Dar kartą Loznica
Sergejaus Loznicos diagnozės negailestingos. Ar jos naudingos?
Galbūt, jeigu ligonis norėtų pasveikti.
Bet jeigu jo liga yra endemiška minios neapykanta kitokiam, vien toje neapykantoje juntant būties prasmę, jei minia tik auga, tai kur dar gali dairytis?
S. Loznicos filme „Procesas“ alternatyvos nėra. Nebent baigiamieji titrai – visai tai, visa byla buvo stalininis falsifikatas. Srėbkite. Statykite paminklus. Kai kuriuos apkaltintus inžinierius, be galo įtikinamai prisipažįstančius pasaulinio proletariato priešus – sušaudė. Kai kurie išgyveno. Kai kurių, nelyginant „istorijos“ šiukšlių likimas nežinomas. Jų tiesiog nebuvo. Niekas nepravirko. Tačiau ir tai, kad keliems nuosprendis buvo sušvelnintas, o mechaninis šuo Vyšinskis galbūt pats nusižudė – jokia atvanga, jokia viltis.
Išgyvenusiųjų laimė, jų sėkmė – taipgi sistemos dalis, o ne atsitiktinė likimo sėkmė. Mūsų visų mažytė ir laikina sėkmė ta, kad dar pasitaiko menininkų, kurie įstengia staugiančiai šventojo „proletariato“ miniai pastatyti prieš nosį tokį pat negailestingą veidrodį.
Ar mato kas?
– Kuo baisitės, gerbiamieji? – paklaustų Nikolajus Gogolis. Ateikit šiandien ir sutrypkit savo priešus Politkovskąją su Nemcovu. Procesas nėra pasibaigęs.
Ir Francisco Goya, ir Franzas Kafka – gyvi.
Filme – toje vis besitęsiančioje juostoje su žmonių pavidalais – nerasi nė trupinėlio refleksijos ar atjautos, nė mažytės užuominos apie gailestį arba meilę. Nė vienos moters, nebent keli veidai minioje, reikalaujančioje tik mirties. Milijonas žmogėdrų. Raudonasis fašizmas.
Jei būtų laimėjęs, o gal dar laimėtų opozicinis žmoniškumas, jis turėtų gydyti atitinkamais vaistais. Privaloma tvarka visose buvusios sovietinės erdvės mokyklose rodyti S. Loznicos „Procesą“ su privalomu apsvarstymu-rekolekcija. Panašiai buvo užsimota Vokietijoje po ano karo.
Tačiau rodant tik rudąjį marą, be raudonojo, įsivėlė didysis falšas. Rezultatas užlūžo, antkrytis grįžta su triguba jėga.
Nei proto, nei širdies nebereikia, kaip ir tada.
Sėdime senoje krūvoje.
Gerai, kad yra dar yra vienas Pranciškus.
„Literatūra ir menas“, 2018-12-18