Kalba minint Sąjūdžio 30-metį, Vilniaus Katedros aikštė, 2018-06-03
Sveiki besirenkantys, veikiau tebemirkstantys kur nors prie vandens. O pirmiausiai jūs, brangieji, prie ekranų! Kai susirinksime, bus panašu į Sąjūdį.
Pasijuskim vėl, kaip prieš 30 metų, kai daugelis jūsų nė gimę nebuvote – būkim gyvi, labai gyvi, nes ir esame ne iš kelmo spirti. Išėjom tada iš nelaisvės namų ir nustebinom daug ką. O kad jau proga, tai pasikalbėkime.
Kaip rašė kadaise Marcelijus: „Užtraukime ant tilto Dauguvos,/ kad broliai mes iš Lietuvos!“ Taip gerai skambėjo, kaip daina.
Išėjom lyg senokai iš nelaisvės namų, tik dar kažko klampojam po naujųjų laikų pelkes. Reikia ir jose užčiuopti kelius į prasmingą ateitį.
Senovėj per pelkę vedė kūlgrinda, akmenų brasta. Ir dabar turime rasti savo tiltus. Dabartinė kūlgrinda turi – arba neturi – dvi pagrindines gilumines atramas.
Pirmoji tai žmoniškumas arba brolystė. Tada - kaip fenomenas - šimtai, tūkstančiai, dešimtys tūkstančių žmonių jautėsi kaip broliai ir seserys. Be šio jausmo jau grimztam ir skęstam žiaurėjimo, žvėrėjimo raiste.
Vis gausėja negailestingų nusikaltimų. Ką tai reiškia? Kažkas blogai. Mes turim būti kitokie. Tada buvo noras - būsim kitokie! Bus kitoks gyvenimas! Tiek buvo vilties, to nepamirškime. Ir mažiems papasakokim. Tokia mūsų dalia. Seku seku pasaką, vilkas kremta ašaką. Kur tas vilkas?- turbūt reikia žinoti.
Antroji, amžinoji atrama – tai Lietuva. Ar suprantat koks ji stebuklas? /Šioje vietoje organizatoriai nutraukė transliaciją. Toliau girdėjo tik esantieji aikštėje./ Ji galėtų, išties turėtų būti mūsų sąžinė ir gyvybė.
Mums dažnai sako, kad sumenkėjome, nebeturim idealų, graibomės vis naujų bitkoinų, kas kokio riebesnio euro, kas dolerio, o praradę meilę esam išvis niekas. - Čia iš Šventojo Rašto, kuris kadaise perspėdavo.
„Be meilės būčiau niekas“.
Bet juk mūsų valioj atsakyti visokiems doktrinų pasakoriams, geriems ir blogiems blogeriams: ne!
Nesam niekas! Esam žmonės iš Lietuvos.
Nešam savyje meilę.
Atmetam tokį madingą šiandien pasaulinį beprasmizmą. Sykiu – ir visą blizgančią tuštybės mugę. Tuštybių mugę, tokią gausią pasiūlos ir vis tiek tuščią.
Atmeskim, bent pamažinkim pramogėlių narkotiko.
Pasakykim sau širdyse ir aplinkui: norime ne vis didesnių ekranų, o didesnės brolystės gėrybės. Tokią antai turėjom Sąjūdžio pamoką! Ėjom tūkstančiais kaip broliai ir seserys, kaip tąsyk į Baltijos kelią. „Bunda jau Baltija!..“
Brolystė ir šiandien yra didysis žmonijos egzaminas.
Pasaulinis egzaminas, kad pasaulis išliktų.
Donorystė, ne kraugerystė!
Tai visai tinka ir verslui, įskaitant politikos verslą. Turbūt ką nors pastebit aplink?
Kyla pavojus, kad jau pradėsiu kalbėti apie partijų arba viešų judesių, krutėjimų politiką. Kartais krūtą. Todėl darau pertrauką.
Nepamirškim pagrindinių granito atramų per pelkes.
Tai žmoniškumas arba brolystė, kurią dera branginti kaip gyvybę. Užstok vaiką...
Tai Lietuva, nes kitos tėvynės nerasime. Ji yra mūsų ir motina, ir vaikas.