Interviu „Kauno dienai“
Žurnalistas Valdas Kvedaras: Pagal galiojusį tuometinį LTSR Aukščiausiosios Tarybos reglamentą, naujai išrinkti deputatai pirmiausia slaptu balsavimu išsirenka Tarybos pirmininką. 1990 metų kovo 11-ąją buvo siūlomi keturi kandidatai – Romualdas Ozolas, Kazimieras Motieka, Algirdas Brazauskas ir Jūs. Pirmieji du atsisakė. Posėdžio stenograma byloja, kad A.Brazauskas savo kalboje neakcentavo, kad jis, o kartu ir jo partija – už skubų nepriklausomybės skelbimą: „(...) optimalus žengimo į nepriklausomybę kelias (…) turi būti labai gerai apmąstytas“. Tuo tarpu Jūsų kalboje, kuri buvo veik dviem trečdaliais trumpesnė negu oponento ir labiau priminė diplomato pasisakymą, galima įžvelgti bene vienintelį atviravimą, kad Nepriklausomybė čia pat: „(…) mūsų jau daug, todėl gyvenimas keičiasi greitai, ir dabar stovime ant istorinio lūžio slenksčio“. Iš 133 deputatų už Jus balsavo 91, už A. Brazauską – 38 deputatai. Žinant, kad Sąjūdis anksčiau yra parėmęs A. Brazauską, kodėl šios politinės figūros buvo atsisakyta?
V.L.: A. Brazauskas ir jo partija buvo prieš nedelsiamą Nepriklausomybės skelbimą laisvai išrinkto parlamento valia. „Optimalumas“ galėjo būti dar labai ilgai mąstomas, taip ir palaidotas. Sąjūdžio apsisprendimas buvo Nepriklausomybė dabar. Po to – politinė veikla naujomis teisinėmis sąlygomis. Tad figūra pati atsisakė.
V.K.: Už Nepriklausomos valstybės atstatymo Aktą balsavo 124 deputatai, tarp jų ir visi tuometinės Lietuvos komunistų partijos nariai. Kas, Jūsų manymu, juos galėjo paveikti pakeisti savo lyderio nuomonę dėl „optimalaus“ žengimo į nepriklausomybę?
V.L.: LKP lyderis kitą dieną atvirai pasakė NYT korespondentui Bill Keller: sprendimas dėl nepriklausomybės – klaida; o mes balsavom „už“, nes kitaip negalėjom. Viskas. Kas nors gali atsiversti NYT, patikrinti.
V.K.: Nemaža dalis tuometinės visuomenės buvo linkusi manyti, kad A.Brazauską išrinkus AT pirmininku, Lietuva faktiškai tebebūtų TSRS sudėtyje. Ar esate tokios nuomonės šalininkas?
V.L.: Dabar būtų nebe „TSRS“, o gal NVS sudėtyje.
V.K.: Nepriklausomos valstybės atstatymo aktas, Konstitucijos projektas – iš viso penki dokumentai buvo rengiami, galima sakyti, slapčia daliai politikų nežinant. Ar tai reikštų, kad buvo baiminamasi, kad AT posėdžiai tam tikrų jėgų gali būti sužlugdyti, o Nepriklausomybės Aktas taip ir nepaskelbtas?
V.L.: Slapčia – nesąmonė. Juos rengė Sąjūdžio sudaryta Valstybės atstatymo komisija, vyko debatai; dokumentų projektai, net juodraščiai paskelbti mano knygelėje „Kovo vienuoliktoji: prieš dvidešimt ir šiandien“, V., 2010.
V.K.: Gal galite atskleisti kokį ir iš kur spaudimą juto Sąjūdis rengiant Nepriklausomybės atstatymo Akto ir kitų pirmųjų įstatymų projektus?
V.L.: Nėra ko atskleisti. „Spaudimą“ darė veiksmų tvarkaraštis. Jeigu kas iš pašalio įtakojo pavienius Sąjūdžio deputatus ar visą LKP, tegu jie papasakoja.
V.K.: Tiek svarstant Nepriklausomybės Akto projektą, tiek jį jau priėmus kairuoliškos jėgos ne kartą siūlė rengti referendumą – ar tauta tam pritaria. Tokia pozicija galėtų reikšti ne ką kitą, kaip bandymą daryti perversmą. Ar sutinkate su tokia versija?
V.L.: Ėjom pagal nusibrėžtų veiksmų tvarkaraštį. Referendumas vietoj parlamento – būtų atsisakymas plano, laiko praradimas; tokio trukdymo niekas net labai nesiūlė. Po Kovo 11-osios gal kyšteldavo, bene pagal SSKP propagandą – ei, reikėjo referendumo! Gorbačiovistai Maskvoje jau pasidarė balandį (!) vadinamųjų respublikų „išstojimo“ įstatymą su neįvykdomais referendumais ir priekaištais Lietuvai, neva ji elgiasi „ne pagal įstatymą“ – nors ir svetimos šalies ir atgaline data. Tokie negudrūs perversmai liko už borto. Tik atsižvelgiant į Gorbačiovo priekaištus permetamus iš Vakarų, kai apie tai man prabilo pats G. Bushas, surengėme 1991 m. vasario 9 d. nacionalinį plebiscitą pirmajam naujo Konstitucijos straipsniui „Lietuva yra nepriklausoma demokratinė respublika“. 90 procentų palaikė. Tada visi burbėjimai užsikišo.
V.K.: Šiandien politikoje nemažai jaunimo, kuriam 1990-ųjų istorija žinoma tik iš vadovėlių arba tėvų pasakojimų. Ką Jūs, kaip patyręs ir mokantis įžvelgti ateitį politikas šiam jaunimui norėtumėte patarti?
V.L.: Žinoti apie savo šalį kuo daugiau. Ir ne iš gandų.
„Kauno diena“, 2016-03-11