IN MEMORIAM Vytautui Ambrazui
Netekau ir vis mažėjąs mūsų būrelis netekome puikaus bičiulio, jaunystės ir gyvenimo draugo. Vytukas, o taip jį vadinusiųjų jau beveik nebeliko. Užjaučiu Živilę ir anūko šeimą.
Literatūra, kelionės į tolimus kalnus ir buriavimas (baidarėmis yrėm kartu po Aukštaitijos ežerus!), ir galų gale akademinis mokslininko kalbininko darbas. Gal steriloka romantikui? By tik viršininkai nesikabintų, netampytų į savo kompartines politikas.
Ką Vytautas Ambrazas nuveikė akademinėje lietuvių ir baltų kalbotyroje, yra svarbūs dalykai, bet teaprašo kolegos mokslininkai.
Man jis paliko mažą knygelę savo jaunystės eilėraščių, išleistų Dubendrio slapyvardžiu jau laisvės laikais, gyvenimo pabaigoje. Ženklas, kiek talentų turėdavo save užgniaužti, kokių įvairių būta okupacijos nuostolių.
Prisiminsim, kam lemta, jo gerą būdą, tikrą būvį be pykčio, giedrą sąmojų, palankumą pasauliui. Džiaugsmą, kad yra Lietuva.
Jis buvo dalis mūsų gyvybės, o štai nebėra. Bet gal yra?
Lzinios.lt, 2018-02-26