Prie laužo
Brangieji,
Yra sena liaudies daina „Ko atėjo maskolėlis?“
Draugiška dainelė, bet draugai sovietai atėjo nedraugiškai. Su tankais ir parašiutininkais.
Atėjo, kad neleistų mums gyventi kaip norime ir turime teisę – laisvėje, tarp laisvų tautų.
Ne.
„Mes jums niekad neleisim“ – sakė man tiesiai į akis tariamas „reformatorius“ M. Gorbačiovas, kai susitikome Maskvoje po Kovo 11-osios.
Tuo „neleidimo“ pagrindu ir vyko sovietų agresija – kaip 1940 m. agresijos tęsinys.
Todėl dabar pirmiausia – apie karą ir išdavystes.
Ėjo naujas etapas Rusijos ir Sovietijos užkariavimų politikoje. Sausio 13-osios naktį čia, Aukščiausiojoje Taryboje, paskelbėme atsišaukimą į pasaulio valstybes, kad SSRS pradėjo nepaskelbtą karą prieš Lietuvą.
Žudymai, civilių žudymai – tai karo nusikaltimai, tokia byla dabar vyksta. Ir šiame nusikaltimų apibrėžime juolab nustatyta, kad vyko karas.
Bet ne vien išorinis puolimas, o ir vidinis diversinis griovimas. Hibridas.
Kaip vertinti tuometinės LR diplomatijos tarnautojo žygį į Vašingtoną sausio 7 dienai, kad ten iškeltų Lietuvos sienų klausimą?!
Be abejo, tai ne individualus kvailumas – o kas pirko žmogui bilietą? – bet diversinė misija. Lieka klausimas: kas tave siuntė?
O kaip vertinti siūlymus sausio 13-osios naktį sudaryti vyriausybę be parlamento įgaliojimų, kuri mėgintų vadovauti ir sėkmės atveju įsitvirtintų lyg teisėta?
Tie sąmokslavimo su priešu veiksmai žinomi ir aprašyti, dokumentai skelbti, bet abejotina, ar juos svarsto Lietuvos teisėsauga kaip Sausio 13-osios bylos sudėtinę dalį.
Valstybės išdavystė. Čia susitepė ir parsidavę politikai, kai kurie valstybės pareigūnai, ir net kariškiai. Generolas A. Naudžiūnas, dabar kaltinamųjų sąraše, galbūt laiko save sovietiniu, bet tą naktį jie skelbėsi esą naujoji „Lietuvos“ valdžia.
Tikslai buvo aiškūs. Pavergėjų ir pakalikų – taip, atgal jus į narvą! O mūsų – Lietuvos išsivadavimo?
Norėjome laisvos Lietuvos ir tebenorime kitokios Lietuvos.
Bet yra nūnai verkiančių: ak, ne tokios mes norėjome! Taigi sėdėjom ir norėjom. Labai norėjom, nieko ta kryptim nedarėm.
Tikslas buvo ir tebėra, kad Lietuva galėtų būti geresnė. Patiems tokią pasidaryti. Dirbti ir nelaukti pono leidimo.
Juk buvo anuomet prašymų: ak, leiskit mums gerinti kitos valstybės gabalėlį...
- Ne, turim prižiūrėti.
Vis dėlto laisvė, tai pačių pasirinkta laisvė. Ar bereiktų dar kaip chalujams lakstyti į Maskvą, kad ko nors „leistų“?
Taip, Algirdas Brazauskas dar sovietmečiu – prieš galą – prašė jų, kad leistų valstybinę lietuvių kalbą, himną, trispalvę. Herbo – ne!
Iš to matome, kur buvome, kai „prie ruso buvo geriau“.
Taigi Lietuva, kurią galime gerinti – ją turim. Buvo mūsų, atėjom ir pasiėmėm. Bet ar turim savitą?
Ar jau gyvenam kitaip? Ar esam kitokie?
Čia susiję dalykai, nebus vieno be kito.
Stasys Lozoraitis sakė: reikia naujo žmogaus, deja, sovietiniai sugadinti. „Lietuvos kraujas užnuodytas“.
Čia ir pastebėkime, kaip sunkiai vyksta detoksikacija.
Turim, turėtume būti kitokie, negu nemirtingoji Sovietija!
Tik nežinia, ar dvasioj pakankamai keičiamės.
Papročiai, elgsena, pomėgiai...
Antai sąžiningumas – lietuviškas ar sovietinis?
Draugiškumas – o kas man iš to?
Neplėšikavimas nei Rytų-Vakarų vieškelyje, nei iš bendro aruodo išvagiant visų turtą, neparsidavinėjimas nei už pigesnes dujas ar elektrą...
Gal kai iš kolūkio – vogti ne nuodėmė.
Tąsyk tebesam seni sovietai, sovietiniai kolūkiečiai. Po to dar turim pretenzijų kokiai Europos Sąjungai.
Pradėkim tvarkytis čia – nuo šio Seimo.
Turėtų jis būti kitoks, tada kitokie valdžios ir žmonių santykiai.
Kalba prie laužo „Sąjūdžio valandoje“, 2019-01-12
Lzinios.lt, 2019-01-16