Prie laužo
Sveiki visi, atėjusieji prie laisvės Sąjūdžio laužo!
Apsidairykime ir prisiminkime – kuo buvome ir kur esame.
„Saulė leidos, buvo kova,
kraujo daug tekėjo.
Mylimasis už tėvynę
galvą ten padėjo.“
Tada apgynėm Tėvynę ir laisvę ne tik sau. Bemaž 30 metų ėjo ir nuėjo, o ar nuėjo į sąšlavų duobę piktosios kvailystės, kurios mus valdė, iš kurių vadavomės?
Toli gražu.
Prieš 80 metų pasaulį dalijosi du neva „socialistiniai“ žmogėdros.
Žmogėdra „Didieji ūsai“ arba „Dideli ūsai“ ir žmogėdra „Maži ūsai“ arba „Mažieji ūsai“.
Gerklės abiejų buvo didelės. Į jas nugarmėjo dešimtys milijonų žmonių gyvybių ir pats žmoniškumas.
Vardai žmogžudžių nepamiršti. Viena gerklė keikiama, kitai paminklai statomi. Ji vis dar išsižiojusi naujų aukų. Durdomas tęsiasi. Pasaulis šoka durdomo ratelį.
Kaip tai atsitiko?
Deja, Blogio imperija, kuriai vadovavo žmogėdra „Didieji ūsai“, išvirto į Melo imperiją. Ūsai nemažesni. Pavadinimas dar teisingesnis.
Nestabdoma, kaip vėžys, ji peraugo į „Visuotinę privalomo save generuojančio melo imperiją“ ir baigia užkrėsti likusį pasaulį. Jos apaštalai skelbia net išsijuosę:
- Mes, „Didieji ūsai“, niekad nekariavom, kad ką nors užgrobtume. Visada tik vadavom, vadavom ir pasiimdavom sau.
- Mūsų susitarimai su Adolfu „Mažieji ūsai“ išvien pradėti Europoj pasaulinį karą buvo tik įžanga į galutinę išvadavimo pergalę, po kurios žemę valdys „Didieji ūsai“. Tokią turėjom ir turim pasaulinę vaduotojų misiją, esame Lenino misionieriai!
Karo nusikaltimai, kuriuos darė „Didieji ūsai“, iš tikrųjų buvo išvadavimo nusikaltimai, - dėsto naujosios istorijos profesoriai. Iš tikrųjų tai Suomija, tai Lietuva užpuolė Sovietų Sąjungą. Lietuva užpuolė taikdarius ir 1940, ir 1991 sausio 13.
- Mes, Melo imperija, - dėsto Kremliaus profesorius visažinantis, - išvadavom 60 milijonų iš jiems nereikalingos ir varginančios gyvybės. Kai kurie dar nedėkingi! Išvadavom nuo jų pačių nevertinamos ir nenaudingos laisvės. Juk pavergtąja tauta būti geriau. Ligi šiol išlenda net lietuviakalbių išminčių, kurie sako, kad „nelaisvėj buvo geriau“.
Buvot juk išvaduoti! Nuo laisvės dirbti savo žemę neprašant leidimo Maskvoje.
Nuo laisvės auginti savo vaikus meilėje ir meilei – ne pagiežai, o apsaugant būtent nuo neapykantos ir beprasmybės prakeiksmo.
Tokia laisvė žalinga vergų komunizmui, todėl nuo jos būtinai turėjot būti išlaisvinti, kaip sakė Stalino politrukai, „na vieki“. Pirmyn į narvus!
Ir atžlegėjo į Vilnių dar kartą geležinės dėžės, lydimos narsių parašiutininkų stiklinėmis akimis, kad suvarytų žmones vėl į narvus.
Neišdegė. Tai dabar nauja plokštelė su sena muzika.
Kas nenusilenkia, tas priešas.
Štai Oliaksandras Lukašenka, kaimyninių žemių tijūnas, užsimiršo, kad turi didesnį valdytoją, ir pabandė pasišiaušti prieš visišką Baltarusijos likvidaciją.
Prismaugė vargšą per naftą ir auklėja pasiduoti geruoju. Maitinsim kartą per mėnesį. Įkišai koją į kilpą dėl sūrio spąstuose, kad tu, kolūkio pirmininkas, kada nors laikinai pabūtum didžiulės jungtinės Rosbelo valstybės prezidentu! Kuriam čia galva neapsvaigtų...
Ir dar viena vergovės kilpa Baltarusijai tapo Astravo jėgainė.
Matome ir kalbame, kad Astravas – pražūtis Lietuvai.
Bet pražūtis ir Baltarusijai, kurią kai kas dar laiko valstybe. Užsineria ji girnapusę, kurios pačiai nė nereikėtų. Yra jau kitų energijos šaltinių.
Stato „Rosatomas“, tad Rusijos valdžia. O skolą šimtą metų „mokės“ bejėgė partnerė baudžiauninkė, atidavinėdama viską, ką dar turi. Kai nebeturės, atiduos pati save: imk, imperatoriau, vargšę kaimynę kartu su jos nepakeliama skola!
Amžinos neišsiperkamos vergystės būseną dar papildo Rusijos energetinis totalitarizmas. Lukašenkos valdose Rusija gauna milžinišką purvinos, netikrintos, nevartotinos energijos perviršį, kurio Lietuva nepirks ir netransportuos (toks mūsų taikaus pasipriešinimo šiai agresijai įstatymas!), todėl pirmininkui tijūnui dabar Kremliaus bosų įsakyta uždaryti visas elektrą generuojančias jėgaines. Pasikabink ant Astravo, ant rusiško urano be jokios alternatyvos!
Kol kas gauni pamoką gyventi be ilgalaikių naftos sutarčių, po gurkšnelį vienam mėnesiui.
Perspektyvoje – be šviesos, jeigu jėgainės bosas užtrumpins pamokantį „Družbos“ tipo sutrikimą.
Mūsų Lietuvos laukia kombinuotas, hibridinis karas – rankų išsukinėjimas, prievartavimas atsisakyti „nepirkimo“ principų, tad paties priešinimosi. Ir pasiduoti. Taip, mergaite, nesipriešink, tada mažiau skaudės... Kai kas jau taip siūlo apsimesdamas, kad negirdi šių žodžių niekšingumo.
O kartu eis politikų ir liaudies papirkinėjimas tariamai „pigesne“ energija (pigiuoju sūriu pelėkautuose), pernelyg nesirūpinant nei radionuklidais ore ir vandenyse, nei teršalų statistikomis iki pirmadienio.
Ar Lietuva per elektrą taps Baltarusijos ir Rosbelo dalimi – čia didysis mūsų patikrinimas ir ateities egzaminas. Noriu, kad turėtume savo ateitį.
Astravas yra Vladimiro Putino kerštas Lietuvai. Esame kerštingai užpulti net pagal Žirinovskio programą, ir turime apie tai atvirai kalbėti. Ir suprasti: kai miestą puola keturios kolonos, tai pavojingiausia – penktoji miesto viduje. Dėl tų iš vidaus atidarančių miesto vartus aiškiai yra pasakęs XVI amžiaus Lietuvos Statutas. Kas atidaro priešui miesto vartus, tie „baudžiami kaklu“.
Putino kerštas už Lietuvos nepriklausomybę gali pavykti, o gal ir ne. Kurie tame susirėmime žlugs – ar agresoriai, ar nesitraukiantys, kaip Sausio 13?
Tikiu, kad Lietuva negali trauktis.
Tepadeda mums Dievas.
2020-01-12