Antika ir dabartis

Dornburgo profesorius Giuntas fon Kleisterbachas (Günth von Kleisterbach) neseniai išleido knygą apie Sokrato ir Aristofano priešpriešą. Didysis komedijų rašytojas nemėgęs ir pašiepdavęs visokias Atėnų polio keistenybes ir keistuolius. Tarp jų matė ir gatvių, aikščių, heterų salonų bei demoso maudyklų filosofą Sokratą, kuris šiose viešose vietose bei viešuose namuose mokydavo jį sekiojančius jaunuolius dialektiškai mąstyti, nesikliauti suplėkusiais autoritetais.
Sokrato gyvenimo būdui nepritarė, kaip žinia, jo žmona Ksantipė, kurios pažiūra į nevykėlį vyrą buvo ir liko taipgi visuotinai žinoma. Aristofanas jai širdyje simpatizavo, politiškai pritarė ir atjautė, bet ir į šią skaudžią šeimos nesantarvę žiūrėjo profesionaliai – iš komiškos pusės. Tokių atvejų anais laikais buvo ir daugiau. Moterims, pavyzdžiui, jau tuomet nepatikdavo, kad Atėnų vyrai nuolat kariauja – tai prieš Spartą, tai išsibeldžia mergų bei nuotykių į Troją – ir jos buvo net paskelbusios savo teisėtiems vyrams seksualinį boikotą. Aristofanas, kuris asmeniškai nekariavo (priešingai negu patriotas ir mušeika Sokratas), rėmė tariamųjų feminisčių akciją iš komiškosios pusės ir net parašė politinę pjesę „Lisistrata“. Savo kritišką požiūrį į Sokratą išreiškė komedijoje „Debesys“, kurioje rodomi du nesutaikomi antipodai. Tai nuosaikusis namisėda Strepsiadas (nepainioti su streptocidu) ir plevėsa, protų drumstėjas, bemaž Atėnų polio valkata Sokratas. Šis ragindavo nesiskolinti nei pinigų, nei proto (už tai nuteistas), jau buvo pradėjęs net piktžodžiauti, kad dievų tikriausiai nesą tiek daug, kiek šventyklų, ergo, Atėnams pakaktų vieno Dievo. Galimai buvo žydų įtakoje ir ją skleidė. Užtat apie Strepsiadą tektų atitinkamai spėti, jog buvęs antisemitas, nors jokių duomenų apie tai neišliko. Na, kai kuriose naujųjų laikų demokratijose bei poliuose manoma, kad jeigu įkalčių nėra, tai įrodymas, kad jie labai gerai paslėpti.
Fon Kleisterbachas visa tai tyrinėjo ir padarė vieną didžiųjų literologijos atradimų. Tai šviesi mintis, kad komedija skiriasi nuo metraščio, ir kad ožių bei kitokios kaukės nėra portretai. (Lietuvoje klijuota purvo kaukės žmonėms, ir dėl to vėlyvaisiais viduramžiais per visas instancijas vyko septynerių metų karas). Todėl ir Aristofano pavaizduotas Sokratas – nebūtinai tikrasis ir istorinis Atėnų išminčius. Juolab, kad apie kolegą Strepsiadą jokių istorinių žinių nesama, taip jos visos buvo giliai įslaptintos.
Tad nereiktų nė Sokrato iš tų Aristofano „Debesų“ imti už gryną pinigą, - teigė fon Kleisterbachas. Kaip ir Strepsiado, jeigu nūnai norėtume kritikuoti asmenį, kuris nežinia ar buvo. Aristofano klaida, kad jis savo viešoje komipolitikoje (nepainioti su komunistų politika) panaudojo tikrą ir vis dėlto garbingą vardą.
Fon Kleisterbacho liniją, kuri suvienytoje Europoje jau virsta mokykla, neseniai pratęsė vienas lietuvių filosofas. (Taip Lietuvoje, nuolat linkusioje skilti, radosi konkuruojančios delfinų ir bernardinų atšakos). Šio vyro požiūriu Strepsiadas, nors pramanytas, yra patikimas charakteris, nes patogus pulti ir spirti. Dar ir trepsint, kaip siūlo jo pavardė. Sokratas gi šaukiasi apgynimo nuo kvailų Aristofano prasimanymų. Juolab, kad už jį jau pasisakė Istorija – dialektinis ir istorinis materializmas.
Taip lietuvių filosofas, nepasirūpinęs nė juodo diržo, įžengė į amfiteatro skeną ir susigrūmė su tunikuotu helenu Aristofanu. Žiūrovai marmuro suoluose pasimėgaudami kirto atvežtinius „dornburgerius“. Choras, kuris vietiniame polyje nūnai komplektuojamas iš delfinų (spiegiantys balsai) ir bernardinų (bosai), baisėjosi šia kova bei džiūgavo šlovindamas kovotojus chorėjais ir daktiliais. Už choro jau avėsi koturnomis nauji personažai Kavolis ir Vydūnas, dar tolėliau slankiojo Spartos karalius Leonidas. (Nepainioti su belgiškais saldainiais). Kadangi visa tai vyksta dabar, ši dionizija su žaliu vynu gali baigtis liūdnai. Vienintelė viltis, kad įsikiš persai. Gal Xerxas, gal Darius.

Skirta: "Literaturai ir menui", 2010 08 18