Kalba Valdovų rūmuose 2018 m. sausio 14 d.,
pagerbiant Laisvės premijos laureatę s. Nijolę Sadūnaitę
Labai džiaugiuosi, kad galiu čia būti šį vakarą, pasveikinti Seserį Nijolę ir pasidžiaugti kartu su jos draugais.
Iš pat pradžios šio vakaro susitikimo girdėjome keistų dalykų. Buvo skaitomas tekstas, kurį parengė, pasirašė ir paskelbė tariamo Aukščiausiojo tariamos Lietuvos teismo tariami teisėjai. Nijolė ką tik pasakė, kad jiems po to buvo labai gėda. Gali būt – tąsyk jie dar šiek tiek gyvi buvo. Gal kaip tie, kurie sėdėjo tankuose sausio 13-ąją, šaudė į beginklius žmones, o vienas kitas paskui tame pačiame tanke verkė.
Siela niekada nėra visai užmušta, ji gali atgimti, nes turi dievišką ar tiesiog žmogišką atjautos kibirkštį, susivokimo kibirkštį. Ir sesuo Nijolė tuo visada tikėjo – tai mane nuolat stebindavo, džiugino jos lengvi pajuokavimai apie „brolius kagėbistus“. Ir čia tai minėta – na, kaip jie ten vargšai kuičiasi vargsta tose savo pareigose – tokiose negražiose, tokiose neteisingose, kodėl jiems taip nepasisekė gyvenime? Tai, galėtum sakyt, baisus sarkazmas. Bet juk taip nebuvo, jinai iš tiesų jų gailėjo, ar ne, Nijole? Gaila tų žmonių, turbūt ir dabar gaila. Toks buvo pavyzdys laikysenos: moralinės, krikščioniškos, broliškos, seseriškos. Turbūt tik moterys disidentės, Pasipriešinimo dalyvės galėjo būti tokios ramiai ištvermingos, be pykčio. Imti ir nesitraukti su savo tarnyste, kuri tiesiog yra supratimas, kas teisinga, o kas – ne. Kad to būtų daugiau šiandien, mes būtume laimingesni. Mūsų visuomenė, mūsų šalis būtų teisingesnė, bet, matyt, nėra taip duota. Kaip liaudis sakydavo: kam jau Viešpats davė, tai net dribtelėjo. Tai Lietuvai nedribtelėjo daug tokių nijolių.
Vis dėlto davė, ačiū Dievui už tai, kad davė, ir kad ta pamoka yra nuolat greta mūsų. Ji padeda pakoreguoti, padeda susivokti, dėl ko mes iš tikrųjų nervuojamės, jaudinamės, karštai ginčijamės, mėginam viens kitą užginčyti, įrodyti, pažeminti būtinai suniekinti ir pasikelti virš tų kitų – suniekintų ir pažemintų. Štai kur yra mūsų didelė nelaimė. Velnio infekcija. Man regis, sesuo Nijolė turėjo milžinišką imunitetą. Ir kiek galėjo, perdavė. Branginkim, dažniau prisiminkim, dažniau pareikškim užuojautą – ir tiems, kurie neteisingai elgėsi, ir toliau neteisingai elgiasi. Jiems patiems blogiau negu mums. Tokios mintys ateina, kai pagalvoji apie sesę Nijolę.
Yra žmonės, kuriems prilimpa vardas ar dar koks nors būdvardis, apibūdinimas: tėvas Aliulis, sesuo Nijolė, monsinjoras Svarinskas – ne Alfonsas, tiesiog Svarinskas. Tai tokia sesuo Nijolė. Mūsų turtas, mūsų atrama. Tarp mūsų, su mumis. Labai reikalinga, labai daug padaranti pačiu savo buvimu, o kai kada ir pasakytu žodžiu, ko niekas kitas nepasako.
Atsimenu priekaištavimus ir monsinjorui Svarinskui: kam jis taip kalba? Bet ir labai paprastas atsakymas ateidavo į galvą: jis turi teisę. Supraskite. Ir ką sako sesuo Nijolė – ji turi teisę tą sakyt. O toliau jau jūsų dalykas galvoti, sverti, prisiimti ar neprisiimti, krūptelėti ar atsitraukti nuo tiesų, kurias ji sako. Bet jos užduotys labai paprastos: tiesiog pasakyti. Ačiū sesutei.
„Ateitis“, 2018 m. sausio mėn, p. 32