Vytauto ir Gražinos Landsbergių interviu žurnalui „Moteris“, 2016-03-04
Kalbino Virginija Majorovienė
Susiviję šakomis ir šakelėmis. Niekada vienas kito neišdavę. Mylintys. Legendiniai. Profesoriai Gražina ir Vytautas Landsbergiai gyvenimo keliu drauge eina 56-erius metus – vienas kitą palaikydami, apglėbdami, paremdami. Lemtis šiai išskirtinei porai skyrė nemažai išmėginimų, bet stiprios asmenybės iššūkius įveikė garbingai, išaugino gražią Landsbergių dinastiją – puoselėja dešimt vaikaičių ir šešis provaikaičius.
Profesoriai Gražina ir Vytautas Landsbergiai svetingai atveria savo namų duris. Šiltuose jaukiuose namuose alsuoja pavasaris: gėlių kupinos vazos puošia virtuvės stalą, ponia Gražina merkia šviežas tulpes, narcizus ir atneša į kambarį, kur kalbėsimės. Pro užuolaidas švysteli saulė. Ponas Vytautas stebi derinamą pianiną. „Vytuli, jau ateik“, – kviečia šeimininkė ir atsisėda prie lango.
Kokia yra ilgalaikio ir gražaus sutarimo formulė? Kas svarbiausia Jūsų santuokoje?
Vytautas: Jeigu Gražina nori, tegul apibendrina, aš nemėgstu įžvalgų apie save.
Gražina: Mūsų šeimos ištakos – gražios draugystės šaltinis, gilus ryšys. Kūrėme šeimą ir namus gerbdami vienas kito interesus, darbus bei siekius. Vytautas savo siekius deklaravo aiškiai, jis mane praturtino. Susitikau su įdomia asmenybe, buvo gera ir šilta bendrauti. Netrukus Vytautas pradėjo savo ilgalaikę kovą, norėdamas išsamiai pristatyti M. K. Čiurlionio kūrybą ir gyvenimą. Aš jam tai daryti padedu iki šiol.
Jis yra mano pilnatvės dalis, be jo man būtų labai sunku. Jis yra žmogus, galintis praturtinti bet kurio kito gyvenimą. Muzika man yra gyvybė. Manau, mano profesija padėjo sukurti ypatingesnį mūsų su Vytautu tarpusavio bendravimo būdą.
Vėliau mūsų gyvenime atsirado politinė linija. Vytautas niekada nekeičia terminologijos, – jo siekiai būdavo ir atmetami, tad aš sutelkiau dėmesį į jo darbus ir ėmiausi diplomatės vaidmens. Stengiausi nepasiduoti, turėti ir savo interesų, bet lemtis yra tokia: vienam skiria daugiau, kitam – mažiau. Mano vyrui Dievo drėbtelta, įžvalgumas yra jo stiprybė. Tai mus ir jungia. Gyvenimas yra kaip laiptai: vienas laiptelis į viršų, kitas – truputį nuslysti...
Kaip supratote susitikę, kad esate vienas kitam skirti?
Gražina: Nežinau, ar aš buvau jam įdomi. Tuo periodu jis turėjo labai sunkių asmeninių problemų. Buvo iširusi jo šeima, po tokio smūgio aš atsidūriau šalia lyg ir reikalingas žmogus bendravimui.
Vytautas: Kadaise parašiau tokias eiles: „Kas mūsų laukė, tamsiaplauke, / Nė vienas nežinojom, / O tu man patikai. Žinai. / Ir širdimi, ir kojom.“
Judu esate skirtingi, arba Jums, ponia Gražina, teko įsižeminti, prilaikyti tą kylantį aukštyn aitvarą – vyrą, gyvenantį idėjų pasaulyje, filosofą, poetą. Žmogus, parašęs per šimtą knygų, buities turbūt nepastebi?
Gražina: Negaliu pasakyti, kad nereikėjo daug ko nuryti. Tam tikra prasme Vytautas yra apsėstas žmogus. Ir tas apsėdimas galbūt yra jo stiprybė. Jeigu jis turi idėją ir mato, kad ją pateikti yra būtina, jis padarys viską, nesvarbu, esu patenkinta ar ne. Per jo darbus buvo suspenduotas mūsų atostoginis gyvenimas. Mes kukliai vertėmės. Jo alga buvo juokinga, materialiai kūrėmės labai atsargiai. Laimei, mano darbovietė – Operos ir baleto teatras – parūpino kambarėlį pusrūsyje, vėliau suteikė trijų kambarių butą. Pamenu, kaip abu bučiavome grindis.
Vytautas: Pusrūsyje auginome du vaikus. Vienas kampas buvo drėgnas ir supelijęs. Kad nesimatytų pelėsių, užstūmėme pianiną.
Gražina: Grįžau iš tremties, nieko neturėjau. Kai gavau kambarėlį, jaučiausi be galo laiminga. Landsbergis tada atėjo į pirmas mūsų Kūčias, mudu sėdėjome ant grindų. Stalas – iš Sibiro parsivežta kartoninė dėžė, ją užtiesiau pačios siuvinėta staltiese.
Gerbiamas profesoriau, ar giliu sovietmečiu Jūsų neglumino aplinkybė, kad mylimoji yra tremtinė?
Vytautas: Gražinos istorija skaudi. Ją, Kauno konservatorijos pirmo kurso studentę, 1949 metais ištrėmė atskirai nuo tėvelių. Atsidūrė prie Baikalo, tėvai – už 300 kilometrų. Grįžo beveik po devynerių metų. Klausiat: ar nebijojau merginos tremtinės?
Gražina: Kuri nesuteikia jokio stiprumo biografijai, priešingai, minusas sovietinėje sistemoje. Ir jokio turto – grįžau su ta kartonine dėže kaip stoviu. Kaip ir išvežant, ne drabužių ar maisto pasiėmiau, o akordeoną. Prašiau sunkvežimį su tremiamais žmonėmis saugojusių kareivių, kad palauktų: buvo naktis, mano draugė bėgo Laisvės alėja instrumento į kitą miesto galą, į vaikų darželį, nes ten dirbau, ir buvau palikusi. Užtruko dvi valandas. Akordeonas tremtyje mane išgelbėjo.
Vytautas: Taip, šis klausimas mane nustebino, kai kažkas nežymiai užsiminė, kad aš, susidėjęs su tremtine ir ją vesdamas apriboju savo karjerą. Pamaniau: apie ką jie kalba? Gražina man tiko, labai džiaugiausi, kad ji sutinka su manimi gyventi, o kitokia ateitis man visai nerūpėjo.
Gražina: Mudu supažindino gera mano draugė – Vytauto žmonos sesuo. Bet kai grįžau iš Sibiro, ji buvo baigusi gyvenimą savižudybe.
Vytautas: Viena iš to meto jaunų žmonių dramų... Gražina mokėsi jau Lietuvos Konservatorijoje, įsijungė į mano draugų ratelį. Mano pirmoji žmona ištekėjo už kito, kurį laiką buvau vienas. Paskui atėjau į jos kambarėlį valgyti Kūčių vakarienės ant kartoninės dėžės.
Gražina: Pirmas pirkinys buvo stalas, nes Landsbergiui reikėjo rašyti. Paskui jis atsivežė savo sofkutę.
Vytautas: Vėliau tame kambaryje atsirado vežimėlis mūsų dukrelei Birutei, netrukus gimė Vytukas. Čia turėjo tilpti pianinas, rašomasis stalas, prie jo rašiau straipsnius ir pirmą knygą apie M. K. Čiurlionį „Pavasario sonata“. Skrebendavau naktimis, prie mažos lemputės, kai šeima miega. Už nugaros stovėdavo lentyna su knygomis, mat už jos buvo dar paliktas kampelis sudedamai lovelei. Jaunesnis Gražinos brolis studijavo Vilniaus universitete, glaudėsi pas mus ir kartais prižiūrėdavo vaikus.
Gražina: Gražiausia – mūsų romantiškos atostogos gamtoje. Ilgai neturėjome mašinos, bet turėjome labai gerus kaimynus. Į jų mažiuką zaporožietį tilpdavome mes, keturi, ir jie, trys. Susidedu keptuves, puodus, stiklainius, ir laukiu. Vasarodama virdavau uogienių, konservuodavau grybus. Iš pradžių traukdavom į mano tėviškę, į Anykščius, gyvenome pas žmones mano vaikystės vietose, kartu su vaikais išvaikščiojome Šventosios pakrantes.
Vytautas: Paskui įsigijome mažytę palapinę, baidarę, vasarodavome prie Aiseto ežero. Laimingi laikai, kai nebuvome nei turtingi, nei galingi, bet buvome labai gražiai užimti, džiaugėmės vienas kitu ir vaikais.
Gražina: Prisikraudavome maisto, mažiesiems uždėdavome gelbėjimosi liemenes ir plaukdavome, ieškodami gražaus kranto išlipti. Landsbergis meškeriodavo iš baidarės, gamindavome ant laužo, kibirais gerdavome iš ūkininkų nusipirktą pieną. Į mažytę palapinę tilpdavo ir Vytauto duktė Jūratė, ji dažnai vasarodavo su mumis. Kartą Vytauto tėvelis užfundijo mums architektų poilsio stovyklą Preiloje. Apsidairom ten – nebėra mūsų sūnaus. Puolam prie marių, lakstom išsigandę, gal vaikas įkrito!.. Staiga matom toli toli: trejų metų vyrukas eina kažin kur per laukus miško pakraščiu.
Atostogos – laikas, kai galima kokybiškai pabūti su vaikais. Ar atžaloms skirdavote daug dėmesio?
Gražina: Mes visada buvome drauge. Tai yra laikas, kuris savaime įeina į atmintį, į sąmonę, fiksuoja tai, ką mes vertiname, pastebime. Būdavo, plaukiame, matome gražius vaizdus, tėtis būtinai visa suriša su kokia nors istorija. Per gyvenimą nei vaikams, nei man nenusibodo tėvo klausyti.
Vytautas: Sūnus sako, kad jo gyvenime laimingiausi laikai – tos vasaros prie ežero, kai miegodavome palapinėje, vakarodavome prie laužo.
O dabar, ar dažnai pabėgate iš miesto?
Gražina: Mūsų gyvenimas nėra ramus. Tas nerimas, jo priežastys visada glūdi Vytauto širdyje, galvoje, sąmonėje. Jis ieško ir pateisinimo, ir pasipriešinimo, ką galima ar beviltiška pakeisti. Aš net priekaištauju, kad jis nesuorganizuoja atostogų – pailsėtume nuo darbų rutinos. Kartą pati organizavau fantastinę kelionę: nupirkau bilietus ir liepiau sėsti į lėktuvą, nuskridome į Gruziją.
Vytautas: Tada mes su vaikais ėjome per Kaukazo kalnus, iš Teberdos į Suchumį. Prisijungėme prie turistinės grupės, patraukėme karo keliu. Mano vyriausioji duktė Jūratė – užsidegusi alpinistė, o mes tada vos vieną kartą per kalnus perėjome, bet žygis liko giliai atminty. Gerokai vėliau Gražinos iniciatyva pabuvojome Egipte, Kretoje. Atgaivini sąmonę, papildai istorinių žinių išteklius, lieka prisiminimai. Sovietiniais laikais į užsienį abiejų keliauti neišleisdavo. Po vieną esame buvę Australijoje pas mano brolį ir seserį, Indijoje, Turkijoje. Užsirašydavau įspūdžius, kartais – eilėmis. Ši būties pusė buvo išskirtinė, ypatinga. Nes šiaip gyvenimas buvo didelė rutina: lėkdavome į darbus pasikeisdami, sukomės, kad vienas kuris būtų namie su vaikais. Kai kas vėliau komentuodavo, kad Landsbergis – iš poniškos šeimos, o jis gyveno kaip proletaras.
Gražina: Visas mūsų kūrimosi strategijas imdavau į savo rankas. Kai persikėlėme į šį namą, daug ką pertvarkiau. Jis man sakydavo: „Ar tu ir vėl kažką sugalvojai?“
Vytautas: Gavome leidimą prakirsti angą ir pasidaryti laiptus į rūsį. Ten perkėlėme biblioteką, archyvą. Pražūtis, kiek tų popierių yra! Gražina turėjo vilčių, kad susitvarkysime, ji labai daug energijos įdėjo, įrengė lentynas, šios kaip mat užsipildė. Ji ten kartais nueina, vis tvarko, žūsta.
Pamenu, tėvas atgavo prieš karą Kačerginėje turėtą vasarnamį. Milžiniški darbai atgaivinti apgriuvusį, apipuvusį medinį pastatą! Triūsėme abudu, Gražina buvo vyriausias darbų vykdytojas.
Profesoriau, Jūs mokate kalti plaktuku?
Gražina: Jis net cementą yra maišęs.
Vytautas: Tebestovi mano mūryta ir tinkuota kreiva siena.
Pianistai, nesaugojantys rankų?
Gražina: Aš tai saugodavau, nemėgdavau ravėti, skalbti. Bet kur dėsies: neturėjome skalbimo mašinos, šeima didelė, skalbdavau rankomis.
Vytautas: Kačerginėje vasarą skalbinius nešdavome į Nemuną skalauti. Gražina: Ir Landsbergis iki kelių įbridęs skalaudavo.
Vytautas: Yra nuotraukų – Vilniuje kieme džiaustau vystyklus. O rašydavau bet kur. Vasarodamas turėdavau bloknotą kišenėje: ateina eilės į galvą, straipsnių idėjos, pasižymiu apmatus. Buvau muzikinis kultūrinis publicistas, paskui rašiau mokslinę studiją apie M. K. Čiurlionio kūrybą. Pirmą knygą leisdamas važinėjau į Sankt Peterburgą (tada – Leningradas), ten turėjau gerų pažįstamų rusų menotyrininkų, apsistodavau pas Marką Etkindą, jis taip pat susidomėjęs parašė knygą apie Čiurlionį. Tai jis mane spirte spyrė rašyti disertaciją. 1963 metais pavyko išvažiuoti į Varšuvą, į modernios muzikos festivalį. Gerokai akys prasivėrė. Paskui pradėjau važinėti į Varšuvos konservatorijos archyvus, kur studentas Čiurlionis paliko pėdsakų. Rinkau biografinę medžiagą.
Gražina: O Ručytė panaudodavo Landsbergį kaip aprūpintoją garderobu. Jis turėdavo sąrašą, ką nupirkti. Yra man parvežęs liuksusinį kostiumą. Nežinau, kaip sugebėjo pamatuoti mane, išrinkti taip, kad puikiai tiko. Nupirkdavo ir palaidinių pagal savo skonį, bet tiksliai pataikydavo dydį. Vaikams parveždavo bananų.
Vytautas: Dabar sunku įsivaizduoti, kad tėvas grįžta iš Varšuvos ir atveža kelis bananus apsiausto kišenėje! Arba kišenėje kokią nors ne visai leistiną knygą. Kultūrinis gyvenimas net ir komunistinėje Lenkijoje buvo daug laisvesnis. O aš jau mokėjau lenkų kalbą. Aplankydavau ten gyvenusį poetą Juozą Kėkštą. Bendravau su Varšuvos lietuviais ir lenkų menotyrininkais. Jie man padėdavo įeiti į archyvus, bibliotekas.
Ponia Gražina, esate puiki šeimininkė, skaniai gaminate. Jūsų namai – traukos centras vaikams, vaikaičiams, provaikaičiams. Per didžiąsias šventes jie renkasi Jūsų namuose. Kiek artimųjų sėdasi už stalo?
Gražina: Likimas man vis pameta sveikatos problemų, ir praėjusieji metai buvo gana sunkūs. Sakiau, nebepajėgsiu visų sukviesti, bet vis tiek per Kūčias pas mus susirinko septyniolika gentainių. Nebuvo tik vyriausiojo šeimos anūko. Turime dešimt vaikaičių, šešis provaikaičius, o kur dar visų antrosios pusės – kartais mūsų būna trisdešimt. Šeimos stalas, kur visi sutelpame, spinduliuoja man ypač brangų energetinį lauką. Labai džiaugiausi, kad nusprendžiau dar čia pabūti, pašeimininkauti. Nes šie namai visiems yra traukos objektas, čia patiriame šilčiausius jausmus.
Vytautas: Kai Gražinos tėvai grįžo iš Sibiro, žavėjausi jos mama – Agnė Ručienė buvo nepaprastai rūpestinga, apie viską nuolat galvojanti. Manau, Gražina iš mamos perėmė rūpestingo šeimininkavimo, šeimos maitinimo, skanių valgių pilniausio stalo tradiciją.
Gražina: Jausmas, tradicija branginti namus, vaikus, giminę – mano mamos perduotas palikimas. Mes per Kūčias visada susirinkdavome. Net Sibire iš Irkutsko važiuodavau pas mamą 300 kilometrų, jei išleisdavo komendantas. Mama sakydavo, kad esame kraujo ryšiais sukomponuota kompanija, turim tausoti tas gijas. Ir aš jas saugau, tausoju. Atidžiai stebiu savo anūkų gyvenimą ir labai džiaugiuosi, kad yra tokių gražių šviesios dvasios mano vaikaičių. Su Vytulio dukros Jūratės vaikais mano ryšys taip pat labai gražus. Man malonu su jais bendrauti. Vytulio vyriausias vaikaitis Gerdenis žino, kad mėgstu raudonąjį vyną, tai jis iš Prancūzijos per mano gimtadienį man atvežė prancūziško šampano. Dėmesys, kurio nenupirksi.
Vytautas: Kai mūsų vaikai paaugo ir susilaukė savo atžalų, močiutės asmenybė, figūra ir erdvė aplink ją pasidarė labai svarbi. Gražina rūpinasi ir padaro, kad visuotinis susirinkimas bent du kartus per metus vyktų čia. O per jos gimimo dieną – sausio 28-ąją, dažniausiai dingdavome. 10 metų buvau Europos Parlamento narys, tad Gražinos gimtadienis nuplaukdavo į Briuselį.
Gražina: Rengti šeimos šventes man padeda anūkės, ypač sūnaus Vytuko duktė Elenutė, fantastiška moteris. Sakau, jei man nepadėsite pjaustyti salotų, aš neruošiu. Elena, gydytoja, turi neeilinių kulinarinių ir stalo puošybos gebėjimų.
Vytautas: Abi Landsbergytės – Jūratė ir Birutė – muzikės, Vytautas – režisierius, rašytojas. Anūkės Julija ir Severija dar laukia savo ateities. Viena jau krypsta į psichologiją ir pedagogiką. Jonas, dizaineris, jau pats yra Rytės tėvas, Gabrielius – matomas politikas, dirbo diplomatinėje tranyboje, augina keturis mūsų vaikaičius – Augustą Gabrielių, Vilhelmą Konstantiną, Mortą Sofiją, Gertrūdą Eleną. Mažiausiai šeimos narei Godai – mūsų dukters Birutės dukros Gabijos dukrelei – metukai, ji turi du dėdes – Luką ir Lauryną. Vyriausios dukters sūnūs Gerdenis ir Vytautas – menininkai. Vyresnėlis baigė dailę, gilinasi į prancūzų kalbą, jaunėlis yra gabus muzikas.
Vytautas Landsbergis – įdomi, daugiabriaunė ir sudėtinga asmenybė. Manytum, kad su tokiu vyru nėra lengva gyventi.
Vytautas: Aš galiu atsakyti, kad tikrai nėra lengva. Ir galima buvo tikėtis geresnio.
Gražina: Tikslas pateisina priemones. Jis nesiblaško dėl atsitiktinių dalykų, aš žinau, ką jis turi saugoti, ginti, globoti. Ir tai yra principinis reikalas. Ar aš sutinku dėl laiko, kurį jis skiria savo siekiui, ar susitvarkau su tuo, čia jau mano problema. Negaliu pasakyti, kad visada esu patenkinta. Norėčiau daugiau su vyru pabendrauti, pakeliauti. Mes beveik neturime atostogų. Tiesa, ilsėjomės Kretoje: nupirkau bilietus, įsodinau į lėktuvą ir išvežiau. Pavyko atsijungti nuo kasdienės aplinkos. Niekas neskambina, niekur nereikia lėkti. O šiaip – įtampa kiekvieną dieną. Kita, jis netausoja savęs. Stebiuosi, iš kur jo ištvermė: jeigu jam reikia, sėdės iki trečios ryto ir dirbs. Ir nesvarbu niekas. Reikia daug valios sėdėti tarp popierių ir kovoti savo kovas.
Sunkumai padaro gyvenimą nelaikiną. Vytautas – įdomus, savo dvasia turtingas žmogus. Jo tikslas yra garbingas. Jeigu gali pasijusti jo padėjėja, galbūt verta tuo didžiuotis?
Vytautas: Yra tam tikri psichologiniai dalykai – apsinuodijimas darbu. Dirbi naktį, kai ramu. Taip įpratau mūsų kambarėlyje: būdavo, Gražina aptvarko, paguldo, užmigdo vaikus, pati turi progą kelias valandas pailsėti, o aš – progą rašyti.
Gražina: Yra toks pusiau pasąmoniškas, labai aktyvus, pulsuojantis įsipareigojimas – ką aš ginu, ką saugau. Jo saugos žvilgsnis – lyg širdies tvinksėjimas, jis nuo to turbūt niekada nepabėgs, ar aš purkšiu, ar ne, ar aš patenkinta, ar ne, kad jo nėra šalia.
Kas Jūsų šeimoje taria paskutinį žodį? Kaip sprendžiate konfliktines situacijas?
Gražina: Negaliu pasakyti, kad aš niekada nepurkštauju. Papurkštauju.
Vytautas: Ji turi pagrindo jaustis paliekama be pageidaujamos pagalbos. Natūralu, norėtų, kad skirčiau daugiau laiko buitiniams ir šeimos reikalams. Na, o aš dažniausiai užsiimu pašaliniais, ne šeimos dalykais. Tai moterį turi skaudinti. Atsimenu, kai kilo Iniciatyvinė Sąjūdžio grupė, mes, inteligentai, posėdžiaudavome kiekvieną naktį iki paryčių – rengėme programas, strategijas. Ir vienas akademikas man prisipažino: „Žinai, žmona iš namų varo.“ Žmonai sunku suprasti, ką mes kasdien veikiame iki ryto.
Gražina: Čia yra apsėdimas. Manau, apsėdimas Landsbergį lydės iki pat... nes jis negali be to gyventi. Ar aš palaikau tą apsėdimą? Aš susitaikau.
Vytautas: Manęs Gražina iš namų nevarė, bet potekstė kartais būdavo: „Na, kiek galima...“ Grįždavau besijausdamas kaltas. Aš visada kaltas. Daug žmonių Lietuvoje mano, kad aš dėl visko kaltas. Jau esu pripratęs...
Gražina Ručytė-Landsbergienė turbūt yra griežta profesorė ir namuose?
Vytautas: Ji griežta, bet ir atlaidi. Labai šilta žmona, mama, močiutė. Tikra šeimos patriarchė, visus apglėbianti šeimos Motina. Savo rankose laikanti ir ne tik šeimą. Ji niekada neapleido pianistės, pedagogės pašaukimo.
Ar nebuvo apmaudu, kad esate didelio medžio šešėlyje, kad savo profesines ambicijas vis dėlto teko aukoti šeimos labui?
Gražina: Aš turėjau daug ko atsisakyti, ir man dėl to labai skaudu. Sakydavau, kad mano profesija yra našlaitė. Ją pagerbiau per savo 85-erių metų jubiliejų, pernai. Padariau viską, kad įrodyčiau, jog galiu groti sudėtingiausius kūrinius. Dėkoju Dievui už viską, ką turėjau ir ką savo profesinėje srityje gavau. Jubiliejinis koncertas daugumai paliko įspūdį.
Pamenu, kai mes čia persikraustėme, gavau groti labai sunkų O. Messiaeno kūrinį „Harawi“. Namuose – išmėtytos dėžės, baisi įtampa, nebenorėjau su niekuo bendrauti. Patekau į ligoninę. Porą dienų ramiai pagulėjau izoliuota, o tada ėmiausi tos “Meilės ir mirties giesmės“. Užsispyriau įveikti sudėtingą muzikinį tekstą. Po vidurnakčio sėsdavau skaityti. Gavau kompensaciją: man ir Reginai Maciūtei už kūrinio atlikimą buvo įteiktas Kultūros ministerijos padėkos raštas. Bet daugelio kelionių, koncertinių pasiūlymų atsisakiau.
Vytautas: Buvo laikas, kai jos, tremtinės, neišleisdavo į užsienį.
Gražina: Jaučiau didelę nuoskaudą, kad nesu patikimas žmogus. Kam su manimi rengti programą, vis tiek manęs neišleis. Vėliau Virgilijus Noreika pasistengė dėl koncertinės kelionės į Australiją, gastrolių Švedijoje. Po koncerto Stokholmo filharmonijoje nugriaudėjo ovacijos.
Vytautas: Gražina yra labai gabi muzikė ir pianistė. Mano protas neišneša, kaip ji savo mažytėmis rankutėmis gali taip jautriai ir galingai skambinti! 30 metų ji dirbo Nacionaliniame operos ir baleto teatre, rengė koncertines programas už teatro ribų, įrašė daug lietuviškos muzikos. Ji savo srityje padarė labai daug, galėjo ir dar daugiau nuveikti, bet varžė biografija, o paskui ir šeima. Jausdavau, kad ji yra paaukojusi dalį savo gyvenimo galimybių, su tuo taikstosi ir nesitaiksto. Kad ir kaip būtų, ji nepasiduoda, neria į koncertinę veiklą, užsispiria ir įrodo, kad dar gali paskambinti aukštu lygiu be nuolaidų. Seni muzikai renkasi lengvesnę programą, o ji baigiamajam atsisveikinimo koncertui pasirinko sunkiausią – iš jai ypač svarbių kūrinių. F. Schubertas yra jos širdies autorius. Gražina surengė tokį koncertą, kad visi aiktelėjo. Būdama garbaus amžiaus, ji staiga išeina į sceną ir blyksteli. Ji sakė: „Aš norėjau parodyti, ką dar galiu.“ Ir parodė.
Gražina: Schuberto kūriniai yra muzikinė kalba, garsų liežuvis, stipriai surištas su mano išgyvenimais. R. Maciūtė sutiko padainuoti dainą, skirtą mano santykiams su Vytautu. Jis ir žodžius išvertė. Labai tiksli būsenos, kai supyksti, nori viską nutraukti, sudraskyti, bet žinai, kad nuo stiprių saitų niekur nepabėgsi, išraiška. Schubertas puikiai atliepia mano dvasią, tai, kuo gyvenu ir kas man brangu. Pasitikiu savo intuicija, ji mane visada įspėdavo. Pasirinkau Schuberto muziką – pasąmonės kalbą, kuri man padėjo išreikšti stiprius emocinius išgyvenimus.
Vytautas: Garsus vokiečių tenoras Peteris Schreieris Vilniuje rengė labdaros koncertą. Buvo renkamos aukos vėžiu sergantiems vaikams. Reikėjo pianisto, kuris, kaip ir solistas, neprašytų honoraro. Pasiūliau pianistę. Atlikėjas nustebo, kad Europos užkampyje gali rastis pianistas, kuris gebės paskambinti turtingą dramatišką didelės apimties aukščiausios prabos Schuberto ciklą „Žiemos kelionė“. O repeticija – viena.
Gražina: Jis atvyksta iš Suomijos rytą, mes susitinkame, vakare – koncertas. Savo įspūdį P. Schreieris papasakojo užsienio spaudai. Tada pirmą kartą pajutau, koks man artimas savo pažeista žmogiška dvasia yra Schubertas. Mano siela taip pat pažeista – tremties, nelengvo gyvenimo.
Vytautas: Tremtis taip pat buvo patikrinimas. Gražina turėjo stipraus charakterio savybių, bet Sibire reikėjo įrodyti, nepasiduoti, nesitraukti nuo muzikos, muštis, muštis ir prisimušti – iš žvejybos į Irkutsko muzikos mokyklą, paskui gauti leidimą į Sverdlovsko konservatoriją ir pagaliau be leidimo grįžti į Lietuvą ir čia įsitvirtinti. Užsispyrimo ir valios jai tikrai netrūko, per tą išmėginimą ji įrodė sau ir kitiems, kad yra stipri asmenybė.
Ar Jūs žvejybos srityje dirbote?
Gražina: Taip, žvejojau. Irklavau kaip galerose. Rankos buvo vienos pūslės. Irklai – iš balkių, kaladžių. Baikalo vanduo – ledinis, pageldavo rankas. Išgelbėjo mano akordeonas. Buvo tuščias klubas, jaunimas norėdavo pasibūti, padainuoti. Išprašė, kad vadovaučiau tam klubui. Brigadininkas buriatas atleido nuo darbo. Sutikau gerų vyrų, kurie man, ne visai pėsčiai merginai, jautė pagarbą, niekada neperžengdavo tam tikros ribos. Laikraščio „Vostočnaja sibirskaja pravda“ žurnalistas atvyko rašyti apie žvejybą, skyrė man didelį dėmesį. Jis pasakė: „Gražina, turi iš čia išvažiuoti bet kokia kaina.“ Padėjo parengti dokumentus į Irkutsko muzikos mokyklą, gražiai globojo.
Vaikai užauga, laisvėja rankos, galima pagyventi sau, bet štai įsiveržia Sąjūdis...
Vytautas: Ir vėl vyras dingsta iš šeimos. Pamenu, su Bronium Kutavičium kalbėjomės, tai yra filme, kaip čia mums pabaigti savo darbus ir ramiai pagyventi sau. O tada bac, Sąjūdis, ir jokio ramaus gyvenimo.
Gražina: Reikėjo vėl prisitaikyti, tarsi gyventi iš naujo. Viskas apsivertė. Buvo moterų, kurios neatlaikė. Kova už Nepriklausomybę man – savastis, žinojau: tikrai atiduosiu viską, ką galiu, kad ši mintis būtų vystoma ir Laisvės siekis būtų įgyvendintas. Tikrai tada ant mano pečių gulė viskas, bet atlaikiau ir džiaugiuosi.
Vytautas: Ji saugojo namus kaip tvirtovę, tai – jos indėlis į Lietuvos išsivadavimą. Čia gi yra didžiulis archyvas. Gražina yra mano kovų už Lietuvos Nepriklausomybę bendražygė. Įsivaizduokite, jeigu mano moteris, mano vaikų motina, būtų pasakiusi: „Viskas, arba aš, arba Sąjūdis. Jei tu lakstai ir daužaisi, susidedu daiktus ir išeinu.“ Man būtų katastrofa.
Gražina: Nebūtų katastrofa, Landsbergis liktų su savo idėja. Jis vis tiek savo darbą būtų daręs iki galo.
Vytautas: Būčiau turėjęs pasakyti Sąjūdžio draugams: „Rinkit ką nors kitą, aš pirmininku nebūsiu.“ Jei ji susideda daiktus ir išvažiuoja gyventi kitur, nebūčiau pamojęs ranka jai ir vaikams.
Būdami šešiasdešimtmečiai išgyvenote didelį virsmą. Apie tuos metus drauge su Agne Marcinkevičiūte ponia Gražina sukūrė dokumentinį filmą „Lūžis prie Baltijos“. Milžiniškas darbas! Surinkta neįkainojama medžiaga iš privačių archyvų. Jėgų suteikė šventas tikslas – atskleisti Vytauto Landsbergio ir jo bendražygių kelią siekiant Lietuvos nepriklausomybės?
Gražina: Kodėl aš tą filmą dariau? Tuo periodu atrodė, kad angelas pabarstė kažkokių miltelių: visi žmonės buvo pasikeitę, visa Lietuva buvo kitokia. Labai daug gyventojų rizikavo. 1990 m. kovo 12 dieną Vytautui pasakiau: „Jūs pastatėte kortų namelį.“ Kovo 11 dieną paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktas, viskas buvo taip trapu! Jie išgyveno 24 valandas, atrodė, jau kaupiasi tam tikra atrama, kiekviena valanda prilygo laiko kruopelytei, kapsinčiai į mūsų stiprybės taurę.
Vytautas: Vėliau sužinojome, kad kovo 12 dieną buvo susirinkę jėgos struktūrų bei Komunistų partijos vadai ir dėstė veiksmus, kaip nušluoti sąjūdistus nacionalistus. Jiems atrodė paprasta: reikia tik Maskvos paramos ir leidimo smogti. Gorbačiovas rūpinosi ypatingu Liaudies deputatų suvažiavimu, per kurį turėjo tapti prezidentu, jam buvo neparanku iškart pasiųsti tankus prieš Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą, kuri paskelbė Nepriklausomybę. Taigi jie kelias dienas sugaišo. O mes jautėme, kad kiekviena diena yra mūsų laimėjimas.
Kai 1991 m. sausio 12 dieną parėjote nusimaudyti ir iškart buvote iškviestas į Seimo rūmus, keturis mėnesius nebegrįžote namo. Žmona nešdavo maisto, prie durų turėjo krepšelį su drabužiais ir higienos reikmenimis, kad perduotų blogiausią minutę. Vėliau Judu susitikote Amerikoje?
Vytautas: Amerikoje, gegužės mėnesį. Gražina koncertavo, o aš atvykau į JAV Kongresą – buvo svarstoma žmogaus teisių padėtis Baltijos šalyse. Po kelių dienų sunkiai susirgau, nebegalėjau paeiti, o turėjau dalyvauti svarbiame susitikime su Los Andželo meru. Gražina nuėjo už mane kaip Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko žmona.
Gražina: Los Andželo meras mane labai gražiai priėmė kaip Pirmąją damą.
Ar tiesa, kad kelionėse, kai mūsų šalyje buvo visa ko deficitas, trūko drabužių, naktimis pati skalbdavote savo vyro marškinius?
Gražina: Prisimenu klaikiai sunkią kelionę Prancūzijoje. 1991 m. gegužės mėnuo, nežmoniškas karštis, grįžti į viešbutį trečią nakties, šeštą turi išskrisi. Per dieną Vytautas pasikeičia kelis marškinius, visi šlapi, į save negaliu žiūrėti... Taip, skalbdavau.
Vytautas: Tai buvo be galo turininga kelionė – Prancūzijos Asamblėjos Parlamento kvietimas. Paryžiuje susitikome su aukščiausiais valstybės pareigūnais...
Gražina: Pas Paryžiaus mero Jacques‘o Chiraco žmoną Bernadette Chodron de Courcel nuėjau vilkėdama perkelinę suknelę ir gražiai susišukavusi. Visai gerai atrodžiau. Svarbu geri bateliai, sutvarkyti plaukai bei nagai.
Ispanijoje su vyru buvome pakvieti į karaliaus Juano Carloso I ir karalienės Sophios priėmimą. Nelauktas kvietimas itin karštą dieną sudarė keblumų. Supratau, kad reikia papildyti garderobą, tad grįžusi nuėjau pas siuvėją. Dabar galiu tik šypsotis prisiminusi, kad iš pradžių nemokėjome naudotis stalo įrankiais. Neskubėdavau valgyti, stebėdavau, kaip elgiasi kiti. Mes išvažiuodavome ne baltoms pirštinėms ir ilgoms suknelėms atstovauti, o Lietuvai. Jei Vytauto vizitus kas nors būtų fiksavęs visas paras, žmonės pasibaisėtų krūviu. Tai ir kovos už mūsų tikslą dalis.
Apskritai, buvo įdomu, kaip save suvaldai. Patenki į kitokių įpročių bei sąlygų lauką. Stengiausi neparodyti, kad esame iš gilios ir nykios provincijos. Neturėjau siuvėjos, man padėjo ponia Grinienė. Miunchene ji rūpinosi visais atvažiavusiais. Brangių drabužių negalėjau įpirkti, jų įsigydavau už Vytauto dienpinigius, – man skiriamų sąmoningai atsisakiau. Turėjau vilties, kad draugiškai atsitiesime, būsime broliška tauta, ištiesime vieni kitiems rankas taip, kaip tai darėme Sausio 13-ąją. Rengiausi kukliai, nes galimybės buvo kuklios. Viena ambasadoriaus žmona patarė: „Eik į šią gerą firmą, bet į paskutinį aukštą, ten yra nupigintų drabužių.“
Vytautas: Aš taip pat turėjau laimės gauti dovanų juodą apsiaustą ir baltą šalį. Iš Niujorko turėjome skirti į Romą, į Lietuvos ir Lenkijos Šventojo Rapolo Kalinausko kanonizacijos ceremoniją. Popiežius Jonas Paulius II pakvietė abiejų šalių vadovus – mane ir Lechą Wałęsą. Aišku, ceremonijai reikėjo geresnės aprangos. Ir man ją lietuvė verslininkė atnešė kaip dovaną. Sutikau žmonių, kurie tomis dienomis, per blokadą, dalinosi viskuo. Nuolatinis stresas atsiliepė abiejų sveikatai. Ponia Gražina, Jūs atlaikėte dvi širdies operacijas, įveikėte kraujo vėžį, pernai turėjote kitų rimtų sveikatos rūpesčių. Kas padeda ištverti negandas?
Gražina: Beje, niekada nesakiau, Vytautai: kai mane Frankfurto geležinkelio stotyje išlydėjot į Miuncheną, man pirmą kartą prakalbo širdis – traukinyje patyriau širdies priepuolį. Buvo baisu. Turėjau sunkų lagaminą...
Mudu saugome vienas kito sveikatą. Kartais nuvykstame į Druskininkus, ten viena gera specialistė moka daryti masažą žmonėms, sirgusiems kraujo vėžiu. Nesusitelkiu į bėdas ir problemas. Ligos akivaizdoje randu jėgų gyventi aktyviai. Kūriau filmą, rūpinausi V. Landsbergio fondo veikla, sunkiai sergančiais vaikais ir gabiais moksleiviais, tai suteikė optimizmo ir energijos. Žinot, yra aukštesnės jėgos, jos paskirsto, kiek žmogus gali pakelti, kiek jam skirta laiko.
Vytautas: Politiką gydo ir artimųjų meilė, palaikymas, šiluma.