darėme ir kur politiškai atsidūrėme. Tai liko nemąstoma, neapibendrinta, nes buvo svarbesnių dalykų.
Vis dėlto visi 2020 metai yra Antrosios Respublikos trisdešimtmečio zona; tad Seimo vadovybė pasiūlė man rudens sesijos proga tarti ką nors apie naujausios Lietuvos trisdešimtinę sukaktį. Mielai vykdau.
Tada sakydavom - ir Sąjūdžio mitinguose, ir kai kada programose – „už jūsų ir mūsų laisvę!“ Sakydavom tai visiems engiamiems ir net engėjams. Ketinom išlaisvinti patį Gorbačiovą nuo jam tekusio nepanešamo smurtinės deržavos krūvio.
Kita vertus, arėme paveldėtą nediduką planetos gabalėlį. Tad nors būdami apšaukti nenaudėliais, didžiais drumstėjais ir apgaulingos perestroikos kenkėjais, turėjome aiškią tiesioginę užduotį. Tai mūsų Lietuva. Ar ji gali būti vėl, dar kartą valstybė ir laisvų save kuriančių žmonių šalis? Tikėjome, kad gali.
Kai Algirdas Kaušpėdas dainavo: „Lietuvos valstybė!“, - tai buvo nauja, nes primiršta. Žiūrėkit, mūsų broliai baltarusiai arba gudai ligi šiol dar galingai neuždainavo apie savo valstybę. Vos truputėlį, kad norėtų žmoniškiau tvarkytis, išsirinkę būtent savo tikrą valdžią, - ir jau daužomi; vietininkai net iškviesti į Maskvą pasiaiškinti – šiukštu jums manyti apie savarankiškumą, atskirumą nuo šventosios deržavos. Atiduokit viską, kuo dar esate! Satrapas jau pasirašys, o „rosgvardija“ pasiruošusi.
Taip matome, kur buvom atsidūrę ir iš ko jau prieš trisdešimtmetį išsiveržėme. Verta paminėti. Norėjom, anot Vydūno, būti sau žmonėmis.
Ir vis dėlto norėjom laisvės ne vien sau.
Didysis naudos pasaulis buvo jau pamiršęs idealus ir svajones. Lietuvai teko misija priminti, kad svarbu ne tik materialios gerovės rodikliai ir pajamų srautai; svarbi yra dvasia. (the spirit matter), kuri daro žmogų žmogum, o tautą - tauta.
Lietuva mostelėjo tokių idėjų, ir pasaulis, bent aplink mus, šiek tiek pasikeitė.
Juk imperijos reformatoriai, brisdami iš visokeriopo bankroto, buvo jau sutikę trauktis iš Afganistano ir Vidurio Europos; bet jokiu būdu neatsisakyti Stalino užgrobtų, į gardą inkorporuotų ir kraujo spalva uždažytų žemių.
Ši riba tarp laisvės ir nelaisvės, tarp Sovietijos ir nesovietijos turėjo išlikti tokia pati, kaip kadaise sutarta dviejų melagingų „socialistinių“ tironijų, net su pačiu Hitleriu. Pakorus Ribbentropą, sėbras Molotovas politikavo toliau. Kodėl ne amžinai? „Splotila navieki velikaja Rus“...
Keistuolė ir laisvūnė Lietuva to neleido.
Toks yra faktas. Faktų istorija. Prisiminkime bent patys ir priminkime kitiems. Tarptautinis įvertinimas atėjo dešimtmečio proga kaip JAV Vienas šimtas šeštojo Kongreso 2000-01-24 abiejų Rūmų Sutampanti rezoliucija: Kongresas „sveikina Lietuvą su dešimtosiomis Nepriklausomybės atkūrimo metinėmis ir kad ji atliko pirmaujantį vaidmenį išardant Sovietų Sąjungą“. Blogio imperiją, taigi. Atrodė, kad išardyta. Blogio jau mažiau, gėrio turės būti daugiau. O laisvė - turbūt didis gėris. Gėrio pradžia ir pamatas. Tik turėkit proto.
1990 m. kovą Molotovo-Ribbentropo linija tapo pralaužta, nelyginant Stalino sumūryta politinė siena. Baisesnė už Berlyno. Ir daug bolševikų pavergtųjų tautų įkvėpė lietuvišką laisvės viltį. Kas nors vis dar keikia šią laisvę kaip sovietinio kalėjimo griūtį, čekistų tvarinio katastrofą, bet Lietuva nėra beprotnamio dalis, nedūsauja, kad jai už grotų „buvo geriau“.
Aišku, ji nekenčiama dėl tokios istorinės iniciatyvos ir pavyzdžio; ją grąsoma net nušluoti visokiais Astravais, bet Lietuva neatsižadės, tikiu, nei savo kelio, nei žadinančios misijos.
Tiek apie istorinį proveržį, kuriame veiksmingai dalyvavome, ir apie taikios Europos viltį, kurią pagal išgales kūrėme.
Kur yra Lietuva ir Europa šiandien, po trisdešimties metų? – Jos ir toliau čekistinio taikiklio akutėje. Lietuva yra kliūtis, erzinanti rakštis. Tai grėsminga, nes atsilikęs Europos paribys (užribis?), pasivadinęs Eurazija, darosi nekantrus ir desperatiškas.
Tačiau Rusijos vado idee fixe – atkurti SSRS – turėtų prasidėti nuo Baltarusijos. Atitinkamai šios šalies išlikimas ir demokratizacija – tai Lietuvos ir Europos gynyba. Užduotis verta dėmesio, jei ne daugiau. Kur kas daugiau!
Ar taip pat mato mūsų sąjungininkai – nesu visai tikras. Kai kurie net linkę Baltarusiją parduoti.
„Neskubėkite, nekelkite įtampos...“ Gal jūsų tironas (ir satrapas) pagerins konstituciją, o Minske taip ir nesuskambės visiems suprantamas lietuviškas šūkis: „OMON – von!“ Demokratijoms, pasislėpusioms už „nesikišimo“ formulės, palengvėtų.
Puikiai tą vakariečių silpnybę juntame, nes prieš trisdešimt metų buvome panašioje padėtyje. Tik nesidairėm patarimų ir leidimų. Todėl dabar turime balsą ir atsakingo ekspertinio darbo demokratinių šalių organizacijose. Įtaigokim, kad Baltarusijai reikalingi rinkimai, kurių ten nė nebuvo.
Linkiu, kad Lietuvos Seimas, atkūręs Nepriklausomybę būtų ir liktų veiksnus. Atidus kaimynams, atsakingas žmonėms.
Ačiū už dėmesį.
Kalbėta Lietuvos Seime 2020 m. rugsėjo 10 d. minint valstybės atkūrimo 30-metį