Delfi.lt konferencijoje, 2016-08-22
Žurnalistas Mindaugas Jackevičius: Sveiki gyvi, Delfi.lt skaitytojai ir žiūrovai. Šiandien Delfi konferencijoje sveikinamės su Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininku Vytautu Landsbergiu. Ačiū, Profesoriau, kad atėjote. Kalbėsimės apie daugelį įdomių reikalų. Rytoj minėsime Baltijos kelio metines. Paraginčiau skaitytojus ir žiūrovus užduoti klausimus, o mes su Profesoriumi pabandysime į juos atsakyti. Tiksliau, į juos atsakys Profesorius. O aš pirmąjį klausimą formuluočiau apie šiąnakt pasibaigusias Rio vasaros olimpines žaidynes ir noriu paklausti, ar prof. Landsbergis žiūri olimpiadą, kiek jam tai svarbu?
V.L.: Svarbu, tačiau nesu toks fanas, kad žiūrėčiau neatsitraukdamas ir užmiršęs gyvenimą. Man tai gyvenimo dalis – kai kada, kai patogu, ir kai ten ką nors daro lietuviai – tada man rūpi. O šiaip sužinau iš žiniasklaidos, ir man to beveik užtenka.
M.J.: Pastaraisiais metais sportas ir politika tapo neatsiejama dalim. Kalbu apie Rusiją ir paaiškėjusias tiesas ir iškilusius skandalus, kad sportininkai sistemingai maitinami dopingu, kad pasiektų gerų rezultatų. Vėliau išlenda informacija, kad sportininkai kartais net mušami, kaip nutiko vienai sportininkei, kuri užėmė ketvirtą vietą. Susidaro įspūdis, kad šiai valstybei tai daugiau negu sportas. Koks Jūsų požiūris?
V.L.: Tai labai sena tradicija, taip buvo ir sovietų laikais, ko gera, ir Hitlerio Vokietijoje per Berlyno olimpiadą, kai svarbiausias dalykas buvo parodyti rasės arba sistemos pranašumą. Sovietų Sąjungoje tai buvo nuolatinis uždavinys – įrodyti, kad jeigu mūsų sportininkai geriausi, reiškia, mūsų santvarka geriausia, tai žmonijos ateitis, šviesus komunizmas. Mes viską laimim, o kiti eis į atliekas. Tokia galvosena, matyt, yra išlikusi. O dabar, kai restauruojami raudonojo imperializmo blogumai, šitas dalykas irgi ideologizuotas dalykas. Aišku, kai mūsų tautos, mūsų valstybės atstovai laimi, tada visų gera nuotaika. Bet nesu matęs, kad kokios nors didžiosios Vakarų valstybės taip akcentuotų savo kaip sistemos, kaip valstybės pranašumą. O čia yra tradicija einanti iš sovietinių laikų, ir ji man susišaukia su Hitlerio laikais Vokietijoje.
M. J.: Kalbant apie olimpines žaidynes, vienos ypatingiausių Lietuvai buvo 1992 metais, kai Lietuva pirmą kartą dalyvavo, po sovietinės okupacijos vėl grįžo į olimpinę šeimą. Ar prisimenate tuos 1992-uosius metus, kokią reikšmę jie turėjo Lietuvai?
V.L.: Labai prisimenu. Ne tai, kad mes privalom laimėti ir esam geresni už kitus, bet kad mes ten turim būti. Čia buvo mūsų laimėjimas o paskui, žinoma, pirmas auksas – Romo Ubarto diskas, o dar mūsų krepšininkų bronza, brangesnė už auksą. Tai buvo labai dideli dalykai. Galbūt žaidžiant su Rusijos komanda, kuri tada vadinasi šiek tiek kitaip ir bandė vilioti ir mūsiškus, formuoti sandraugą, bet mūsiškių nė vienas nesusigundė. Buvo labai aiški nuostata, tam tikra prasme politinė patriotinė. Teisingiau būtų: nepriklausomybinė. Mes – kita valstybė, mes ten nežaidžiam. Mes žaidžiame už save, už savo spalvas, už savo šalį. Tai įkvėpė sportininkus, ir džiaugsmas buvo labai nuoširdus. Ligi šiol turi būti nepamirštama ir ta bronzinė pergalė, ir R. Ubartas – pirmasis auksas.
M.J.: Rytoj minėsime „Baltijos kelio“ metines. Kasmet jus kalbiname, o šiandien norėčiau teikti klausimą pacituodamas Petrą Dirgėlą, t.y. jo naują knygą, kurioje Vilius Bartininkas kalbina rašytoją Petrą Dirgėlą. Kai jo klausia apie „Baltijos kelią“, jis pateikia šiek tiek kitokią nuomonę. Jis „Baltijos kelią“ laiko karnavalo dalimi. Į klausimą, kodėl, jis atsako: „man buvo nepriimtina, kad ten stovėjo žmonės, kurie žinojo, ko nori ir ką gaus, kartu su idealistais, kurie dvelkė nepriklausomybe, laisve. Pirmieji jau žinojo, kad tokiais renginiais nuleidžia garą, pasiima valdžia ir turtą ir gyvena. Taip yra iki šiol.“ Kaip suprantu, Petras Dirgėla įsivaizduoja turto, postų dalybas. Ką Jūs manote apie tokį požiūrį?
V.L.: Man Baltijos kelio renginys nebuvo joks garo nuleidimas. Tai buvo lūžio momentas įkalant mūsų būvį, mūsų teisę, mūsų ateitį tarptautinėje sąmonėje. Tai buvo renginys, kurio nebegalima nepastebėti. Kovo 11-osios iššūkį Sovietų Sąjungai galima įvairia interpretuoti, ypač kai sovietai, Kremlius stengdavosi mus interpretuoti kaip pasišakojimą, žaidimą ir ne visai rimtą dalyką. Atseit, taip nedaroma. Jie jau parengė kažkokį atsiskyrimo įstatymą, ir eikit kančių keliais, kol jums galbūt leis atsiskirti nuo tos valstybės, kuri nėra mūsų valstybė. Mes aiškiai pasakėm, kad mums nėra jokios „atsiskyrimo“ problemos – mes norim tęsti savo valstybinį egzistavimą, ir ne mes turim išeiti, o okupantas turi išeiti. Ne mes išeiname iš Sovietų Sąjungos, tai Sovietų Sąjunga išeina iš ten, kur atėjo smurtu ir neteisėtai. Tą akivaizdžiai parodyti, įkalti į tarptautinę sąmonę Baltijos kelias buvo labai paveikus būdas. Milijonai žmonių išėjo, ir jokie sovietų tankai ir joks Kremlius nieko negali padaryti. Gali tik keikti. Po poros dienų prasidėjo keiksmai ir prakeikimai: koks ten buvęs nacionalistų siautėjimas! Koks siautėjimas? Tai buvo šventė, visi džiaugėsi, visi jautėsi broliai. O mus apšaukė, kad mes, esą siautėjam. Tai kvailių kompanija, kuri darė tokį propagandinį karą nežinia kam. Todėl aš nelabai suprantu P. Dirgėlos gal tuometinį įžiūrėjimą, kad ne visi ten atėjo su viena dvasia. Man kaip tik liko įspūdis, kad atėjo su bendra dvasia, o tie, kurie nebuvo patenkinti, jie kaip tik neatėjo. Juk komunistų partija neatėjo. Kai kurie po to susiprato, kad jie irgi „visada buvę už Lietuvą“, ją vadavo. Tik tąsyk bijojo. Tiesiog jie nebuvo gavę leidimo. Matyt, M. Gorbačiovas kai ką leisdavo: leido lietuvių kalbą paskelbti valstybine, leido himną (o herbo mūsiškiai neišdrįso paprašyti, Jis būtų labai skyręsis nuo sovietinio blyno), Kudirkos himną leido. Paskui mes vis tiek priėmėme atskirą konstitucinį aktą, kad tai nėra LTSR himnas, o nepriklausomos Lietuvos Respublikos himnas. Kartu su Konstitucija ir visais valstybės atributais. Tad „Baltijos kelias“ buvo didelis etapas tai paviešinant, atnešant į pasaulio sąmonę. Tokio atėjimo į sąmonę neįvyko gruodžio mėnesį, kai Liaudies deputatų suvažiavime laimėjom itin didelį dalyką: buvo pasmerktas Stalino-Hitlerio susitarimas ir jo rezultatas – mūsų okupacija. Benusibaigianti Sovietų Sąjunga dar turėjo savyje demokratizacijos, atsinaujinimo impulsų, kurių pagalba buvo galima gauti sprendimą, kad tai neteisėtas veiksmas neturintis jokios galios ir negaliojantis nuo pat pasirašymo momento. Visi suprato (kurie balsavo ir kurie priešinosi, kad nebūtų balsuojama už tą nutarimą), kad tai reiškia Baltijos valstybių pasitraukimą iš sovietinės sistemos. Pasaulyje juk žinoma ir pripažįstama, kad Baltijos šalių paėmimas buvo neteisėtas, bet štai pati Sąjunga savo gyvenimo pabaigoje tai pasakė. Dabartinė putininė Rusija tai keikia ir nenori nė prisiminti, nors tai jos garbės puslapis. Rusija, tada dar Sovietų Sąjunga, o paskui atėjo Belovežo sutartis, kuri pasakė, kad Sovietų Sąjunga nebeegzistuoja. Ir visa įvyko be jokio pilietinio karo, be revoliucijos. Net be pasaulinio karo, kurio rezultatas būna, kad imperijos sugriūna. Ši imperija nutarė, kad jau viskas, užtenka, mes ne taip buvome statomi, buvom „daromi“ neteisėtais pagrindais. Reikia, kad tautos ir šalys pačios apsispręstų, kaip joms toliau gyventi. Čia buvo labai didelis dalykas Sovietų Sąjungos pabaigoje.
Man įdomu stebėti. Nesu joks tarptautinis veikėjas. Bet ar suvokiami šie 25-eri metai nuo to Europos ir pasaulio istorijoje unikalaus įvykio, kai prievartinė, smurtinė imperija pasakė: viskas buvo neteisinga, ir dabar visi gali iš naujo galvoti, kaip jiems toliau gyventi. Šiek tiek vėliau man skambino B. Jelcinas, o gal ir prieš Belovežą. Mes jau buvom priimti į Jungtines Tautas, visos kitos vadinamosios respublikos skubiai ratifikavo Belovežo sutartį, kai kurios net panaikino buvusią Sovietų Sąjungos sutartį. Ukraina ne tik pasisakė už nepriklausomybę. Jie prie to pridėjo ir savo prievartinės narystės SSRS panaikinimą. Po dviejų dienų minėsime Ukrainos nepriklausomybę. Tai tokie tada vyko dideli dalykai ir posūkiai. Gaila, kad Rusija, kuri tada turėjo jėgos ir supratimo, nors ir per dideles vidines kovas, bet vis dėlto žengti į priekį, dabar yra nuvažiavusi atgal ir net atsižada savo gražiausių dalykų.
M.J.: Minėjote Boriso Jelcino skambutį. Ką jis Jums sakė?
V.L.: Jis sakė: mes norime matyti bendradarbiavimą įformintą tam tikra sutartimi. Iš to ir pasidarė Sandraugos koncepcija. Ją darė labai atsargiai, kaip ekonominių ryšių tęstinumą tarp ankstesnių sovietinių respublikų, įskaitant Rusiją ir Maskvą. Paskui tai pradėjo keistis. Iš pradžių darė atsargiai, net tos naujos struktūros centrą kūrė Minske, o ne Maskvoje, kad neatrodytų kaip pakaitalas. (Paskui sutvarkė, Minskas išnyko, viskas sugrįžo į Maskvą.) Aš pasakiau, kad tai gera idėja, bet mes jau esam apsisprendę, pasirinkę savo kelią ir tokio naujo posūkio Lietuvoje niekas nesuprastų. Jis pasakė: suprantu, tegu taip ir būna. Jokio spaudimo, jokio priekaištavimo, kodėl mes nenorim.
M.J.: Bet turbūt buvo ir norinčių? Jūsų neragino?
V.L.: Gal ir buvo, bet neatsitiko, kad atlėktų komunistai ir ragintų vėl glaustis prie Rusijos. Mūsų kryptis buvo aiški: mes einam į Jungtines Tautas ir į Europos Bendriją. Europos bendrija kolektyviai balsavo už mūsų nepriklausomybės pripažinimą. Kai kurios šalys sprendimą priėmė individualiai. Iškart po Kovo 11-osios mes jau rašėm raštus į Briuselį, kad norime būti ten stebėtojais. Glaustis prie Europos. Mūsų apsisprendimas buvo paskelbtas iš anksto. O dėl būsimos naujos Sovietų Sąjungos, kurią M. Gorbačiovas traktavo kaip būdą sustabdyti respublikų savarankiškumo siekius, mes padarėm irgi unikalų žingsnį – trijų Baltijos valstybių parlamentų bendrą sesiją Vilniuje 1990 m. gruodžio 1 d., kur davėm atsakymą į Kremliaus siūlymus rengti naują, naujovišką, geresnę Sovietų Sąjungos sutartį. Mūsų atsakymas buvo labai paprastas: mes nesame Sovietų Sąjungoje ir nedalyvaujame jos gerinime iš vidaus. Mes norime draugiškų santykių su kaimynais ir darysime viską, kad tie santykiai būtų kuo geriausi. Bet ne viduje.
M.J.: Mūsų klausytojas Arnas klausia, kokią Lietuvos problemą įvardintumėte kaip opiausią? Ar tai būtų emigracija?
V.L.: Iš dalies emigracija yra pasekmė. Aišku, matomu pavidalu ji tikrai opiausia, nes dažnai kelia klausimą apie Lietuvos išlikimą ar sunykimą dėl žmonių išvažiavimo. Gyvybingumo yra ir visuomenėje, ir versle, bet pernelyg daug žmonių nusiteikę ieškoti laimės kitur, ne savo tėvynėje. Tai blogas ženklas, tačiau jis irgi yra pasekmė. Ne tik nusivylimo pasekmė, tiesiog nuotaikos, kad Lietuva galėtų būti geresnė, bet ji tokia nėra. O ką pats padarei, kad ji būtų geresnė? Tokio klausimo nekyla. „Kažkas“ turėjo ją padaryti geresnę. Kažkokia valdžia. Gal „tarybų“ valdžia, gal nepriklausomos Lietuvos valdžia, kuri traktuojama kaip tarybų valdžia. Ne kaip mūsų pačių valdžia. Mes galim per rinkimus pabelsti į jos duris ir pasakyti: ei, jūs daug dalykų padarėt ne taip, duokit kitiems pavairuoti, gal jiems geriau išeis. Sovietų Sąjungos pabaigoje buvo gražus šūkis (dar turiu tokį rusišką ženkliuką): „Partija, daj porulit“ – „partija, leisk pavairuoti“. Nes partija buvo šventasis vairininkas, kuris teisingai vairuoja. Gal į bankrotą, degradaciją, nuosmukį, bet vairininkas vairuoja. Lietuvoje turėtų būti kitokio nusiteikimo. Mes turim kritiškų minčių, pastabų, norim, kad švietimo sistemos, sveikatos apsaugos reforma būtų įgyvendinta, kad žmonės nesikankintų. Yra visokių dalykų, kurie Lietuvoje nepadaryti. Juos reikia padaryti, o ne bėgti iš Lietuvos Čia kažkoks paveldėtas sindromas, kad kiti turi padaryti – gal Maskvoje, gal Briuselyje turi padaryti, o jei nepadaro, tada nepatenkinti bėgiojame po pasaulį ieškodami geresnio kampelio. Aišku, materialine prasme kai kurie kampeliai žymiai geresni, bet tu niekur nerasi Lietuvos. Lietuva turėtų būti suprantama kaip dangaus ar Dievo duota privilegija, dovana. O kai kam atrodo, kad gal ir nelaimė. Ko man čia būti, važiuosiu ieškoti kur geriau. Su tuo per mažai kovojama. Lietuvos reikalas yra dvasinio auklėjimo ir žmonių sąmonės žadinimas, kad jie turi spręsti ir žinoti, ko jie nori ir kokios Lietuvos jie nori. Jeigu kai kam atrodo, kad Lietuva negali būti geresnė, tad man geriau iš jos bėgti, tai atrodo kaip priešiškos veiklos arba žmonių nebrandumo rezultatas. Aš turiu dovaną, aš turiu šitą žemę ir turiu dirbti joje, kad ji būtų geresnė.
M.J.: Sigitas Algirdas nori paklausti: gerbiamas Vytautai, kur matote Lietuvą po dešimties metų?
V.L.: Arba išlaikiusią šį egzaminą ir atsigaunančią, stiprėjančią dvasia, žinančią, kad einame laisvės keliu ir tai yra teisinga, jokiu būdu nesižavinčią nelaisvės praeitimi. Juk yra tokių keistenybių: kaip gera buvo nelaisvėje!Vadinkim viską teisingais vardais. Tai buvo nelaisvė. Prižiūrėtojas atnešdavo bliūdelį balandos, kartais pagerindavo šiek tiek, ir o, jau gyvenimas pagerėjo. Bet esmė buvo nelaisvė, ne tavo paties susikurtas gyvenimas, kai tu pats kuri. Galų gale, kaip mes įsivaizdavom ir siekėm, kad ūkininkas grįžtų į savo žemę, savo sodybą. Tada tai, ką jis daro, yra jo atsakomybė ir jo džiaugsmas, jeigu jam sekasi, jeigu jis darbštus, negirtuoklis, ne koks mušeika ir latras. O kuria savo žemėje savo šeimos gyvenimą. Taip turėjo jaustis ir visa tauta. Iš dalies galbūt taip yra, bet apie tai nekalbama, o kalbama priešingai. Aš norėčiau, kad būtų išlaikytas dvasinis, moralinis egzaminas, kad po dešimties metų nuotaika Lietuvoje būtų geresnė negu šiandien.
M.J.: Ko šitam reikia? Ar tikėtis iš Seimo rinkimų, ar patiems reikia daryti?
V.L.: Reikia, kad rinkimai būtų rinkimai. Kad žmonės iš tikrųjų norėtų geresnės valstybės ir žinotų, kad rinkimai yra vienas būdų, metodų, kaip valstybę gerinti. O ne laikotarpis, kai galima užsidirbti šiek tiek dovanėlių. Už balsavimą gausi alaus butelį ar dešimt litų, dabar gal dešimt eurų, arba sriubos pakelį. Buvo dalinami sriubos pakeliai gauti šalininkų, kad patektum į valdžią. Jeigu žmonės su tuo sutikdavo, tai jie jau pardavinėjo savo valstybę. Nežymiai, bet už niekalą, mizeriją. Reikia įveikti mūsų mizeriją.
M.J.: Dar norėjau paklausti apie politiką. Šiandien Delfi portale pristatome rinkimus - projektą „Lietuvos įtakingiausieji“. Ten atsiklausta elito nuomonės, atlikta visuomenės apklausa ir kalbama apie įtakingiausius politikus. Labai daug žmonių vis dar laiko Jus labai įtakingu. Pagal elito balsus Jūs esate trečias po Prezidentės ir premjero, pagal visuomenės apklausą esate penktoje vietoje. Kaip jaučiate savo įtaką? Žinau, kad nemėgstate šios temos, ir kai skambinau telefonu, sakėte: tai tų, kurie renka, reikalas.
V.L.: Gal čia koks nesusipratimas. Net nesinori komentuoti. Bet Jūs kalbate apie rinkimus. Jūs dabar rinkimų kontekste svarstote. Jau minėjau, norėčiau, kad rinkimai būtų suprantami rimtai, kaip atsakingas laikotarpis kiekvienam žmogui Lietuvoje. Juk iš tikrųjų tik apie pusė eina balsuoti. Reiškia, kitiems visiškai nesvarbu. Jiems gerai, kaip yra. Arba negerai, bet jie nė nemano, kad gali būti geriau ar kad jie gali prie šio prisidėti. Tai kapituliacija. Šio požiūrio tikrai niekas nenorėjo. Pažvelgiant į istorinius kadrus, štai, rytoj bus demonstruojamas filmas „Lūžis prie Baltijos“, 4 dalis. Per LRT 17.25. visi gali jį pasižiūrėti ir prisiminti, kokia tada buvo dvasia, koks tikėjimas, kad gyvensim kitaip. Mes tam ir darom šią taikią revoliuciją, skelbiam nepriklausomą Lietuvą, kad būtų kitoks gyvenimas. Bet gyvenimas gali būti kitoks, jeigu mes kitokie. Ir ten mes esam kitokie. Ankstesnėse „Lūžis prie Baltijos“ dalyse buvo nuostabūs kadrai, kaip žmonės eina į rinkimus ir džiaugiasi - pirmą kartą rinkimai! Pirmą kartą einu iš tikrųjų balsuoti. Ne pajuokai, kai man davė kortelę, kurią reikia įmesti. O dabar aš renkuosi savo valdžią, turiu viltį, galvoju apie ateitį. Galvoju apie žmones, už kuriuos balsuosiu arba nebalsuosiu. Aš esu šis tas. Aš savo valstybėje esu svarbus. O dabar pusė žmonių sako: aš nesvarbus ir pamoju ranka. Tai kodėl, žmogau tu pats į save numoji?
M.J.: Kaip manote, kas atsitiko, kad dalis žmonių numoja išvažiuodami?
V.L.: Žmonės yra pasidavę. Nereikia pasiduoti. Kaip ir olimpinėse varžybose, pralaimi ne prieš stipresnį varžovą, o pats prieš save, jeigu nesivaržai atkakliai ir visa jėga ir iki galo. O jeigu pritrūko, nusiminei, nusivylei: per sunku, man nesiseka, aš neįmetu į krepšį, kam man dar ir besistengti, tai esi pralaimėjęs. Bet pralaimi prieš save. Yra pavojus, kad Lietuva pastaruoju laikotarpiu vis palaipsniui pralaimėdavo sau. Pažvelgus į rinkimus, kurie vyko dar 1989 m, paskui 1990 metais, jie buvo labai svarbūs žmonėms. Buvo viltis, susijaudinimas, tikėjimas. Arba nesėkmė, bet tai vis tiek nereiškia nuosmukio į depresiją ir abejingumą. O jeigu pusė užgyventojų nusmuko į abejingumą, tai labai didelis pralaimėjimas. Dabar Lietuva yra tokia pusiau pralaimėjusi savo žaidybinę partiją. Nelabai turėtų teisę pralaimėti. O dabar kažkaip neina balsuoti. Senoviškai pasakyčiau: ir kaip ne gėda?
M.J.: Jūs dažnai girdimas žiniasklaidoje, visuomenėje transliuojamas Jūsų balsas, Jūsų pamąstymai, raginimai. Kaip manote, kiek į Jūsų žodžius atsižvelgia valstybės politikai?
V.L.: Nežinau, tokios apklausos man atrodo keistai ir neatitinkančios tikrovės. Prie Seimo yra labai senas užrašas iš anų kovos laikų „Lietuvos širdis“. Lietuvos parlamentas – Lietuvos širdis. Tas užrašas tebėra, bet ar šiandien kas nors taip parašytų? Jūs klausiate apie pasitikėjimą ir įvertinimą. Ten jeigu kur nors iškildavo Landsbergio pavardė, tai iš Seimo pusės buvo tik pasityčiojimas. Aš niekada neprašiau, kad Seimas dėl manęs ką nors spręstų, bet kai taip atsitikdavo, tai nieko panašaus į tuos reitingus, apie kuriuos Jūs dabar kalbate.
M.J.: Tą rodo ir Laisvės premijos pavyzdys. Matėme, kokioms batalijomis jis baigėsi Seime.
V.L.: Kuo čia dėtos batalijos ir Landsbergis. Arba yra istorinė atmintis, arba jos nėra. Arba yra susipratimas ir padorumas, arba jo nėra. Iš to ir atsakymai. Todėl aš skeptiškai žiūriu į tokias apklausas.
M.J.: Jūs esate šalyje gerbiamas, tačiau netgi Seime klausantis kai kurių politikų batalijų Jūs esate siejamas su tokiais dalykais: „Landsbergis sugriovė kolūkius“ ir t.t.
V.L.: Nežinau, ar taip dar kalbama. Ta kvailybė jau seniai galėjo būti praeityje. Nors kai kartais susitikimuose su ja susidurdavau, visada sakydavau labai paprastai: žmonės, vyrai, steikit kolūkius, steikit. Jums gaila, gal norit įsteigti – steikit, juk neuždrausta.
M.J.: Kas šito pokšto autorius?
V.L.: Buvo gudrūs žmonės, kurie tokiu būdu įtakojo kaimo žmones, kad jų gyvenimas dabar esąs blogesnis. Manau, kad tie, kurie sąžiningai ūkininkauja, žinoma, nusiskundžia tai supirkimo kainomis, tai sunkėja padėtis rinkoje, tai valstybė per mažai padeda, tai Europos Sąjunga per mažai paremia, - žmonės gali kuo nors nusiskųsti, - bet tai funkcionuojantis, veikiantis ūkis. O jeigu yra dalis žmonių, kurie vėl norėtų baudžiavos, nes nenori būti ūkininkais, o nori būti valstybės kumečiais, tegu valstybė steigia darbo vietas, tegul mums ką nors moka... O ar mes dirbsim ar nedirbsim, ar mes reikalingi, ar ne, bet mūsų partija laimėjo, tai pristeigė kontorose darbo vietų, davė mums algeles, ir viskas gerai... Bet turi būti visai ne taip. Čia senoji baudžiavinė santvarka, žmonės tebemano, kad valstybė yra dvarininkas, kuris turi duoti darbų. Turi mokėti už tai, kad tu esi to dvaro dalis.
M.J.: Turbūt panašiai mąsto ir mūsų skaitytojas Saulius. Noriu pacituoti jo klausimą, kuris turbūt bus tipinis tų, kurie ilgisi tų laikų. Jis rašo: „kodėl Lietuva byrant TSRS tarp 15 respublikų beveik visais rodikliais buvo priekyje, o dabar po 25 metų esame iš tų pačių 15 pačiame dugne?“ Štai toks jo požiūris.
V.L.: Manau, jis čia labai klysta, kad mes iš tų 15 esame dugne. Tikrai taip nėra. Iš tų 15 beveik visi dairosi ir mums pavydi: kaip jūs tiek daug pasiekėt? Daug kas gali palyginti ir patvirtinti. Tad gerbiamam Sauliui kažkas įkalbėjo dabartinę putininę propagandą: kaip jums blogai. Žmonės juk pasakoja. Nuvažiuoja kur nors į Rusiją, į Maskvą, Peterburgą pas senus pažįstamus, kadaise buvę labai draugiški santykiai palaikomi ir toliau. Ir atsiranda „žinovų“, kurie pradeda aiškinti, kaip jums dabar Lietuvoje blogai. Jie žino, kaip mums dabar blogai! Pas juos dešimt kartų blogiau, bet tai nesvarbu. Jiems paguoda, kad Lietuvoje blogai. Pasirodo, kad ne tik ten pripūsta, bet ir tarp mūsų pripūsta, kad blogai.
Yra daug negerų dalykų. Galima kalbėti vien apie juos, štai čia blogai, vadinasi, viskas yra blogai. Bet yra daug gerų dalykų, apie kuriuos nenorima kalbėti. O kad mes blogiausi tarp buvusių sovietinių respublikų, tai visiškas absurdas. Mums kitos pavydi. Ar norėtum, kad būtų kaip Ukrainoj? Mes paskutiniai? Į mus žiūri kaip į stebuklą, sako: kaip jums pasisekė. O aš atsakau: mes negaišom laiko. Nesidairėm, kur dvarininkas dar ko duos. Ne, einam dirbti savo žemės ir pasidarysim savo gyvenimą. Iš dalies pasidarėm. Yra nepatenkintų. Gali pageidauti, gali svajoti, bet jeigu jie sako, kad ano dvarininko žmonės geriau gyvena, tai yra visiškai ne taip. Reiktų žiūrėti ne į Maskvą, didelį miestą, kur kas nors kokiais nors būdais pasidaro daug pinigų, bet į visą gelmę, provinciją, kaip sako, glūbinką, - tai glūbinka eina į dugną. Lietuvoje irgi ne stebuklas, svarbu ne provincijos gyvenimo lygmuo, bet nuotaika, ir tas egzaminas tebelaikomas. Dėl to plinta paskatinimai ieškoti laimės kitur. Čia galiu pasakyti, kad Saulių kažkas suklaidino, neva Lietuvoje dabar blogiau. Europos Sąjungoje Lietuva nėra blogiausia. Nors šiaip jau ES pragyvenimo lygmuo ir kiti dalykai geriau sutvarkyti. Mes tai palaipsniui geriname ir nesam blogiausi. Gali sakyti: Estijoje geriau. Taip, Estija susitvarkė. Imkim pavyzdį, žiūrėkit, kas jiems geriau išeina, darykim taip. Nesipūskim, kad mums nereikia daryti kaip estai. Kodėl ne? Jeigu jiems gerai išeina, tai ir mes darykim taip.