Lenkijos nokdaunas

Kaimyninę šalį, kuri pirmoji pasiūlė mums strateginę partnerystę ir daug padarė, kad paskui ją ir Lietuva būtų priimta į NATO, - tą šalį Lenkiją šių metų balandžio 10 d. ištiko baisi nelaimė.
Gedulingai apgailėjome. Meldėmės už žuvusius Prezidentą su žmona, žuvusį karių ir politikų elitą. Lietuva parodė daug ir nuoširdaus dėmesio, neapsimestinės užuojautos. O kaip katastrofa atsitiko, kokios jos priežastys – viešasis dėmesys tuoj užgęso. Žaizda tarsi nebe mūsų, turim kitų reikalų. Nejaugi taip?
Dalykas tas, kad ir pačios Lenkijos laikysena lyg sukaustyta, nelyginant dviprasmiška. Tačiau to priežastis – ne mūsų reikalas, gal atsitokėjusi aiškinsis pati lenkų visuomenė. O atsitiko Rusijoje ir Europoje, tad mums, Europos daliai, pravartu šį tą žinoti ir galvoti.
Katynės žudynės 1940 m. pavasarį, kai Stalino klikos nuosprendžiu sovietų NKVD nužudė ten ir kitur per 20 000 lenkų karo belaisvių, daugiausia karininkų, o pati SSRS po to ilgai įžūliai melavo, jog tai ne jos darbas, dar ir pavergtą komunistinę Lenkiją vertė meluoti ir persekioti sakančius teisybę – ta šiurpi kraugeriška drama su ilgomis demoralizacijos pasekmėmis ir vis rusenančiu teisingumo siekiu liko laisvosios Lenkijos garbės dalykas. 70-ųjų metinių proga Lenkijos politinė ir intelektualioji viršūnė su prezidentu Lechu Kačynskiu skrido į Smolenską pagerbti anų aukų... ir siaubingu būdu papildė jų sąrašą.
Kas vyko toliau, nelyginant trečiasis dramos veiksmas?
Praėjo jau keturi mėnesiai. Rusija, gudriai uzurpavusi teisę savo nuožiūra tirti šią baisią beveik šimto kaimyninės šalies pareigūnų žūtį, negrąžina Lenkijai net materialaus žuvusiųjų ir valstybės nuosavybinio palikimo. Pastarajam priklausytų „juodosios dėžės“ su skrydžio duomenimis ligi paskutinės sekundės., lėktuvo skeveldros, kariškių ginklai. Asmeninis palikimas, kurio pasigenda artimieji, tai pirmiausia lėšos, pavogtos pasinaudojus nugvelbtomis bankų kortelėmis, kitos vertingos smulkmenos, pavyzdžiui, nuo mirusiojo piršto numautas žiedas. Marodierių darbai, tik baiskoka, kad juos darė neva saugotojai, neva tyrėjai – Rusijos pareigūnai. Jais ir toliau pasitikima, Lenkija nepareikavo perduoti visų tyrimų Varšuvai, juolab – tarptautinei komisijai. O tiriančioji valstybė kuo greičiau išdrapakavo išakėjo katastrofos aplinką, žada sulydyti ir lėktuvo skeveldras tartum trofėjinį metalo laužą. Įsivaizduokim, kaip Lietuva būtų jautusis, hitlerininkams sulydžius „Lituanikos“ liekanas. Vienareikšmiškas ir šimtaprocentinis įrodymas, kad jų sąžinė nešvari! Bet Vokietija taip nesielgė. Net sužeistos Soldino pušys tebestovi, tebežaliuoja, o Smolensko katastrofos vietoje visus medžius iškirto.
Tai gal tie dingę generolų ir apsaugos ginklai – jei šios žinios teisingos – traktuojami kaip karinės operacijos trofėjai? Antai iš Gruzijoje pagrobtų ginklų – anos valstybės teisėtos nuosavybės – negrąžino nieko, išdidžiai pasisavinę kaip karo trofėjus. O galbūt lenkų ginklai turėjo dingti, kad niekas nepatikrintų, ar iš jų buvo (atsi)šaudoma. Patys šūviai jau nekelia abejonių, įrašytas garsas. Įrašė atsitiktinis prašalaitis, po kelių dienų nužudytas Kijeve.
Taip per šiuos mėnesius žiniasklaidoje kaupėsi, kad ir slepiama, neįtikėtina informcija, kurios pakaktų ne vienam siaubo filmui. Mėginsiu ją grupuoti, klasifikuoti.
Katastrofos liudininkai. Iš lėktuvo neliko nė vieno gyvo, kai kurie kiti irgi dingsta. Vieni pribėgę prie ką tik nukritusio lėktuvo, kiti – laukę atvykstančių, stebėję ir net koregavę skrydį Smolensko aerodrome. Buvo ir tokių, kurie nelaukė ir nepasitiko savo žemėje kaimyninės šalies prezidento – tai Rusijos prezidentas ir premjeras, ir jų dar niekas nepaklausė apie tokio elgesio priežastis. Abu tiesiog demonstravo, kad svečias nepageidaujamas, visa aukštoji delegacija ir Katynės atminties ceremonija negeistina. Sutikti buvo atvykęs tik regiono administratorius, lyg pas jį skristų kokios vaivadijos valdžia. Nebuvo nė aukštų technologijų technologijos užtikrinančios saugų tūpimą; prieš keletą dienų V. Putino atskridimui ją parūpino, o L. Kačynskiui nereikėjo – išgabenta.
Iš laukiančių aerodrome lenkų vienas žurnalistas bėgo tekinas prie ką tik nukritusio lėktuvo ir filmavo savo kamera. Tačiau iš kito pašalio jau bėgo būrys kažkokio personalo, kurie jį sugriebė ir viską atėmė (vieną kasetę vis dėlto spėjęs paslėpti). „Gelbėtojų“ veidai buvę tokie, kad žurnalistui nė akimirkai nekilęs mažiausias noras ginčytis ar neklausyti. Maža to, sugriebę už rankų jį tempė į mišką. Šaukęsis pagalbos, o iš stoties jau bėgo kiti lenkai, jų tarpe ambasadorius, pradėję taip pat šaukti; tad ši aplinkybė, kaip suvokia ....................... , jį veikiausiai ir išgelbėjusi.
Atsitiktinis kritimo liudininkas atbėgo nuo netolimos benzino kolonėlės, filmavo ir įrašinėjo savo telefonu. Suvokdamas, kaip tai svarbu, savo įrašą iškart permetė į „YouTube“, ir jis pasklido, išliko. Neliko paties ukrainiečio žurnalisto Menderėjaus, nes po kelių dienų jį užmušė Kijeve. (Anot fragmentiškų spaudos informacijų, buvo subadytas peiliais, nugabentas į reanimaciją, o ten įsiveržę talkininkai pribaigė. Verta tikrinti, kaip ir daugybę kitų paskelbtų šiurpių dalykų). Tad liko juosta, kurioje matyti aplink lėktuvą šokinėjantys žmonės, girdisi replikos lenkų kalba, keli šūviai. Vienas vyriškis baltais marškiniais – kažin ar tai būtų koks aerodromo gaisrininkas arba grybautojas ankstyvą šaltą pavasario rytą drėgname Smolensko miške. Kas? Išlipęs iš pilotų kabinos?
Pasirodė prielaidos, kad lėktuve galėjo būti likę gyvų, ir juos ten pat pribaigė. Gal dar priešinosi? „Patrz mi w oczy!“ - tai įrašyta. Pirminė rusiška versija dėl šūvių - kad ugnis pasiekė patronus apkabose; bet nei aukštųjų karininkų, nei prezidento apsaugos ginklų Lenkija neatgavo. (Verta tikrinti).
Kad lėktuve nė vienas neišgyveno, sutinkantis delegaciją gubernijos vadovas pranešė iš karto po smūgio į žemę. Beje, „Tupolevas“ trenkėsi ne iš debesų, o iš kelių metrų aukščio, kai pilotams mėginant išsiplėšti iš reljefo duobės, sparnu užkabino medį. (Medžius, jau minėjau, tuoj pat iškirto, kritimo vietą suarė ir išakėjo – taip „rūpintasi“ išsaugoti tyrimui svarbius duomenis). Ne vienas užsienio ekspertas yra svarstęs, kad panašiose katastrofose būna ir sužeistų, ir tiesiog išlikusių laimingųjų. Šiuo ypatingu atveju – nė vieno skridusio liudininko. Juodosios dėžės – jų negražinimas Lenkijai, duomenų šifruotės ir interpretcijos, tai dar viena tamsoka istorija. Rusijai vis pratęsinėjant tyrimo terminą, nežinia nei kada, nei kas šią istoriją surašys. Iš to, ką skelbė spauda, kai jau buvo rastos dėžės ir pasirodė pirmų žinių apie turinį, prisimenu vieną išvadą: pilotai suvokė, kad žūsta, nes paskutinę sekundę meldėsi. (Gal rusai darė tokią išvadą iš „Jezus Marija“ ar panašiai). Kai galų gale paskelbė bemaž visą šifruotę, pilotai ten keikėsi tartum smuklėje. Šia detale mėgavosi Rusijos ir Lietuvos spauda.
Dar grįžkime prie Menderėjaus įrašo ir viską stebėjusio ir reguliavusio aerouosto dispetčerio. Įrašo telefonu duomenis energingai drumstė rusiškos abejonės – gal „klastotė“? – o autoriaus nebepasiklausi. Tačiau po ilgesnio laikotarpio pasirodė įrašo variantas. Ne visai toks pat, bet vaizdus komentuojantis balsas labai panašus į Menderėjaus. Norimas rezultatas – nė vienas įrašas nesąs patikimas. Tik štai atsirado specialistas ir entuziastas, tiksliai analizuojantis žmogaus balso tembrus ir dažnius, ir paskelbė išvadą, jog antro įrašo komentuojantis balsas – tikrai ne nužudytojo Menderėjaus. FSB? Jei tai pasitvirtintų, autentiškas Menderėjaus įrašas gautų dar ir netiesioginį patvirtinimą, koks jis svarbus, koks negeras Rusijos pusei.
Toje pusėje ir svarbiausias liudininkas – dispetčeris. Rašyta, kad po katastrofos iškart išėjęs į pensiją ir išvažiavęs. (Įdomu patikrinti). O jo informacija pilotams gana savotiška.
Pirmiausia dar prisimenu labai paprastus privačius parlamentarų svarstymus Briuselyje: kodėl aerodromas tokio rūko ir pavojaus sąlygomis apskritai nebuvo uždarytas?