JĖZAUS PALYDOVAS
Jis dar neturėjo palydovo, kai stovėjo prieš Romos vietininką sunkiai apkaltintas maištu. Valstybės išdavimu. Jis nė kiek nesiteisino:
- Ne, aš nesu žydų karalius. Tai tu pasakei. Jei kada būsiu, tai ne vien žydų, o visų. Išties, mane apmeižė pikti liumpenai ir girti stribai, pasigviešę vargano drabužio. Tu pats matei - aš neatjojau ant žirgo su šarvuota dangaus kareivija, o tik ant pilko asiliuko su keliais vis abejojančiais mokiniais. Jie ginčijosi, kuris tarp jų svarbesnis. Jeigu žmonės mane sveikino palmių šakomis, tai jų atsakomybė. Tie patys rytoj reikalaus mane nukryžiuoti. Verčiau paleisk Barabą.
Taip ir įvyko, ir uždanga plyšo šventyklos. Pasiuntinys išėjo atgal pas Jį atsiuntusią Šventąją Dvasią. Bet sykiu pasiėmė žiaurų žmogžudį Dimijoną nuo gretimo kryžiaus.
Todėl, kad tas įtikėjo Jėzaus pažadu: dar šiandien būsi su manimi rojuje.
- Koks čia rojus, velniai griebtų!
Taip keikė trečiasis nuo trečiojo kryžiaus. Apie jį žmonių istorija nepasakoja, nes jis pats virto žmonių istorija.
O kokį rojų pelnė antrasis?
Jis mirė nepaskendęs tikrovės siaube ir kančioje, pagiežos ir keršto konvulsijose. Manykim, pažadėtoje sielos ramybėje, kuri yra rojus. Mirė įsivaizduodamas, kad laiko Jėzaus ranką.
Didžioji dovana, kas to nenorėtų.
Taip Jėzus jį pasiėmė dar anksčiau, negu savo mamą.
Bernardinai.lt, 2017-04-10