Vytautas Landsbergis ir Gražina Landsbergienė LRT laidoje „Gyvenimas“, 2016-01-13
Vedėjas Edvardas Žičkus: Lygiai prieš 25-erius metus beginkliai žmonės apgynė Lietuvos nepriklausomybę. 1991 sausio 13-ąją degė laužai, skambėjo maldos ir liejosi kraujas. Tuo metu, kai Vytautas Landsbergis iš užbarikaduotų Aukščiausios Tarybos rūmų kvietė tautą ginti nepriklausomybę, viena namuose likusi jo žmona Gražina gerai žinojo, kad su vyru gali daugiau ir nepasimatyti. /.../ Lietuvai lemtingi įvykiai iš lūpų žmonių, kūrusių mūsų nepriklausomybės istoriją – nuo televizijos koridorių iki Vytauto ir Gražinos Landsbergių namų.
/.../
V.L.: Ta Marija [Marijos skulptūra] atsirado sausio naktimis – ar dešimtą, ar dvyliktą-tryliktą. Atsimenu sceną: daug žmonių, nes pas mus buvo ir gynyba, ir tiesiog daug žmonių, kurie buvo atėję ginti AT. Fojė, laiptai į antrą aukštą, aš einu į savo kabinetą, o ant laiptų moteriškė duoda man šitą Mariją ir sako: jinai jus apsaugos devynias dienas. Nežinau, kodėl, bet man taip labai įsiminė. Garantija devynioms dienoms. Liksi gyvas. Paskui mano kabinete taip ir stovėjo, kol aš ten buvau, iki 1992 m. pabaigos.
Balsas: Vienam gražiausių ir ramiausių sostinės rajonų stovintys Gražinos ir Vytauto Landsbergių namai tarsi gyvas istorijos muziejus, kuriame kruopščiai saugomi daiktai pasakojantys apie kruvinus 1991m. sausio 13-osios įvykius. Profesoriaus darbo kabinete, į kurį paprastai pašaliniams užeiti užeit, sudėta daugybė to meto bylų, dokumentų ir knygų. Kiekviena kertelė čia byloja apie ypatingą Lietuvos žmonių palaikymą, kurio tuomet taip reikėjo. Mažai kas žino, kad būtent šiame kambaryje įvyko neoficialus Sąjūdžio Seimo tarybos narių posėdis, kurio metu profesoriui Vytautui Landsbergiui ir buvo pasiūlytos AT pirmininko pareigos. Jos Landsbergių gyvenimą apvertė aukštyn kojomis, kaip ir iš pagrindų pakeitė sutuoktinių planus netrukus išeiti į užtarnautą poilsį.
G.L.: Labai pakeitė gyvenimą. Labai. Reikėjo priprasti visai prie kitokių sąlygų. Ūkiniai ir vis rūpesčiai pasidarė ant mano pečių.
Ved.: 1990-ųjų kovo 11-oji. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba su Vytautu Landsbergiu priešaky pasirašo mūsų šalies nepriklausomybė atkūrimo aktą. Po pusę amžiaus trukusios sovietų okupacijos Lietuva vėl tampa nepriklausoma valstybe, tačiau Kremlius to pripažinti visai nenori, todėl pradeda žmones priešinti su valdžia. Metams baigiantis, beveik keturis kartus pakeliamos maisto produktų kainos.
V.L.: Pirmas planas buvo toks: gyventojai protestuoja dėl kainų pakėlimo, gyventojai nepatenkinti šita sąjūdininkų valdžia, reikalauja ją pasitraukti, atsistatydinti. Tada, „kai kyla pavojus žmonių gyvybei“, sovietų kariuomenė turi įsikišti. Taip M. Gorbačiovas buvo iš anksto pasakęs Amerikos senatoriui Edvardui Kenedžiui: mes nenaudosime kariuomenės prieš Lietuvą, išskyrus tą atvejį, jeigu ta-ta-ta – tai, ką jiems teikia padaryti, kad atrodytų, jog gyventojai tarpusavyje grumiasi, ir tada kariuomenė įsikiša.
Ved.: Kalendoriuje 1991 sausio 7-oji. Iki lemtingų įvykių vos šešios dienos. Dėl prasidėjusių neramumų Vytautas Landsbergis priverstas apsigyventi dabartinio parlamento rūmuose. Tuo metu ponia Gražina nerimo kupinas dienas leidžia šeimos bute. Jos saugumu rūpinasi apsaugininkas, bet širdyje moteriai dėl to nė kiek ne ramiau. Širdis stipriau plaka ne tik dėl parlamento rūmuose esančio vyro, bet ir dėl Lietuvos laukiančių neramių naktų. Vytautas Landsbergis jas leidžia Aukščiausiojoje Taryboje. Palikti jos sienų tuometiniam šalies vadovui apsauga neleidžia.
V.L.: Ten man buvo įrengtas kambarėlis už kabineto. Toks mažas kambarėlis: sofutė miegojimui, bet buvo ir pastatytas toks laikinas plastmasinis dušas, net stalas gimnastikai ir masažui, nes apsaugos tarnyba rimtai rūpinosi ir mano fizine kondicija, kad tą viską galėčiau atlaikyti. Ištisinė įtampa, ištisinis darbas, tik pora valandų miego. Iš Amerikos man buvo atsiuntę žmonės, kurie labai rūpinosi, aš jų pavardės nežinau, neatsimenu, atsiuntė ypatingų stiprių vitaminų, irgi - kad aš atlaikyčiau. Turbūt tikrai padėjo, nes nuo tų vitaminų man net nuo veido nukrito apgamas.
Ved.: Sausio 8-osios rytą prasideda Lietuvos nepriklausomybei priešiškos organizacijos Jedinstvo protesto mitingas. Iš Vilniaus fabrikų surinkta rusakalbių minia puola parlamentą ir reikalauja išvaikyti AT.
V.L.: Jau tada, aštuntą ryto eidamas į savo kabinetą, mačiau pro langą, kad visas kiemas pilnas triukšmaujančių, reikalaujančių jedinstveninkų. Paskui paaiškėjo, kas ten buvo. AT buvo neapginama. Bet mums pavyko atremti. Vis tik buvo televizijos operatoriai, buvo transliacija, aš kreipiausi į Vilniaus ir Lietuvos žmones, bet pirmiausiai į vilniečius, kokia yra padėtis. Pasakiau, kas labai aiškiai atėjo į galvą: ateikit ir apginkit savo valdžią, nes kitaip turėsit svetimą valdžią. Ir žmonės pradėjo eiti. Po kurio laiko jau matėsi, kad eina kitokios kolonos. Ne su raudonom vėliavom, o su trispalvėm. Į tą patį kiemą. Pradeda juos atremti, ir galų gale išstūmė.
V.L.: (įrašas) Mes tikėsime Lietuva, tikėsime vieni kitais, ir net jeigu užeis naktis...
Ved.: Savo vyro žodžių Gražina Landsbergienė klausėsi namuose Žvėryne. 86-ąjį gimtadienį po poros savaičių švęsianti moteris iki šiol su siaubu pamena tas dienas. Duodama šį interviu ji prabilo ir apie tuomet išgyventą pasikėsinimą į jų namus, ir nepamatuojamą kaimynų pagalbą. Greta gyvenantys žmonės tomis neramiomis naktimis ateidavo pabūti su ponia Gražina.
G.L.: Mūsų buto neramumas prasidėjo nuo šio lango (rodo) purškimo kažkokiais chemikalais, o paskui, turbūt 11-ą ar 12-ą dieną langas buvo išdaužtas. Labai didelis smūgis akmeniu, kaip sprogimas. Aš čia buvau viena, ir pasidarė labai nyku. Tad vieną vakarą atėjusi jau gana vėlai įsiveržiau [pas kaimynus] ir sakau: noriu pabendrauti su žmonėmis. Tiesiog nyku buvo, kai čia viena sėdi, ir tas apsauginis vienas vargšelis koridoriuje.
Moteriškas balsas: Kiek laiko gyvenote viena?
G.L.: Nežinau, kelias dienas, kol man pasidarė labai nejauku. Aš jutau labai didelį palaikymą, tikrai labai didelį. Ot, viena moteriškė ateina su tinkliuku pridėtu pilnu obuolių ir sako: negaliu niekuo daugiau prisidėti, tai nors šituos obuolius atnešiau.
Ved.: Ponia Gražina nuo radijo ir televizijos nesitraukė ištisą parą. Moteris ausimis ir akimis rijo visą informaciją ir ją kruopščiai užsirašinėjo ant popieriaus lapo.
G.L.: Čia stovėjo mūsų radijo aparatas (rodo), ir labai visi laukėm, kad įsijungtų televizija. Ir radijo laukėm, kadangi pirmučiausiai radijas pradėjo kalbėti iš Seimo. Žinot, tenai padarė, kad galėjo retransliuoti kažkokią informaciją. Tai irgi buvo didelė laimė išgirsti informaciją iš Seimo. Čia sėdėdavom. Kiekvieną vakarą susirinkdavo visi kaimynai, pasidalydavo, kas ką žino.
V.L.: Ji čia buvo, klausėsi visų žinių, televizija veikė. Buvo užgesusi, paskui vėl įsijungė iš Kauno. Jinai tą viską čia pergyveno. Ir fiksavo, ką pasakojo, rašėsi sau. Tai įdomi rašytinė dokumentinė medžiaga, kas kalba, kokias žinias iš pasaulio pranešinėja radijas. Ji čia sėdėjo ir buvo lyg stenografistė sau, sekretorė. Tiesiog savo įdomumui, suprato, kad tai svarbu, paskui tą reikės atsiminti.
Ved.: Neramumų ir nerimo kupinomis 1991-ųjų metų dienomis visa Landsbergių šeima buvo stebima lyg pro didinamąjį stiklą, tad namuose vienai likusiai Gražinai buvo skirta apsauga. Tuometinio šalies vadovo žmona, puikiai suvokdama kilusią grėsmę, dukrą ir sūnų lankė kruopščiai mėtydama pėdas, kad nesusektų sovietų armija.
G.L.: Birutė buvo su mažais vaikais, tai jinai namie negyveno. Ji buvo pakeitusi savo butą, o aš važiuodavau jos aplankyti. Bet turėjau žmogų, kuris laviruodamas važiuodavo, nes ir dabar, kai pasižiūri tas kolonas, kuriomis buvo užtvindyti visi keliai tankais ir sunkvežimiais pakrautais, tai jis sugebėdavo taip vingiuoti, kad mes laimingai pravažiuodavome iš Kauno.
Ved.: 1991 sausio 11-oji. Sovietų kariai pradeda karinius manevrus, armija šturmuoja strateginius objektus. Tankai ir šarvuočiai Vilniaus gatvėmis rieda Spaudos rūmų link. Netrukus jie užimami, keli žmonės sunkiai sužeisti. Sausio 12-oji atrodo rami. Jokių žinių apie artėjančius neramumus nėra. Vytautas Landsbergis trumpam grįžta į namus.
V.L.: Parvažiuoju išsimaudyti. Tik kojomis įsilipau į vonią ir vėl išlipau atgal. Net dušo ant savęs nepaleidau. Skambutis iš AT. Reikia skubiai grįžti, nes...
G.L.: Tada apsauginiai labai pradėjo nervuotis, kad kuo greičiau. Jie tiesiog varė Vytautą iš vonios.
V.L.: Tai atgal į mašiną ir į AT. Paskui ten buvom blokuojami, jau mūsiškiai ant tiltų statė barikadas. Bet tuo metu buvo pavojus, kad tiltus ir privažiavimą gali užblokuoti priešas.
Ved.: Sausio 13-osios naktis. Laikrodis rodo be dešimties antrą. Šie skaičiai visam laikui įsirašys į nepriklausomos Lietuvos istorija. Riaumojantys sovietų tankai apsupa televizijos bokštą. Jį ginantys beginkliai žmonės lengvai duoti kelią priešui neketina. Per šturmą žūsta 13 lietuvių, daugiau nei 500 sužeidžiami. Tankai ir desantininkai siautėja apie porą valandų. 83-ejų profesorius Vytautas Landsbergis sako, kad tos dvi košmariškos valandos – baisiausios jo gyvenime.
V.L.: Pats baisiausias arba nejaukiausias, grėsmingiausias laikas man buvo tas, kai dar tankai važiavo ir puolė televiziją. Ten vyko šaudymai, o žinių nėra. Tik žinom, kad ten labai daug žmonių, kurie atėjo ginti, ir dabar į juos šaudo! Buvo kraupoka. Gali būti jūros kraujo, šimtai ir tūkstančiai gali būti išguldyti, nes ta jėga, kuri eina, yra nežmoniška ir negailestinga. O dar jeigu su narkotikais... tai šitas [momentas]. Ne tas, kai paskui jau užimta televizija, yra keliolika žuvusių, ir gali būti, kad dabar ateis prieš mus. Bet jau buvo viskas aišku.
Ved.: Tuometinis šalies vadovas sausio 13-os naktį buvo pasiryžęs mirti ir pats. Apie kitokį scenarijų šiandien prisipažįsta tiesiog neturėjęs kada galvoti.
V.L.: Jeigu buvo kokia minutė, kai galėjau atskirai mąstyti... Bet visą laiką reikėjo reaguoti į ką nors. Reaguoti, daryti sprendimą ar duoti patarimą, ar paskleisti kokį atsišaukimą pasauliui, Bušui ar tautai, nežinau kam. Tad visą laiką buvo minties darbas. Bet kažkokią akimirką, gal penkias ar tris minutes pamąsčiau: o kai jie ateis, kaip man reikės elgtis? Aš turiu šautuvą, tai galiu pabūti Aljende. Buvo legendos apie Salvadorą Aljendę, kuris gynėsi, pats prezidentas. Ar nedaryti to? Aš taip mąsčiau: gal man nereikia šaudyti, nebent kokį kareivėlį nušausiu. Atrodo, būtų nesąmonė. Tegu jie daro ką nori, o aš esu savo vietoje iki galo, ir viskas.
Ved.: Tuo metu pagrindinis ginklas prieš priešą buvo telefonas, - sako Vytautas Landsbergis. Būtent juo profesorius kreipėsi į Vakarų valstybes prašydamas sustabdyti kruvinas žudynes Lietuvoje. Daug kartų skambino ir Sovietų Sąjungos prezidentui Michailui Gorbačiovui, tačiau beprasmiškai. Šis tiesiog neatsiliepė.
V.L.: Gorbačiovo padėjėjai melavo, kad jis miega ir negali atsiliepti, ir viso gero. Aišku, kad meluoja. Paskui labai greitai paaiškėjo, kad tikrai meluoja. Aš susiskambinau su Afanasjevu Maskvoje, su B. Jelcinu, gal kažkaip per Afanasjevą, nes iš anksto telefono neturėjau. Su B. Jelcinu du ar tris kartus trumpai kalbėjomės. Paskui jis man papasakojo, kad paskambino M. Gorbačiovui, ir Gorbačiovas nemiegojo. Žinoma. Štabas sėdėjo ir sekė , kas Vilniuje vyksta, ir ar greit bus baigta. Gal tikėjosi, kad pasigirs kapituliacijos signalai: atsiprašom, priimam jūsų ultimatumą, tik baikit žudyti žmones. Nežinau, ką jie ten galėjo galvoti. Bet B. Jelcinas jam pasakė: Prekratite eto bezobrazije!
Ved.: Nutrūkus radijo ir televizijos transliacijai, Gražina Landsbergienė suprato, kad tai gali būti paskutinis kartais, kai ji išgirs savo vyro balsą, todėl pakėlusi ragelį surinko profesoriaus kabineto AT numerį. Pokalbis nebuvo ilgas, kalboms nebuvo laiko, ji tiesiog jautė – atsisveikino.
G.L.: Tiesiog atsisveikinom trečią valandą nakties. Labai paprastai ir aiškiai. Čia nėra ko, nes grėsmė buvo aiški, tai žinot, kaip. O grėsmė, kadangi sakau: ir dėmesys mūsų butui buvo labai aiškus...
Ved.: Po Sausio 13-osios įvykių Vytautas Landsbergis į namus negrįžo dar keturis mėnesius. Žmona Gražina jį lankė parlamento rūmuose.
G.L.: Nešdavau valgyti. Esu ir blynų prikepusi visiems. Aš ne tik Vytautui nešdavau – sekretoriatui.
V.L.: Šeimą buvau apleidęs kaip tikras sąjūdininkas. Tekdavo [nuo pradžių] pasikalbėti su kitais sąjūdininkais. Sako: žmona iš namų varo. Manęs nevarė, bet kentėjo.
Ved.: Daukanto [Nepriklausomybės] aikštėje susirinkę žmonės pastatė apsaugos užtvaras, tačiau ginti AT rūmus buvo pasiryžę plikomis rankomis. Priešas pulti šįsyk nesiryžo. Vytautui Landsbergiui po to pavyko susitarti dėl kariuomenės išvedimo iš Lietuvos. Okupacinė armija pasitraukė dar po dvejų metų. Vytautas Landsbergis prisipažįsta, kad kovotojo dvasią jam įžiebė šeimos istorija, kuri neapsiėjo be to meto mokslo ir meno šviesuolių. Jo senelis buvo žymus lietuvininkas Jonas Jablonskis, kurio namuose vyko pirmieji slapti varpininkų susirinkimai.
V.L.: Dar buvo pretekstas, kadangi toks lietuvių suvažiavimas, kad policija labai nesidomėtų, tai buvo ir realus pretekstas – mano būsimos motinos krikštynos. Vincas Kudirka buvo krikštatėvis. (Rodo). Čia jis stovi, čia mano senelis Jablonskis, čia mano senelis Landsbergis-Žemkalnis, tas jaunas kunigėlis yra Juozas Tumas-Vaižgantas, čia – advokatas Motiejus Lozoraitis.
Ved.: Didžiulis autoritetas profesoriui buvo ir brolis Gabrielius, kuris dar penkiolikos įsitraukė į pogrindinę veiklą.
V.L.: Jis buvo penkiolikametis pogrindininkas, priklausė slaptai organizacijai vokiečių okupacijos laikais, buvo gestapo suimtas. Galėjo netekti gyvybės, nes buvo kaltinamas Reicho išdavimu, už tai būdavo mirties bausmė. Tėvas bandė įrodinėti, kad sūnus nėra nei Reicho pilietis, nei vokietis, ir jokio išdavimo čia negali būti. Jam pasakė: nusiramink, jam jau penkiolika metų, o mes vokietukus nuo keturiolikos metų už tokius dalykus šaudom. Brolis iš kalėjimo buvo išvežtas į Vokietiją, į kalėjimus, kad ten užbaigtų bylą, ir tikriausiai sektų egzekucija. O tėvas išvažiavo jo ieškoti ir gelbėti. Taip su šeima išsiskyrė gana ilgam.
Ved.: Vytautas Landsbergis sako visada liksiąs dėkingas žmonai Gražinai už paramą juodžiausiomis gyvenimo akimirkomis. O ji jam – už galimybę gyventi laisvoje tėvynėje.
V.L.: Palaikymas, pirmiausia moralinis, kad ji visiškai pritaria tam, ką aš darau, reiškė, kad mes kartu einam tarnybą Lietuvos valstybei, kuri galbūt vėl gali būti. Tokia nepaprasta proga. Laisvė kartu su demokratija, žmogaus teisėmis, mes galime išsirinkti savo valdžią. Jeigu mane išrinko, tai išrinko; kad mane - tai nesvarbu. Būtų kitą išrinkę, vis tiek būtų buvęs bendras reikalas. Bet kai išrinko, tai atsakomybė man ir jai. Žinoma, jai labai pasunkėjo. Nerimas, rūpestis, galų gale, aš visiškai užimtas, namams negaliu nė piršto pajudinti, o ji viena turi viską tempti. O dar man ir maistą, ir rūbus, ir įdėti ir padėti. Kai dabar kalbama apie kokias keliones į Vakarus, tai buvo diplomatinės kelionės. Ne turistinės, ir aš ten dirbdavau nuo ryto iki vakaro. Kur nors Paryžiuje per vieną dieną šeši politiniai susitikimai. Ir aukščiausi vadovai, ir visuomenės atstovų, ir teisininkų, ir lietuvių bendruomenės. Jeigu dar primenant gegužės mėnesį, kai buvo didžioji kelionė į Prancūziją, aš būdavau šlapias nuo prakaito. Mes neturėjome garderobų ir neturėjom pinigų atidavinėti į viešbučio skalbyklą. Čia (rodo į žmoną) buvo skalbykla. Ji naktimis skalbė mano marškinius, kad aš iš ryto vėl galėčiau eiti į politinį darbą.
/.../