Vedėja Gerūta Griniūtė: Šiandien, M. K. Čiurlionio 120-ųjų mirties metinių išvakarėse, laidą skirsime būtent šiam kūrėjui kalbėdamiesi su dviem Čiurlioniu gyvenančiais žmonėmis: su muziku, Čiurlioniados pradininku Vytautu Landsbergiu bei pianistu, Čiurlionio namų direktoriumi ir kūrėjo provaikaičiu Roku Zubovu. /.../
/.../
M. K. Čiurlionio asmenybė veikiausiai nebūtų taip gerai pažįstama, tiek ištyrinėta, jeigu ne entuziastingai Čiurlionio kūryba ir gyvenimu besidomintys ir, sakyčiau, net juo kvėpuojantys žmonės. Vienas jų – muzikas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos garbės daktaras, profesorius Vytautas Landsbergis. 140-ųjų Čiurlionio gimimo metinių proga susitikome su profesoriumi, kad jis pasidalintų savo mintimis apie didįjį Lietuvos kūrėją.
Laba diena, Profesoriau. Labai smagu šiandien su Jumis kalbėti Čiurlionio 140-ojo gimtadienio išvakarėse. Prieš 140 metų gimė didysis Lietuvos kūrėjas. Norėčiau iškart klausti Jūsų apie Čiurlionio kaip asmenybės veiklą ir darbus ir kiek tai aktualu ir svarbu mums visiems šiandieną.
V.L.: Kai sakote „didysis Lietuvos kūrėjas“, turime gerai suprasti, kokia prasme jis didysis kūrėjas. Ūgio buvo nedidelis, o kai gimė, tai dar visai mažytis. Kas būtų galėjęs pasakyti, kad gimė „didysis“. Tiesiog pirmasis berniukas šeimoje. Tėvui labai smagu, tad iškilmingai davė du vardus. Nelyginant bajorui. Krikšto tėvai, rodos, buvo bajorai. Vargonininko šeima buvo gana išsilavinusi. Įdomi ta šeima, kurioje gimė Mikalojus Konstantinas, o po jo – dar dešimt , tik užaugo devyni. Tada vaikų gimdavo daug. O jis, vyriausias, net pabuvo krikšto tėvu jauniausiai sesutei, ją mylėjo ir globojo beveik tėviškai. Ji buvo labai prie jo prisirišusi. Tai mažoji Jadvyga, kuri paskui irgi pasidarė beveik didžioji lietuvių folkloro žinovė ir tyrinėtoja. Dabar apie Čiurlionį – kuo jis didis? Jis didis dvasia, savo protu, vaizduote. Žinoma, dvasia yra daugiau negu tik būti protingu ir turėti fantazijos. Jis suvokė pasaulį kaip svarbų dalyką žmogui, sau ir visiems žmonėms, jis matė, kad pasaulis yra nepaprastas, gražus, didingas,“o kartais ir baisus“. Baisus, nes jame yra blogio, kurį neša žmonės. Jam teko visko patirti – ir didelių laimės polėkių, ir susikrimtimo, sielvartų, ir nusivylimų iki išvadų, kad „laimingas niekad nebūsiu“, būsiu sau vienas niekam nereikalingas. Čia jaunystės krizė, bet tai buvo rimta krizė, kai jo mylima mergina turėjo tėvui liepiant ištekėti už turtingo žmogaus. O jis buvo „driskius“. Taip kartais kai kas net ir pasakydavo jo mylimajai Marijai Moravskai. Vienas kaimynas, kuris gal irgi šiek tiek rėžė sparną, pasakė: ko jūs bendraujat su tuo driskium? O ji atsakė: tie žmonės nėra driskiai, jie turi didelę sielą, kokios tu galbūt neturi. Taip nebuvo iki galo pasakyta.
Ved.: Bet suprantama.
V.L.: Manau. Apie tai ir kalbame – apie didelę sielą. Labai jautrią. Jis ten ir tame savo jaunystės labai skaudžiame laiške sako: laimingas nebūsiu, pernelyg esu jautrus viskam, su žmonėmis sutarti nemoku. Ne dėl to, kad būtų koks peštukas, bet nemėgsta būti viešumoje, brautis į pirmas eiles. O paskui gyvenimas jį kėlė į pirmas eiles, ir ten jis puikiai vadovavo savo protu, intelektu, savo valia. Niekam neįsakinėdamas, o tiesiog gyvenimo iškeltas. Tai štai, didis žmogus, didi siela ir santykiuose su kitais žmonėmis. Ir kaip jis pakalbėdavo apie gyvenimo vertybes, apie tai, kas yra žmogus. Jis taip sakė savo broliui, kuris buvo jaunesnis, buvo nusivylęs: aš mažai ką sugebu, nieko nepasieksiu, o kirminu būti nenoriu... Tokiom temom. Vyresniam broliui, žinoma, rūpėjo tokios broliuko depresinės nuotaikos ir jis labai protingai jam pasakė: svarbiausia būk žmogus. Ir aš visada didžiuosiuosi, kad mano brolis yra žmogus. Visai nesvarbu, ar jis užima kokius postus, ar turtingas, ar ne. Bet jis yra žmogus.
Mat pagal jų požiūrį tada ne visi dvikojai buvo žmonės. Kai kuriuos jie patys vadindavo skurdžiais, driskiais. Kaip sakė Čiurlionis Palangoj savo mylimajai apie kurortinę publiką: „žiūrėk, kokia saulė, koks saulėlydis, o tie driskiai lekia ėsti!“ Tiesiog laikas vakarienei. Bet žodį apie jį pavartodavo tiesiogine socialine prasme, dėl išvaizdos, apiplyšusių drabužių. Vilniuje, kai čia atvažiavo dirbti lietuvybės darbą, jis turėjo tik vieną kitą muzikos pamoką. Už tai nusipirkdavo bandelių ir valgydavo jas su saldžia arbata. Sofija parašė pasibaisėjusi, kaip jis taip gyvena, tiek daug dirbdamas beveik nevalgo, nes neturi iš ko. Arba, sakysim, pats aprašo sąskaitas savo išlaidoms turbūt broliui, o gal jai, kad nunešė pas batsiuvį pajuodinti batus. Reiškia, jie nutrinti, baltuoja nosys.
Ved.: Kad ir kaip Čiurlionis jautė diskomfortą, turbūt tame neįžvelgė tragedijos.
V.L.: Sau jis tikrai neįžvelgė tragedijos. Jo draugai varšuviečiai, menininkų bohema, jautė tam tikrą pranašumą prieš kvailus turtuolius, kurie gal pučiasi, o iš tikrųjų yra driskiai. Tas žodis iš ten eina.
Ved.: Turėdami blizgias batų nosis.
V.L.: Taip. Vieną kartą buvo tokia labai charakteringa istorija. Čiurlionis su savo draugu Eugenijumi Moravskiu, o tas buvo įžūlaus būdo (Čiurlionis gal nebūtų padaręs, ką padarė Moravskis), gėrė pas vieną ponią arbatą. Ji vaišino juos arbata, mat menininkai, ir ji norėjo su jais bendrauti. Moravskis įsidėjo cukraus iš cukrinės su savo šaukšteliu, kurį jau buvo vartojęs. Ponia po to paėmė cukrinę, nuėjo prie lango ir išpylė cukrų į lauką, kadangi jis jau „nešvarus“. Jie išgėrė arbatą, tada Moravskis paėmė savo puodelį, nuėjo prie lango ir išmetė. Štai distancija. Arba Čiurlionio pasakymas vienam Druskininkų aristokratui, kuris buvo atėjęs pasižiūrėti, kaip jaunimas įrenginėja kurhauzo salę šokiams. Buvo pripinta girliandų, jas reikėjo kabinti palypėjus kopėčiomis. Tas ponas kreipėsi į nedidelį čia stovintį pusiau studentą ir sako: palypėkit, pakabinkit tą girliandą. Čiurlionis atsakė: juk jūs aukštesnis, jums mažiau reikės lipti. Jis įvairiai pajuokaudavo. Kas supratę galėdavo ir supykti, o nesuprasdavo, tai nesupykdavo. Viena ponia prikibo prie jo parodoje, kad aiškintų paveikslus, kokie čia pavadinimai, ką jie reiškia. Gerai žinomas paveikslas, gal eskizas, gal buvo atskirai nedidelis padarytas, kur plaukuotos būtybės, beždžionžmogiai groja arfomis. Paveikslas vadinosi „Malda“. Ji paklausė: tai pasakyk, kokia čia malda? Čiurlionis atsakė: Sveika Marija.
Ved.: Ar aprašyta, kaip ponia sureagavo?
V.L.: Ten neaprašyta. Liudininkė nepastebėjo, ar ponia suprato, ar ne.
Ved.: Humoro jausmą turėjo puikų.
V.L.: Pastatė į vietą. Dabar kalbam apie menininką ir vis dėlto visų menų menininką. Jis žinojo, kad menas yra didelis dalykas, žmonijos kultūros rūmo dalis, kurį visi stato, ir mes įdedame po plytelę. Bet tuo pat metu jis žino, ką jis stato, ir tai rūmas jo tautai, jo žmonėms. Jis net tariasi su Sofija suabejodamas dėl operos: kaip man komponuoti, ar taip, kaip aš įsivaizduoju, noriu ir galiu, ar suprantamiau, kad ir šitas darbas jų neaplenktų. „Nes tie mūsiškiai tokie vargšai, taip nieko neturi“, būtų gaila, jeigu ir šis mano darbas juos aplenktų. Jis matė, kad labai dažnai parodoje kai kurie susižavi, ir jis jausdavosi laimingas. Paskui savo tėvui yra pasakęs apie tai: jeigu kas priėjęs prie mano paveikslo bus jo pagautas, tas jau nepasitrauks. Jis norėjo, kad ir jo tauta būtų pagauta, pajustų, ką jis sako ir nepasitrauktų. Tai jam buvo svarbu. Kita vertus, suprato, kad menas nėra tam kartui ir tam žmonių būreliui aplink. Menas yra amžinybei. Kaip yra pasakęs vienas muzikologas, Bacho kūrybos tyrinėtojas, Bacho kompozicijose yra tokių apskaičiuotų matematiškų gudrybių ir paslėptų šaradų, kad joks klausytojas negali jų girdėti, tad kam jis tai darė? Ir muzikologas turi labai gražų atsakymą: kodėl gotikinėse katedros kaip Notre Dame Paryžiuje, patys fantastiškiausi, gražiausi dalykai yra pakraigėse, kur jų niekas negali pamatyti. Bet ar tikrai niekas? Yra Vienas, kuris mato.
Ved.: Kaip manote, iš kur kūrėjo toliaregiškumas?
V.L.: Matote, tai labai imli dvasia, turtinga ne tik tuo, kas buvo prieš jį ir kas dabar yra jame, bet tie menininkai kažkokiu būdu kalba ir už ateitį. Tai žinomas fenomenas, kad menas, meno kūrinys, muzikos kompozicija ar kokie ypatingi paveikslai auga ir po to, kai menininko jau nebėra. Jų reikšmė auga. Mes galime pasakyti: atsiskleidžia. Atsiskleidžia tuo būdu, kad ateina nauji žiūrovai ir klausytojai, kurie pamato ir išgirsta, ko anksčiau nebuvo pastebėta ir išgirsta. O vis dėlto jau pasakyta kaip ir ateičiai: kada nors kas nors pamatys. Ne vien Dievas. Toks požiūris nėra fantastinis, jis tikras dalykas. Man dar patiko vieno tokio šiuolaikinio estetikos mąstytojo, filosofo amerikiečio kalbėjimas ir rašymas, kaip jis mato „didžiąją broliją“. Štai yra žmonės, kurie priklauso Didžiajai brolijai. Ar jie apie tai žino, ar jie save taip kvalifikuoja, ar ne, gal jaučia, kad yra ir kitų, kurie priklauso Brolijai. Ne visi. Tie, kurie priklauso brolijai, atpažįsta vienas kitą. Iš darbo, iš meno.
Ved.: Čiurlionis matė plačiai ir žvelgė į ateitį, padarė daug savo tautos labui. Gal čia reikėtų svarstyti, kodėl Čiurlionis taip tikėjo laisvės idėja. Nes jis šiandien gali būti vadinamas ir laisvės simboliu.
V.L.: Jis yra tikras laisvės reiškėjas ir tuo pačiu simbolis. Jis išreiškia dvasios laisvę nevaržydamas savęs kokiais nors samprotavimais: patiks, nepatiks, pasiseks parduoti, ar nepasiseks, nors kartais to galėdavo būti. Sakysim, daro didelio paveikslo mažą repliką, kadangi jei mažesnė kaina, tai atsiras pirkėjas. Šimto rublių vis tiek negaus. Auksinis rublis – didelis pinigas. Didysis paveikslas „Rex“, kurio faksimilinė reprodukcija čia pas mane ant sienos, jo paties Peterburge buvo įvertintas penkiais šimtais aukso rublių. Tai milžiniški pinigai. Bet jis tai darė tyčia, kad nepirktų. Kainą pažymėti reikia, bet jeigu nupirks, jam kai ko būtų gaila. Geriau, kad liktų Lietuvai, Tautos rūmams, ten būsimam muziejui. Jis buvo tai numatęs.
Nors tie 500 rublių, jeigu koks mecenatas, - turtuolių Rusijoje buvo, ne tik Tretjakovas, kurie kūrė savo galeriją ir visame pasaulyje supirkinėjo meno kūrinius, - Čiurlioniui būtų buvusi didžiulė paspirtis ir visai kitoks gyvenimas su jauna žmona jau laukiant kūdikio ir nežinant, kaip reikės pragyventi. Tai jį be galo gniuždė. Viena priežasčių, kad jis tų metų pabaigoje dvasiškai palūžo ir būtent su tokia skaudžia idėja, kad jis tapo turtingas. Reiškia, padėtis jį graužė. Ne tai, kad jam norisi būti turtingam, bet buvo atsakomybė ir spaudimas tos aplinkos, kuri nebūtinai pritarė, kad Sofija išteka už keistuolio menininko, kuris pats sau nelabai turi duonos. O tokia graži, tokia išsilavinusi... Kaip ji pati sakė apie dėdę, kuris ją leido į mokslus, dėdė manė, kad ją gerai ištekins, „pasodins kaip gulbelę pūkų lizdelyje“, kad jo mergelė būtų laiminga. Aprūpinta! Visai kitoks idealas. Bet ji sakė, kad nepaprasta turėti tokį žmogų. Čia dvasios gyvenimas. O pareina namo, verda arbatą, papjausto duonos, ir viskas. Arba laukia, kol mama iš Plungės atsiųs į Peterburgą siuntinėlį. Tada jie pavalgo. Yra labai gražūs jos žodžiai, kur ji rašo savo draugei Sofijai Bortkevičienei. Mergina, kuri Vilniuje jau draugavo, 1908-ųjų birželį rašo iš Plungės: „Galiu ir noriu tamstai pasakyti – Čiurlianis. Keistai man pasidarė parašius tą pavardę. Tai mano pavardė ateityje. Bet dar negreitai. Turiu dar būti visai liuosa, be galo noriu mokytis, dėti pamatus mano darbui. Sutinka su tuo, žinoma, kad tik man būtų kuo geriausiai. Paskandinti savęs nebijau, nes jau ir šiandien juntu, koks bus pilnas ir stiprus sielos gyvenimas. Aš visai nesitikėjau, kad žmogus žmogui gali tiek duoti, tiek žadinti minčių ir jausmų“. Čia ne skurdžiai. Ji rašo: „Dėdei jau pasakiau. Jis sutinka su „Dievo valia“. Tik ta nelaimingoji materialinė pusė rūpi. Ir čia man baisiai nesmagu. Važiuoju pas mamą, esu rami, mama gera, ji supras. Taip tatai darosi pasaulyje. Nei aš tikėjau, nei aš laukiau, nei aš norėjau, o štai ir atėjo laimė. Atėjo iš netyčių.“ Štai ką reiškia meilė. Ir dabar dar būna. Dabar atrodo, kad jausmai suprantami primityviau, vulgariau, o vis dėlto būna.
Ved.: Čiurlionio ir Sofijos gyvenimas buvo pilnas, gražus, atmetus visas negandas.
V.L.: Turbūt visko buvo. Gyvenimas buvo pilnas. Pilnas ir jausmų, vaizduotės, džiaugsmo ir aistringos meilės. Jis kai kur rašo labai atvirai apie savo pasiilgimą, kaip ją prisimena. Dėl meno yra vienas dalykas, kuris man pamažu susiklostė. Mat buvau tyrinėtojas, rašinėtojas, galvotojas, kuo jo menas išsiskiria ar kas galėtų būti pažymėta. Jis nepaprastai tikras. Kaip apie jį pasakė Dobužinskis, kai pamatė Čiurlionio paveikslus Peterburge: „į nieką nepanašus, velniai griebtų, viskas iš savęs“. Tad irgi Brolijos narys. Jis atpažino. Viskas iš savęs.
Ved.: Tuo metu Čiurlionio darbų daug kas nesuprato. Gal tai jam buvo dar papildoma kančia gyvenime, nes kūrė kaip žmogus iš ateities.
V.L.: Iš dalies taip, bet nesakyčiau, kad tai kūrėjo kančia, kai nedaug kas jį vertina, arba tie, kurie įvertina, neturi pinigų, kad galėtų pirkti ir kad jis galėtų iš to gyventi. Turbūt čia jam buvo antraeilis dalykas. Bet tikrai jam būdavo didžiulė laimė, kai koks nors žmogus, kad ir kaimietis ar koks atsitiktinis, užėjęs į parodą, staiga stovi ir negali atsitraukti. Tai buvo jau po Čiurlionio mirties – scena, kai tas, kuris stovėjo prisimindamas dar pirmąsias parodas, kur buvęs pagautas Čiurlionio paveikslų, o dabar jis vėl žiūri, žiūri ir nori kalbėti, su kuo nors dalintis, bet nieko nėra, tik kažkoks senukas sėdi kampe, gal saugo parodą. Tai jis nuėjo prie to senuko ir pradėjo sakyti: žinote, aš atsimenu kai kuriuos paveikslus, ir tada mačiau, ir jie man tokie reikšmingi, aš taip džiaugiuosi čia matydamas, negaliu atsitraukti. O senukas jam: taip, man sūnus irgi taip sakė – kas bus pagautas, tas jau neatsitrauks. Čia tokia savybė, užkoduota, užprogramuota. Bet niekas nesugalvojo: ot padarysiu, kad būtų tokia savybė. Ji randasi savaime, ji imanentiška, nes tai toks žmogus, tokia dvasia, tokia ranka, akis. Iš ko pasidaro menas? Iš dvasios, bet per akį, ausį ar vidinę ausį, kuri jau girdi, kaip turi būti, ir dėsto, kaip turi būti, paskui tik reikia užrašyti natas ar ką nors pataisant. Arba žmogus turi teptuką, ir teptukas beveik pats dirba. Einšteinas yra labai reikšmingai pasakęs. Jo svarbiausi konceptualūs atradimai, tai jis griebdavo pieštuką skubėdamas užrašyti, kas jam blykstelėjo. Jis turėjo jausmą, kad jis pats yra pieštukas, kad kažkas Kitas per jį nori užrašyti. Tai verta dėmesio.
Ved.: Čiurlioniui sukanka 140 metų, ir vienas didelių renginių, kurie vyksta – 7-asis M.K.Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursas. Jis kasmet plečiasi, atsiranda daugiau galimybių girdėti konkurso dalyvius. Šiemet atsirado pirmas bandymas ir gana sėkminga galimybė internetu stebėti pianistų pasirodymus tiems, kurie neturi galimybės būti Akademijoje arba atsidurti finaluose Filharmonijoje. Tai graži naujovė. Kiekvienais metais plūsta vis daugiau paraiškų. Žmonės susidomi ir sužino vis plačiau. Šiemet konkurse dalyvauja net 24 šalių atstovai nuo Bolivijos iki Japonijos, nuo Pietų Korėjos ir Europos šiaurės, Skandinavijos šalių. Žinoma, numatyti į priekį sudėtinga, kadangi konkursas vyksta kas ketveri metai. Tai kaip atrodys dar po 12 ar 24 metų?
V.L.: Kad konkursas plečia savo interesantų erdvę, tai labai gerai. Tuo pačiu žinojimas apie Čiurlionį, o pakeliui ir apie Lietuvą, plinta pasaulyje. Tokia buvo mano sena idėja, kad kartu su Čiurlioniu nebūtų užmiršta ir Lietuva. Tačiau svajonė, kurios nebesulauksiu, kad įvairiose pasaulio vietose, net ir tolimose, koncertų afišose pamatę Čiurlionio vardą neklausinėtų, kas jis yra, bet sakytų: o, reikia nueiti.
Ved.: Žinant, kaip sparčiai viskas kinta, yra galimybės dalintis informacija internetu, tikiu, kad Jūs sulauksite.
V.L.: Ačiū. Bet manau, kad praeis ne vienas dešimtmetis.
Ved.: Man visada buvo labai įdomu. Pati turiu labai gražiai išleistą Čiurlionio fortepijoninių kūrinių rinkinį, ir man labai įdomu, kodėl pradėjote tyrinėti Čiurlionio kūrybą? Kas paskatino? Turbūt jau esate atsakęs labai daug kartų į šį klausimą, bet vis dėlto, kodėl Čiurlionis Jums toks brangus ir artimas?
V.L.: Jis pasidarė brangus ir artimas suartėjus su juo. Iš pradžių būna, sakysim, tiesiog įdomu. Gal sutinki žmogų, jis įdomus, gražus, o paskui gali atsitikti, kaip Sofijai arba jam, kad pasidaro vienintelis. Nepasakyčiau, kad Čiurlionis man vienintelis tarp muzikų arba dailininkų, bet pasidarė asmeniškai artimas. Prieš kokius dešimt ar panašiai metų net nustebau, kaip pagalvojau, o kiek jam buvo metų ir kiek man dabar metų. Jis man kaip brolis, o buvo daug jaunesnis. Tik mes įsivaizduojam, kad tie senieji patriarchai, tie mūsų kultūros pamatų statytojai, basanavičiai ir panašiai, yra kažkokie senjorai. Iš tikrųjų jie buvo studentai, tokie kaip mes kadaise, o dabar yra lyg mūsų šeimos nariai. Jeigu taip atsitinka. Na, man beveik. Net esu kažkada parašęs eiles kreipdamasis kaip į savo brolį, kadangi jis artimas ir suprantamas. O pažintis būna dėl tam tikrų aplinkybių. Tarp tų aplinkybių buvo ir namai, kuriuose augau ir kuriuose ant sienos kabėjo vienas Čiurlionio paveikslas, ne originalas, bet jo laikų labai reta reprodukcija, kurią, be abejo, turėjo mano senelis Gabrielius Landsbergis. Ji liko paveldima, išsaugota. Taip dabar suprantu. O tada tiesiog ant sienos buvo toks savotiškas paveikslas, į kurį aš, vaikas, žiūrėdavau, ir jis mane intrigavo. Jame įžiūrėdavau visokių dalykų. Bet čia tik pavyzdys, namai. Paskui pradedu mokytis skambinti. Mane moko pianistė Aldona Dvarionienė, Balio Dvariono žmona. Jie patys koncertuose skambindavo Čiurlionį iš pirmųjų Stasio Šimkaus redakcijos sąsiuvinių, kurie buvo išleisti 1925 metais. Tų gaidų buvo ir pas mus namuose. Nežinau, kodėl jų buvo, kodėl tėvas galėjo jų turėti, nes nei tėvas, nei motina nebuvo muzikai. Bet mano tėvas buvo gimęs būti muziku, muzika jį be galo traukė. Dar vos tik pradėdamas ką nors užsidirbti iš architekto profesijos, kai jie su mama dar nieko neturėjo, dar ir mama nebuvo mano mama, jis nusipirko fortepijoną. Turėjo ją priblokšti, bet jam buvo atleista. Tas fortepijonas liko namuose, ar aš iki šiol jį turiu. Užaugau kaip pianistas su tuo tėvo kažkada pirktu fortepijonu. Jis pats mėgindavo skambinti ir turėjo šiek tiek natų. Gal bandydavo surinkti kokį Šopeno preliudą ar panašiai. Tad gal ir tie Čiurlionio sąsiuviniai bus taip atsiradę. Paskui, mokydamasis pas ponią Dvarionienę, gaudavau skambinti paprastus preliudus. Kartais viešai pasirodydamas gimnazijoje arba ir muzikos mokykloje per egzaminus skambindavau Čiurlionį. B. Dvarionas irgi skambindavo Čiurlionio kūrinius, net neišspausdintus, matyt, gavęs iš J. Čiurlionytės. Panašiai jų duodavo man, kai aš kaip studentas užeidavau. Ji žinojo, iš kokios aš šeimos, kas mano tėvas, kad bendrauju su Dvarionais. Kalbėdavomės apie visokius dalykus, nors ji buvo tik vienerius metus folkloro, muzikinės tautosakos dėstytoja, bet kalbėdavomės ir apie Čiurlionį. Ji pasakodavo apie savo brolį, parodydavo jo rankraščių, kūrinių, kuriuos ji redaguoja, duodavo man skambinti ir to, kas dar neišleista. Ir aš skambindavau pirmą kartą pasaulyje, kas visiškai nežinoma. Nedarydavau iš ko kažin ko, bet buvo tam tikras malonumas skambinti nežinomą dalyką. Atrandi arba padedi kitiems atrasti: štai, turiu, ko niekas neturi. Tad ir buvo toks priartėjimas per skambinimą, per fortepijoną ir per Jadvygą Čiurlionytę, kuri rūpinosi, kad ši muzika būtų paskelbta, kad ji skambėtų. Todėl ir man duodavo, kad būtų, kas skambina. B. Dvarionas mokėjo keletą kūrinių, ir jam to užteko. Atsimenu, jis vienąsyk pas mus atsisėdo prie fortepijono ir paskambino „Bėkit bareliai“. Gal norėjo sau pasikartoti, ar ką. Jis kartais dar koncertuodavo. Taip atsiranda pažintis su nežinomais kūriniais bei rankraščiais. Mintis apie rankraščius, ne tik ką gaunu ir nusirašau iš J. Čiurlionytės, bet palikimas ir kad tas palikimas nežūtų. Jeigu mes ir žūsim, bet kad jis nežūtų. O Čiurlionis saugomas Kaune muziejuje, kuris jau buvo užpiltas Nemuno potvynio. Taigi gali būti sunaikintas fiziškai. Štai vienas pora metų vyresnis mano draugas, kultūrininkas, kuriam rūpėjo lietuvių kultūros dalykai, kalbininkas Vytautas Ambrazas paskatino mane pasidomėti, kaip tie rankraščiai saugomi Kaune, ir kad būtų gerai padaryti jų kopijas. Dėl visa ko. Ir pradėjau lankytis pas Jadvygos seserį Valeriją, kuri buvo Čiurlionio palikimo globėja ir saugotoja. Ji man mielai atvertė ir pačius rankraščius, kurie turbūt neturėjo būti labai čiupinėjami. Jie ir taip sunkai įskaitomi, aptrinti, rašyti pieštuku. Aš žiūrinėjau rankraščius kūrinių, kuriuos jau skambinau iš J. Šimkaus leidinių, o tuose leidiniuose buvo keistų dalykų, nelabai suprantamų pagal muzikinę logiką. Rankraščiuose pamačiau, kad kai kas neteisingai išspausdinta. Pasitaisydavau savą redakciją pagal rankraščius ir pradėjau daryti redakcijas. Spausdintų ir nespausdintų. Vėliau drįsau pataisyti ir Čiurlionytės redakciją, nes matau rankraštį, darau išvadą, kad neaišku, bet turi būti taip, o ne taip kaip išspausdinta. Ir prasidėjo mano tyrinėtojo darbas, kad skambinčiau tikresnį Čiurlionį. Žinoma, ir tą, kuris dar nežinomas, ir dar prisidėčiau prie jo kūrinių išleidimo. Tada Jadvyga Čiurlionytė buvo parengusi pirmą didesnį 1957 metų albumą. O dar pora metų prieš tai Čiurlionis buvo gerokai ujamas kaip blogas dailininkas, nereikalingas darbo liaudžiai. Muzika nebuvo ujama, bet susidūrė su tam tikrais apribojimais, net ir leidykloje, kuri norėjo išleisti. Turbūt jai dar vadovavo Jurgis Tornau, jeigu atsimenate tokias pavardes, paskui Jonas Čekys. Kai išėjo pirmas leidinys... o dar prieš tai pas S. Čiurlionienę namuose atsirado pluoštas muzikos rankraščių, kurie buvo brolio Povilo žinioje, o Povilas senatvę praleido pas svainę, pas Sofiją Kaune. Turbūt ten ir numirė. Liko šioks toks jo palikimas, ir ten pasirodė pluoštas brolio kūrinių. Apie tai parašiau į spaudą. Prieš tai parašiau ir straipsnelį, kad apskritai reikia išleisti Čiurlionio kūrinius. Tokį mažą - Pilypas iš kanapių, kuris žino, kad yra daug Čiurlionio kūrinių, kurie neišleisti, ir juos reiktų išleisti. Mano pirmas straipsnelis „Literatūroje ir mene“. Aišku, Jadvyga buvo patenkinta parama. Liaudies balsas tada buvo svarbu. Jeigu liaudis ką nors siūlo, tai reikia. Ne todėl, kad atėjo interesantas ir atnešė, bet liaudis siūlo. Tokiais keliais įėjau į tą visą dalyką, kuris būtų vadinamas Čiurlionio kūrybos ir platinimu, publikavimu, ir tyrinėjimu. Paskui tyrinėtojas nori, kad tai būtų vieša. Jis pradeda rašyti, skelbti savo mažus atradimus ir „užsikabina“.
Ved.: Kad jau pradėjome kalbėti apie tai, ir Jūs papasakojote labai gražią istoriją, kaip pats Čiurlionis sakė, kad tas, kuris užsikabins, neatsitrauks, tad štai žmogus, kuris paima į rankas Čiurlionio kūrinį. Kaip jam geriau priartėti prie Čiurlionio, kaip geriau jį suprasti? Nesvarbu, ar tai lietuvių atlikėjas ar užsienietis.
V.L.: Visada yra taip, kad pirmiausiai reikia norėti suprasti ir neimti naujo daikto kaip labai panašaus į kokį nors žinomą daiktą, kuris beveik niekuo nesiskiria, tik ne toks garsus. Kadangi konkursas turi savo reikalavimus, yra privaloma programa, na, galiu ir šitą paskambinti. Panašiai kaip kitus dalykus, kuriuos aš skambinu, nelabai rūpindamasis, kuo šis yra individualus, kuo jis skiriasi. Individualumas, ypač nedideliuose Čiurlionio kūriniuose, yra esminis iki detalių, iki ypatingų faktūrų, ypatingų harmonijų, ypatingų jo individualių atradimų, net ankstyvų ir unikalių muzikos istorijoje. Kai jis išėjo iš vadinamojo romantiškojo laikotarpio, nors ir šiame laikotarpyje yra labai gražių puslapių, kurie neša, arba kaip dabar sako, „veža“. Bet yra ir jo sudėtingesni moderniški kūriniai, kuriuos galima apytikriai paskambinti, panašiai į ką nors. O iš tikrųjų jie yra tik išoriškai arba tik iš dalies panašūs į kažką kita. Visi amžininkai turi tarpusavyje ką nors bendra. bet jie yra ir individualūs, ypač jei tai didieji amžininkai. O Čiurlionis yra didysis amžininkas. Jis kitoks. Kad sudomintum, kuo jis kitoks, o tai nėra tik keblus bruožas, galbūt apsunkinantis greitai išmokti, paskambinti, ir atlikta. Čia taip neišeina, čia reikia dirbti, aiškintis, paaukoti daug laiko, nors per tą patį laiką galėtum išmokti skambinti didelio masto, didelių apimčių garsių kompozitorių kūrinius ir turėtum sau koncertinį repertuarą. O čia vargai pusę metų dėl kokio labai keisto preliudo. Manau, čia glūdi jo muzikos paplitimo problema, todėl esu pasakęs ir kartais vėl pasakau, kad tai muzika draugui. Ne praeiviui, o draugui, kuris nori pažinti, nori pabūti su tavim ir pasidžiaugti bendravimu. Ne tik konkurso laikotarpiu. Todėl nemanau, kad visi, kurie atvyksta į konkursą, kurie yra išmokę ir šiek tiek skambina Čiurlionio, kad jie ir toliau ieškos, skambins ir platins jo kūrybą. Bet tarp jų bus tų, kurie šiek tiek „užsikabino“ arba kurie vėliau, labiau subrendę kaip asmenys ir kaip muzikai, grįš mintimis prie to keisto Čiurlionio, kurį buvai priverstas išmokti važiuodamas į konkursą. Gal verta pasiimti ir pažiūrėti dar kartą, kas ten buvo. Taip yra. Taip ir Šumanas rašė apie Šopeną. Kaip bebūtų keista, Šopenas buvo naujas, modernus, nesuprantamas ir nereikalingas, tad Šumanas parašė nuostabią recenziją apie Šopeno sonatą, turbūt b-moll, tiesiog novelę. Štai seno tipo kapelmeisteris, iš tų, kurie buvo Šumano „Dovydo brolijos“ opozicijoje, eina pro muzikos gaidų parduotuvę ir mato lange naujų viršelių. Žiūri: sonata. O, vis dėlto ir dabar dar parašo sonatų. Reiškia, dar yra rimtų muzikų. Net naujų. Jis nusiperka tas gaidas, nes tai sonata, parsineša namo, pradeda skambinti ir spjaudytis. Kokia čia sonata! Apgavo! Supykęs įkiša į natų lentyną, kad niekada daugiau neišsitrauktų. Kokia čia sonata, kažkokie šurum burum, kažkas laksto, nėra nei aiškios temos, nei vienareikšmės melodikos. Klasiką jis pirktų, o čia tie „naujieji“, kurie prasimano visokių dalykų. Ateis laikas, - rašė Šumanas, - kai jo giminaitis, jo seserėnas, kuris irgi mokosi muzikos, pavartys dėdės gaidas ir atras išspausdintą kažkokio Šopeno kažkokią sonatą, pasiims paskambinti, ir jam patiks. Taip gali atsitikti ir to paties žmogaus gyvenime, jei tai dar ne visai užkietėjęs senas kapelmeisteris, kuriam naujoviškos muzikos šiukštu nereikia. Todėl norėčiau, kad tie, kurie atvažiuoja į Čiurlionio konkursą, nebūtų kapelmeisteriai su nusistovėjusiomis normomis, kas gera, kas bloga, kas gražu, kas negražu. Atviros sielos, atviros širdys yra pažanga. Kaip ir Čiurlionis. Jis žadino sielas, kad jos būtų atviros. Kad nors kai kurios jų pajustų ir įeitų į pasaulį, kuris turtingesnis už tai, ką ligi šiol žinojai.