Vytautas Landsbergis įvertino savo anūko vadovavimą partijai
Rasuolė Bauraitė, Lrytas.lt, 2016-11-28
Savaitgalį įvykęs Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų tarybos posėdis pažėrė staigmenų. Partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis pareiškė, jog, jei leidžia partijos įstatai, kaip galima greičiau turi būti sušauktas partijos suvažiavimas ir perrenkamas lyderis. Jei to neįmanoma padaryti, G. Landsbergis sakė esąs pasiruošęs atsistatydinti iš partijos pirmininko pareigų, tačiau vėl kelti savo kandidatūrą rinkimuose. Apie tai, kas vyksta konservatorių gretose, „Lietuvos ryto“ televizijos aktualių pokalbių laidoje „Lietuva tiesiogiai“ (LrytasTV, „Lietuvos diena“, 2016-11-28) žurnalistė Daiva Žeimytė kalbėjosi su profesoriumi Vytautu Landsbergiu.
Profesoriau, paklausiu tiesiai šviesiai. Ar jūsų manymu, po to, kas įvyko partijos taryboje šeštadienį, Jūsų anūkas atlaikė išbandymą – valdžia?
Pirmiausia, jis dar jokios valdžios neturi, tad nebuvo išbandymo valdžia. Buvo kitoks išbandymas, įtampa, kai kurie netikėti išoriniai ir vidiniai dalykai. Žmogus gyvena ir turi adekvačiai reaguoti, bet pasitaiko ir tam tikrų susijaudinimų, nuostolių, paskubėjimų. Visko būna.
Jūs nenusivylėte?
Ne. Ko aš turiu nusivilti?
Jūs pats būtumėte taip pat pasielgęs?
Aš esu senas žmogus, labai daug ko matęs, man lengva elgtis kitaip.
Ar tai patirties trūkumas?
Gal patirties, bet, galų gale, yra kitos kartos žmonės. Patirtis yra ne tik tai, kad užauginai daugiau ar mažiau vaikų, bet kad visko matei - visokių pavyzdžių, ir turėjai apie ką pagalvoti avansu. O dabar staiga ant tavęs griūna netikėtumai.
Susidaro įspūdis, kad G. Landsbergis – nepasiruošęs. Jo pasimetimas matėsi po pirmojo rinkimų turo, bandant derėtis.
Nežinau, koks „pasimetimas“. Atrodė, kad padėtis nebloga, mes – tarp pirmųjų, nesame nublokšti ar pralaimėję. Atėjo liberalai, apsikabino, išsibučiavo, kaip kartu sėkmingai eisim, nes ir jiems gerai išėjo – turbūt abejojo, ar nekils problemų su 5 proc. Kaip ir visiems - neblogai. Nemačiau pasimetimo po pirmo turo.
Omeny turiu labiau debatus su Ramūnu Karbauskiu, kurie vyko prieš antrąjį turą. Jie daugeliui sudėliojo tam tikrus taškus sprendžiant, ar G. Landsbergis galėtų užimti aukštas pozicijas, tvarkytis valstybėje, ar nepasimestų, jei būtų krizinės situacijos.
Nemačiau tų debatų – praleidau, o po to neturėjau laiko. Girdėjau tik atgarsius, kad Gabrielius buvo netikėtai ir gana šiurkščiai puolamas, o jis stengėsi švelninti. Gal kam nors atrodė neryžtingas, kodėl neduoda atgal. Nusistatymas neduoti atgal man neatrodo klaidingas. Dabar kaip tik priekaištaujama, kad jei kur aštresnį žodį pasakė, tai labai blogai. O kad tada elegantiškai išėjo, irgi blogai.
Jūs sakėte, kad jums netikėta, jog Gabrielius pasisiūlė atsistatydinti ir tai, kad būtų nauji partijos pirmininko rinkimai. Ar tikrai nesikalbėjo su jumis?
Tikrai. Kodėl manimi netikit? Kalbu viešai, dabar su jumis, o dar klausiat, ar tikrai.
Yra kita šios situacijos versija – Gabrielius šiek tiek apsidraudžia, norėtų, kad partijos rinkimai vyktų dabar ir kad jis būtų perrinktas. Jeigu vyktų gegužę, nežinia, kaip susiklostytų situacija. Gudrus planas.
Jei tai būtų protingas ar išmanus planas, gal nevisai blogai. Žmonės galvoja, kaip geriau tvarkytis padėtyje, nepalikt savieigai. Tačiau tai neaktualus klausimas. Mes ten pat „eigoje“ išsiaiškinom, kad taip ir turi būti pagal naujus partijos įstatus. Jie neseniai priimti ir daug kas neatsimena, kad ten jau nustatyta privaloma rinkimų data po Seimo rinkimų, o ne tada, kai ateis laikas pagal partijos kalendorių. Gal jis pats nebuvo įsigilinęs, tik norėjo, kad labai ilgai nesitęstų. Pasakė kaip savo iniciatyvą, po to žmonės jam paaiškino, kad taip ir turi būti. Tai nereiškia, kad po savaitės, ar mėnesio – po 2-3 mėnesių tie rinkimai turi įvykti ir pagal įstatus.
Ar G. Landsbergio noras atsistatydinti dabar, nelaukiant gegužės, nėra subjektyvus?
Aš nesupratau to kaip noro atsistatydinti, o kad gana greitai, netempiant, įvyktų partijos suvažiavimas su pirmininko perrinkimu ar kito išrinkimu. Kad tai nesitemptų ilgai ir nebūtų pagundų broliams žurnalistams ar valdantiesiems daužyti, šaipytis, kiršinti. Manau, valdantieji labai norėtų, kad įvyktų kokia griūtis, kad eitų ginčai dėl partijos pirmininko. Tada opozicija būtų paralyžiuota. Jei toks neramus laikotarpis neišvengiamas, geriau, kad jis būtų trumpesnis.
Profesoriau, ne tik valdantieji nori kiršinti. Pačioje partijoje yra daug pučiamų burbulų, nepatenkintų žmonių, galbūt, labiau iš krikdemiškojo sparno. Virgis Valentinavičius viešai išplatino laišką, po to buvo pasiūlymas jį mesti iš partijos. Yra kritikuojančių, tik ta kritika nepriimama.
Ne kiekvienas puolimas yra kritika. Kritika paprastai būna protinga, o jei kas nors pamano, kad štai proga – trenksiu, tai čia ne kritika, čia kova be taisyklių, pasinaudojus proga. Svarbesnis dalykas yra galima tendencija, kaip ir nemažame skaičiuje Europos valstybių, nekalbant apie Rusiją, kad neliktų opozicijos, tik valdanti grupė, ypač, jei turi milžinišką daugumą. Jai gali atrodyti, kad neprivalo skaitytis su kitomis nuomonėmis, štampuoti savo labai protingus, improvizuotus ar populistinius sprendimus, kuo greičiau iškeldinėti ministerijas, spręsti kadrinius dalykus. Gal taip nebus, bet tokių pagundų būna. Nesakau, kad reikia labai mylėti opoziciją, bet kai yra toks nusiteikimas, nepalankumas apskritai opozicijai, reikia suprasti, kad opozicija reikalinga. Sudaužyta, sumurdyta, išjuokta opozicija nėra tavo laimėjimas. Reikia, kad opozicija būtų darbinga. Jei tu protingas viršininkas, tai nepyksti, jei tau ką nors siūlo kitaip ar tavo pasiūlymams nepritaria, o pataria pagalvoti. Esu matęs visokių dalykų, kai būdavo kairiųjų valdžia. Man išėjus į tribūną net ir siūlant paprasčiausią normalų, racionalų dalyką kairioji dauguma vos ne švilpdavo – ką jis čia kalba, juk pralaimėjo. Tokia mūsų politinė kultūra, nors turėtų būti kitokia. Opozicija yra reikalinga, ji moderuoja, gali prilaikyti nuo pasikarščiavimų, staigių sprendimų, laimėti laiko tikriems debatams ir pagalvojimui, galbūt randant konsensusą, o ne diktatą. Tokia dažnai yra tendencija.
Opozicija gali būti, bet gi nebūtinai opozicijos lyderiu turi būti G. Landsbergis.
Nesakau, kad būtinai, bet yra tam tikri dėsningumai, taisyklės. Jei jis nebūtų perrinktas, o būtų išrinktas kitas, tas žmogus automatiškai taptų opozicijos lyderiu. Gabrielius dabar yra pirmininkas, ir jei taptų visos opozicijos ar opozicijos daugumos lyderiu, būtų natūralu. Tai nėra kažkokios ambicijos ar noras atsilošti, tiesiog taip sukrito kortos.
Jūs sakote, kad valdantieji nenori stiprios opozicijos ar kad opozicija būtų apskritai. Tačiau iš to, kas vyksta, reiktų manyti, kad liberalai irgi nenori opozicijos?
Būtų keista taip galvoti. Gal jie norėtų vieninteliai būti opozicijoje ir laukti savo valandos po daugelio metų. Reikalinga veiksni opozicija, kuri turi pakankamai daug balsų, įtakos, statutinių teisių teikti pasiūlymus, gauti žodį, neprašant pirmininkaujančio malonės. Ir liberalams, ir mūsiškiams būtų gerai turėti tokią jėgą.
Turite atsakymą, kodėl jie nesusitarė? Ar bėda nėra tiesiog Landsbergis?
Nenoriu taip blogai galvoti, kad jei neliktų Landsbergio, tai liberalai sutiktų su kitu Tėvynės Sąjungos atstovu. Matau jų nusistatymą nesusitarti ar tempti laiką, pradėti erzinimus, vos ne patyčias – eik pas kitus opozicininkus, susitark su visais, tada būsi visos opozicijos lyderis. Čia jau žaidimai.
Kalbant dar nuo partijos pirmininko rinkimų, G. Landsbergiui sudėtinga dirbti absoliučiai visur.
Tikrai taip. Pačioje visuomenėje - gili politinės kultūros stoka. Nėra nusistovėję, kad įvyksta rinkimai, po to visi paduoda vienas kitam ranką ir eina dirbti. „Ne taip turėjo būti, aš būčiau geresnis, gal kada nors atsilošiu, o gal galima pabandyti greičiau...“ Žmonės, tautos turi silpnybių, mūsų tauta irgi turi silpnybių.
Jeigu atidėtume į šalį tai, kad jis jūsų anūkas, kaip jam sekasi?
Apskritai jam sekasi neblogai, šis momentas yra sunkesnis išmėginimas. Smūgių teko iš įvairių pusių ir per trumpą laiką. Kaip bokse, kai dar neatsikvošėjai nuo vieno, o gauni iš kitos pusės, tai dar sunkiau atgauti lygsvarą, gali suklupti. Jis labai nesuklupo, vieną kitą žodį ne tokį pasakė, kartais per greitai kalbėjo. Turi tokią silpnybę, kad nori labai daug pasakyti per trumpą laiką. Gal kada išmoks nuosaikiau, neskubėdamas sudėti dalykus.
Ateityje matote jį partijos pirmininku ar užimantį aukštą postą valstybėje?
Tai priklauso ne tik nuo žmogaus, bet ir aplinkos, ar pasitikės juo, kels jį į postą, užkraus didesnę naštą ant pečių. Ne nuo vieno priklauso. Visko mačiau.
Retokai susitinkat su anūku?
Man atrodo, kad per retai, bet jis užimtas svarbesniais reikalais, nei pokalbiai su seneliu.