Paieška prasmės
Brangieji,
Vakar kažkas atsitiko.
Susirinko šimtai geros valios žmonių, ir gimė antiastravinis Sąjūdis. Už Lietuvos gyvybę! Domėkimės juo, remkime, plėskime. Yra prasmė! Kokia? – Būti ar dalyvauti.
O šįryt didelį džiaugsmą daktaras Jonas Basanavičius. Jo aplankyti atėjo daugybė jaunų žmonių, Vilniaus ir Lietuvos moksleivija, paskui ėjome kartu į Rasų kapines.
O dabar Signatarų pakviesto sakytojo mintys. Turiu pesą, įleido.
Prisiminkime, puoselėkime „Baltijos kelio“ pamokas.
Didžioji pamoka tada buvo brolybės jausmas.
Tik didžioji pertrauka tęsiasi pernelyg ilgai.
Kiekvienas buvo brolis ir sesuo greta stovinčiam. Nešnairavome į kartu esantį, kad gal jis per daug vietos užima, gal kada ką nuskriaudė ar be pagrindo pasipūtęs.
Nebuvo viršininkų! Žinojome, kad esame daugybė Aš, daugybė Tu.
Ir kad mums gera taip būti, mes norim būti tiesiog Lietuvos žmonės. Tai gera. Žmoniški žmonės. Kuo daugiau jų!
O kas dar yra gera?
Gera yra padėti suvargusiam. Gera padėti bent žvilgsniu, bent žodžiu. Arba paėmus už rankos.
Gerumo jėga! Tąkart patyrėme ją savyje, net nugalėjome blogį, didelį blogį. Reiškia, taip gali būti. Ir dar kartą, ir vėl.
Tebūnie.
Tik nesmulkėkime. Nemenkėkime. Negobšėkime.
Jau esam sugobšėję kai kuriose kompanijose bemaž iki dugno. Iki mirštančios Baltijos dugno, iki Kuršių marių reorganizacijos į srutų duobę. Vis dėl purvinų pinigų.
Kartais pagalvoju: kiaulės jūs kiaulės, kurie taip elgiatės! Buvusieji žmonės, pasitraukite, teateinie nauji žmonės. O ką byloja nauja pabaisa – Astravo kiaulystė?
Čia kiaulių ferma ne vienam kokiam Šventežeriui, o visam Vilniui, visai Lietuvai. Reikia pasipriešinimo, rezistencijos.
Lietuva keičiasi, bet vis dar per lėtai. Stiprinkim šeimų tautą, kuri jau randasi; atraskime, kaip gražu emigruoti į Lietuvą. Iš didelio tautybių miesto į Lietuvą. Kai kurie atranda šį kelią, tai nuostabu. Televizijos laidose tai vadinasi „Mano vieta“. Taip, tavo vieta yra kur nors Lietuvoje, tik atrask. Ten žaliuoja žolė, čiulba paukščiai. Ne visur tai atrasi.
Esame paieškõs, bet ir šunkelių kelyje. Gausoka suklumpančių. Buvo žmogus, o žiūrėk – jau nelabai žmogus. Stumia į duobę artimą savo. Neištiesia rankos. Stumia į duobę pačią tėvynę. Jaunime, būk kitoks!
Kodėl „Baltijos kely“ kiekvienas norėjo ištiesti ranką? – kad pasijustų žmogum. Broliu ir seseria. Tada buvo mūsų daug, laisvės pasaulis darėsi didelis, erdvus, be neapykantos; matėm, kad jame visiems bus vietos. Jautėmės laimingi. Širdyse tekėjo saulė, juk prisimename.
Kuris jūsų, kuris mūsų nenorėtų būti laimingas? - tad ištiesk ranką savo broliui. Taip paprasta!
Ištiesk ranką sau pačiam. Ir kiekvienam, kuris dairosi pykčio ir kitų kvailybių tamsumose tarsi neregėdamas, kam ranką ištiesti.
Visi našlaičiai tiesia rankas į kits kitą. Klystantys tamsoje pyksta, bet jie susipras. Liausis prasivardžiavę. Ė, tu šioks! O tu toks! – Nesąmonė.
- Turėk širdį ir žiūrėk į širdį, - pasakė Lietuvos pranašas Adomas. Čia visai netoli, prie Bernardinų. Prie jo paminklo galėtų būti tie žodžiai: turėk širdį ir žvelk į širdį.
Todėl nereikia ideologijos, reikia kardiologijos. Nereikia išmanių politinių programų, reikia asmeninių ir bendruomeninių kardiogramų. Jose – išsigelbėjimas, kurį kiekvienas pacientas gali rasti. Nelyginant atėjęs pas mamą. Juk nėra didesnės prasmės.
Tokių pilėnų Lietuvoje jau nemaža. Telkimės, tegu vėl gimsta paprastų nemeluojančių piliečių Sąjūdis, dar vienas moralinis išsivadavimas.
Pasaulį, deja, gožia beprasmizmas. Ir stumte stumia į bedugnę. Iš jos kyla grūmojantys keršto kumščiai, pokši kamščiai. Pliuškių korkos, lošėjų azartai. Melų melai. Blogio imperija galutinai pavirto melo imperija.
O mes nepameskime kelio.
Susirenkame vieną kartą per metus, nelyginant į atlaidus, o kodėl taip retai?
Susirinkim dažniau, ir netrukus labai dideliam pasikalbėjimui. Apie Lietuvą, kad ji būtų. Geresnė. Kai daug daug žmonių norės būti geresni, ne piktesni, Lietuva bus nuostabi.
Tegul Vasario 16-oji būna šventė, kuri ne tik šiandien, o visada su mumis.