Vedėja Jūratė Katinaitė: Laidą pradėjome Vytauto Landsbergio skambinamu M. K. Čiurlionio preliudu d-moll. Nors daugiau nei ketvirtį amžiaus Vytautas Landsbergis - vienas žymiausių Rytų Europos politikų, profesoriaus bičiuliai nusprendė priminti jo veiklą iki Sąjūdžio laikų ir surengti kūrybos vakarą, kuriame skambės Vytauto Landsbergio eilės, proza ir, žinoma, muzika, ir ne tik Čiurlionio. Rytoj Šv. Kotrynos bažnyčioje vyksiančio vakaro metu be paties profesoriaus muzikuos Romualdo Gražinio vadovaujamas choras „Aidija“, Donato Katkaus vadovaujamas Šv. Kristoforo orkestras, dalyvaus aktorius Rimantas Bagdzevičius, o vakarą moderuos literatūros kritikas Valentinas Sventickas. Tad šiandien „Muzikos valandoje“ vieši profesorius, nacionalinės premijos laureatas Vytautas Landsbergis. Sveiki.
V.L.: Sveiki gyvi, visi, kurie klausot.
J.K.: Net jei Jūsų veiklos sričių negalima taip išskaidyti, atsieti, kaip ir asmenybės, bet visgi šįkart Jus pristatau pirmiau ne kaip politiką, o kaip muzikologą, pedagogą, pianistą, Čiurlionio ir Česlovo Sasnausko kūrybos tyrinėtoją, moderniosios lietuvių muzikos propaguotoją ir įžvalgų kritiką. 1990-aisiais išleidote straipsnių rinktinę „Geresnės muzikos troškimas“ , o pavadinimu pasirinkote savo didžiojo gyvenimo herojaus Čiurlionio prieš šimtmetį rašyto straipsnio frazę. Tąsyk Čiurlionis išreiškė viltį dėl lietuvių muzikos ateities. Čia jo citata: „Už šimto, dviejų, o gal trijų šimtų metų, jeigu tik nepailsime, jeigu mums pasiseks sužadinti visuomenėje geresnės muzikos troškimą“. Prieš keletą metų viename interviu vėl pakomentavote: „Tai ir visko geresnio troškimas. Jį reikia sužadinti visuomenėje. Pirmiausia, kad žmonės norėtų kuo geresnio, o paskui jau padėti, kad atsirastų tas geresnis.“ Nugyvenome ketvirtį amžiaus atgautoje nepriklausomybėje. Kaip šiandien vertinate, ar pavyko visuomenėje pasijausti geresniais, susikurti geresnį troškimą? Kitaip tariant, ar gyvename kultūringesnėje, geresnėje Lietuvoje, ar vis dėlto išlieka tai, apie ką prieš šimtą metų Čiurlionis rašė?
V.L.: Turbūt dar nepasinaudojom laisve ir nepriklausomybe, pasaulio atvirumu. Ir tuo, kad mūsų gerų polėkių ir ketinimų lyg niekas iš išorės nevaržo, nedraudžia, nebent mes patys esam susipainioję, patys save žalojam ir ribojam. Šia prasme dar nesam pasinaudoję laisve tiek, kiek galėjome ar buvo tikėtasi.
J.K.: Kadangi šiandien pažadėjau, kad Jūs svečiuose esate pirmiausiai kaip muzikologas, kultūros žmogus, tai pradėkime nuo esminio dalyko Jūsų gyvenime – Čiurlionis, kuris Jus atvedė kaip mokslininką į tam tikrą pripažinimą, ir per Čiurlionį Jūs tapote populiarus Lietuvoje ir turbūt atėjote į Sąjūdį. Kaip atsirado Jūsų kelyje Čiurlionis?
V.L.: Galėčiau atsakyti juokais, - porą kartų tai naudojau, bet nusibosiu kartodamas: paskambino prie durų, atidariau, o ten stovi Čiurlionis.
J.K.: Čia pasielgėte daugiau kaip FLUXUS atstovas.
V.L.: Norėjau, kaip sakoma, „atsifutbolinti“ nuo tokių klausimų. O šiaip tai reiktų pasakoti biografiją – ir vaikystę, ir jaunystę. Jaunystėje, kai pradėjau mokytis skambinti fortepijonu, tarp mano repertuaro po poros metų jau atsirado ir Čiurlionio lengvesni kūriniai, kuriuos man užduodavo mano mokytoja Aldona Dvarionienė.
J.K.: Kalbate dar apie prieškarį?
V.L.: Apie kurį prieškarį?
J.K.: Prieš Antrąjį pasaulinį karą.
V.L.: Prieš Pirmąjį pasaulinį karą manęs dar nebuvo, o prieš Antrąjį jau buvau, bet dar nesimokiau skambinti. Tik karo metais pradėjau mokytis skambinti. Tuoj buvo pokario metai. O iš tikrųjų tai mane dar visai mažą vaiką domino vienas paveikslas mano tėvų namuose. Kaip sužinojau daug vėliau, jis paveldėtas, matyt, iš mano tėvo vyriausiosios sesers Stanislavos Landsbergaitės arba Landsbergytės – Čiurlionio paveikslo „Auka“ tuometinė cinkografinė ar kažkokia savotiška reprodukcija, kurių buvo labai mažai padaryta. Gal pora-trejetas. Aš paskui esu matęs dar vieną tokią. Mane mažą vaiką paveikslas domino savotiškomis dūmų formomis. Jeigu kas prisimena tą paveikslą, tai ten angelas ant aukšto pjedestalo arba terasos aukojamu gestu palydi kylančius dūmus. Vienas šviesus kyla aukštyn, o juodas, tamsus apsisukęs krenta žemyn. Ir tas juodas tamsus atrodė kaip galva, kaip kažkokia būtybė. Mane nuo mažens intrigavo, traukė tas paveikslas. Atsimenu, žiūrėdavau į tą būtybę ir bandydavau atspėti, ar ten tikrai žmogus. Galva, ar tik panašumas? Buvo tokių dalykų. Gal kaip ženklas. Be to, mano tėvų namuose buvo ir meno literatūros knygų, buvo ir 1938 metais išleista Pauliaus Galaunės redaguota rinktinė monografija apie Čiurlionį, kurią vėliau, būdamas studentas, varčiau ir skaičiau ir domėjausi. Mane šis menas pradėjo traukti, intriguoti, vilioti savo paslaptimis ir tuo, kad jame tiek daug įdomybių.
J.K.: Užsiminėte apie Jūsų šeimą, savo šaknis. Esate solidžių kultūrinių šaknų, knygnešio Gabrieliaus Landsbergio ir kalbininko, bendrinės lietuvių kalbos kūrėjo Jono Jablonskio anūkas, architekto ir oftalmologės sūnus, augote nepriklausomos Lietuvos kūrėjų kultūrininkų aplinkoje. Kaip sakoma, gimėte su sidabriniu šaukšteliu. Ar muzika buvo Jūsų pašaukimas, - aš čia Jums sufleruoju atsakymus, - o gal muziką po karo rinkotės todėl, kad tai buvo neutralesnė sfera?
V.L.: Matau, kad esate skaičiusi. Yra mano politinės autobiografijos knyga „Lūžis prie Baltijos“, ten apie tai esu parašęs. O šiaip apie senelius ar tėvus gal nekalbėkim, kad neatrodytų, jog užsisakiau pasigirti.
J.K.: Aš pasakiau – ne Jūs.
V.L.: Kas nors gali visaip sumąstyti. Turbūt neturime daug laiko, o Jūs išsikvietėte čia mane atsiskaityti apie sumanymą, kuris iš tikrųjų ne mano, o Donato Katkaus ir Irenijaus Šmito. Tai sumanymas surengti kūrybos vakarą „Meno kultūros laukas“ (buvo toks V. Sventicko pavadinimas). „Meno kultūra“ - mano pasiūlyta jungtis, o „laukas“ yra V. Sventicko laukas, teisingiau, jo pasiūlytas žodis. Ką aš veikiu tame lauke, kuris turėtų būti suprantamas kaip ne politikos laukas. Ir čia dabar norėčiau kalbėti ne kaip politikas, ir ryt vakare kalbėsiu apie savo sąlyčius arba darbus, nes esu daug visko daręs, painiojęsis. Einu pasiklydęs per savo gyvenimą vis šį tą imdamas, liesdamas ar darydamas. Kartą net eilėraštį parašiau: „Eisiu nueisiu per lauką plyną, neverk dėl manęs, Argentina“ ir taip toliau. Tas laukas toks ir yra – plynas neplynas, kažką jame darai, pakasinėji, pasodini, stebi, kas iš to išeina.
J.K.: Kaip Jums pavyko, būnant taip aktyviai politikoje ilgiau nei ketvirtį amžiaus, dar rasti laiko per pastaruosius dvidešimt penkerius metus ir Čiurlioniui, ir Jūsų paties rašymams, poezijai, prozai? Politika juk linkus pasiglemžti visą asmenybę.
V.L.: Glemžia, jeigu pasiduodi. Gali nepasiduoti, kad tave pasiglemžtų taip, kad liktum lyg ir nebe žmogus. Aš mat gyvenau pasiklydęs tarp gana įvairių polinkių. Daugelį jų išmėgindavau. Nuo mažens buvau didelis skaitytojas. Dabar pasidariau rašytojas labiau negu skaitytojas. Mažai skaitau, nes nebėra kada. Kodėl taip buvo? – todėl, kad visąlaik turėjau smalsumo. Dabar dažnai galvoju, kad vaikams ir jaunimui reiktų jo turėti arba reikia skatinti jų smalsumą žinoti. Aišku, ir skaityti, o ne tik žiūrinėti paveikslėlius ar užsiiminėti TV pramogomis. Didžiausia pramoga – sužinoti daugiau ir galvoti pačiam. Koks įdomumas yra galvoti ir ką nors sugalvoti! Žinoma, berniukai prasimano ir ne visai sveikintinų dalykų, bet todėl, kad jie galvoja, nori pamėginti, būna improvizatoriai žaidimų, vaidinimų, kartais muštynių ir panašių dalykų,. Tai pasirengimas gyvenimui. Turėjau patrauklumo ir muzikuoti, kai jau susidūriau su tuo - kai mane mokė. Žinoma, įdomiau buvo meškerioti, bet vis tik neužsispyriau taip, kad atsisakau, neskambinsiu, nenoriu, nekenčiu tos muzikos. Ne, taip nebuvo. Ji man patiko, ir palaipsniui vis labiau, nes ten irgi daug įdomumo. Ir smalsumo žinoti, ir sugalvoti, atrasti. Kai skambini, tai galvoji ir atrandi. Apskritai, atrasti grožį ir prasmę gyvenime, įvairiuose veikimuose, kaip antai muzikoj, kur pats formuoji grožį. Žinoma, kiek tau sekasi, bet to sieki, o siekdamas kai kada ir pasidžiaugi, kad jau neblogai išėjo. Gal kas nors net pagyrė. Pats irgi jauti pasitenkinimą. Tai grožis, kurį gali formuoti garsais. Gali formuoti ir žodžiais. Todėl žmonės eiliuoja ar šiaip rašo kokius beletristikos tekstus. Ir aš tai darydavau nuo gana ankstyvos jaunystės. Tuo nusideda daugelis, bet kiti vėliau tas nuodėmes atideda, o man kažkaip užkibo ir liko. Aš vis tą dariau ir dariau. Šiek tiek mėgindavau spausdinti. Mažai ką spausdindavo, bet galų gale esu jau kokią dešimt beletristikos knygų išleidęs. Yra noro išreikšti (dėstant gražiais žodžiais) sielos polėkius arba tiesiog sumanymus. Kas tau suskambėjo mintyse, ausyse, tu išreiški. Gali išreikšti įvairiais būdais, tuo pačiu ir praneši. Kažkada sugalvojau tokį pasiaiškinimą, kad apskritai viskas, ką mes darome, yra pranešimai. Mes čia dabar kalbamės, tad siunčiame pranešimą arba pranešimus. Jūs irgi kalta, ne tik aš vienas siunčiu savo pranešimus. Kas nors gali sakyti: didelio čia daikto pranešinėti pasauliui apie save, kad laikinai vaikštinėjantis žmogus. Bet tai ir pranešimai apie pasaulį, kaip aš jį matau, ką galbūt jam siūlau, ir čia jau esame netoli politikos. Ką siūlau, kaip Jūs ir pradėjote kalbėti. Kažkada buvau nušnekėjęs į tą pusę: kaip padaryti pasaulį arba gyvenimą gražesnį, geresnį. O sutelkti žmones tokiam mano arba mūsų bendram pasiūlymui – jau tikrai politika. Bet ji visiškai arti prie meno. Beveik tas pats.
J.K.: Šiuo pasakymu iš dalies kaip ir paruošėte kitą mano klausimą – apie FLUXUS, apie Jūsų amerikiečius bičiulius Joną Meką ir Jurgį Mačiūną. Norėčiau papasakoti savo asmeninį įspūdį. Prieš penketą metų viešėjau Niujorke, Kolumbijos universitete ir susitikau su juodaodžiu profesoriumi Robertu Liuis, kuris tuo metu buvo parašęs knygą apie amerikietišką avangardą, ir kai jam pristatė, kad aš iš Lietuvos, jis pasakė: o ar Vytautas Landsbergis dar ką nors dirba? Aš tada apsidžiaugiau, kad kažkur toli, Amerikoje, universitete Vytautas Landsbergis yra pirmiausiai ne politikas, o muzikas, muzikologas ir fliuxistas. Nes Robertas Liuis buvo didelis FLUXUS istorikas ir žinovas. Tad ir norėčiau paklausti apie FLUXUS Jūsų gyvenime. Jūs iš esmės išlikote fliuksistas, ir net šioje laidoje kalbate tarsi FLUXUS dvasioje. Kaip tie dalykai susiformavo? Jurgis Mačiūnas buvo Jūsų klasės draugas, kuris pasitraukė į Vakarus. Kaip išliko ryšys čia, šiapus geležinės uždangos?
V.L.: Yra toks gražus lietuviškas žodis. Aš jį turbūt mačiau Balio Sruogos tekstuose, o gal dar kur kitur. Pramaniūgas. Tai būtent Jurgis Mačiūnas, mano vaikystės draugas. Ne vienintelis, tad girčiausi sakydamas, neva mano geriausias draugas. Bet mes gana dažnai bendraudavome, mokykloje buvome vienoje klasėje, o paskui, kadangi jis gyveno Kaune netoli, - mano tėvų namai Donelaičio gatvėje, jo buvo už kampo Gedimino gatvėje - tai mes susitikdavome. Aš ateidavau pas jį, jis – pas mane. Fantazuodavome visokių dalykų, prasimanydavome žaidimų, taip jis ir išliko viso gyvenimo pramaniūgas. Gal tai suvokė kaip gyvenimo būdą ar idėją, kurią reikia skleisti, kad žmonės turi būti gyvi, sugebėti džiaugtis, žaisti, neprarasti tos Dievo dovanos, kurią turi visi vaikai, o paskui daugelis praranda. Žinoma, menininkai nepraranda. Bet kiekviename žmoguje yra arba gali būti menininkas. Iš tikrųjų mes turim nepaprastą liaudies meną, ar tai būtų audiniai, drožiniai, ar dainos, ar pasakos, kurį sukūrė, paliko ir vieni kitiems kaip pavyzdžius perduodavo. Daugybė pramaniūgų, kūrybingų žmonių, kurie nebuvo lankę jokių akademijų, jokių konservatorijų, bet jų sieloje buvo kūrybos kibirkštis ir, matyt, džiaugsmas, - gal kartais ne tik džiaugsmas, bet ir sielvarto gydymas dainuojant arba išsipasakojant apie skaudžius dalykus. Išsipasakojant nebūtinai kokiam klausytojų būriui. Čiurlionis yra gražiai pasakęs apie aukščiausią muzikos formą, kai žmogus „pats vienas kur nors laukuose, niekieno negirdimas, sau dainuoja“. Manau, ne tik sau, o dainuoja ir gamtai, ir paukščiams, ir dangui, galbūt ir Dievui. Nors apie tai negalvoja. Bet jis yra gyvenimo dalyvis ir kartu su savo dvasios kūryba. Tai amžinas dalykas. Tik nepraraskim jo.
J.K.: Jūs kalbate apie FLUXUS dvasią ir apie savo buvimą ten ir kai jūs ten jautėtės. Bet šiandien FLUXUS yra istorija ir gan pelninga. FLUXUS parodos yra vienos brangiausių, rengiamos pasaulyje, ir Niujorko Metropolitan muziejuje yra nuolatinė FLUXUS paroda. Ką kažkada Jurgis Mačiūnas ant popieriuko papaišė tarsi savo juokelį, šiandien kainuoja didelius pinigus. Kaip Jums atrodo šiandien iš pusės amžiaus perspektyvos?
V.L.: Manau, kad Jurgis Mačiūnas tam visai nepritartų. Tai neturėjo tapti komercija, mada, kažkokiu isteblišmentu ar, kaip sakoma, sisteminiu dalyku. Tai visą laiką turėjo būti nesisteminis dalykas, kuris kyla ir kyla iš gyvo žmogaus gyvos sielos. Yra pasakymas „žaidžiantis žmogus“ – homo rudens. Vienas žmogaus pavidalų. Ne tik homo sapiens ar homo faber – gamintojas. Antai Makso Frišo romanas „Homo faber“. O žaidžiantis žmogus? Taip yra atsiliepęs Osvaldas Balakauskas, parašęs kūrinį su aliuzija į žaidžiantį žmogų. Nors visa muzika kuriamų tų, kurie žaidžia. Žiūrėkit, kiek daug kalbų vartoja tą patį žodį. Tik mes turim skirtingų žodžių: žaidimas, griežimas, menas, vaidinimas. O daugelyje kalbų tai tas pats žodis: play, igra ir panašiai. Tu žaidi ir džiaugiesi. Šai čia yra FLUXUS. Viskas. Jeigu nedarai iš to komercijos arba sisteminio dalyko. Jurgis man rašė: nereikia jokių konservatorijų, kiekvienas žmogus gali daryti FLUXUS.
J.K.: Noriu dabar pasiūlyti pasiklausyti iš grynojo FLUXUS laikų Jono Meko ankstyvo eilėraščio „Kalnai ir jūra“. Bet šis eilėraštis buvo išleistas Lietuvoje dar sovietmečiu. Čia yra iš „Dainos teatro“ Marijaus Šnaro sukurta muzika, kur jis pats atlieka J. Meko eilėraštį. Kažkas tarp estradinės muzikos ir dainuojamosios poezijos. Pasiklausykime.
/.../
Prieš šią dainą buvo toks Jūsų pasažas, kad FLUXUS yra tai, kas nesusisteminta. Ar Jums neatrodo, kad visi dalykai, gimę iš tokios gyvybingos terpės, iš laisvės, didelio kūrybiškumo, vieną gražią dieną tampa isteblišmentu? Ir Jūs pats esate prie to prisidėjęs. Prie lietuvių šiuolaikinės muzikos klasikų, kurie kažkada sovietinės propagandos ir cenzorių buvo ujami - taip negalima rašyti - kaip Bronius Kutavičius ar Osvaldas Balakauskas. Jūs tada stojote viešai rašyti tekstus, juos ginančius, įteisinančius. Šiandien tai mūsų oficiali klasika.
V.L.: Dar truputį grįžčiau prie J. Meko. Jo poezijoje yra nepaprastų dalykų, todėl kad jie nepaprastai paprasti. Prisimena jo tarsi žanras – pavieniai žodžiai. Iš tos knygos Bronius Kutavičius parašė nuostabų ciklą „Ant kranto“. Man labai įstrigę tokie posmeliai: „Mano vaikai toli toli, mano linai balti balti“. Jo prisiminimas apie motiną toli Lietuvoje. Tiek daug pasakyta ir kaip paprastai. Iš tikrųjų taip ir liaudies dainose. Keliais žodžiais labai daug pasakoma. Galiu paskaityti kūrinį: „Dar nejok, dar nejok, dar mėnulis teka. Nereikia daugiau nieko, poetai ir bernai. Tegu tik taip švelniai kas nors pavasarį pasako: Dar nejok, dar nejok, dar mėnulis teka“.
J.K.: Čia Jūsų?
V.L.: Vidurys mano. Čia susiliečiame su amžinąja kūryba. Kai apie tikrą dalyką, gali labai paprastai pabandyti. Nežinau, ar man kas pasiseka, kartais mėginu labai paprastai pasakyti. Dėl to man Jonas Mekas yra labai didelis menininkas, poetas ir filmų dramaturgas, sintetinio meno kūrėjas, kur jis pats šoka, dainuoja ir save filmuoja. Tai šedevrai, einantys per pasaulį. Tik mes ligi šiol dar nesuvokėm, ką turim.
J.K.: Gal jau suvokėm. Yra padaryta oficialių žingsnių, yra įsteigtas...
V.L.: Dar nesuvokėm, kad tai mūsų kandidatas Nobelio premijai, ir kažin ar suvoksime. Bet tai mano antrinė tema. Užsiminėte apie lietuvių muzikos kūrėjus, kurie skynė naujus kelius, naudojo ne visai įprastas priemones, o kartais labai artimas būtent liaudies kūrybai. Arba pasiremdavo į seniausius liaudies kūrybos, tautosakos klodus. Kaip tos pora eilučių, kurias pacitavau: „dar nejok, dar nejok, dar mėnulis teka“. Ar tai gerai, kad mėnulis teka, ar dar palauk, kol nušvis mėnulis? Turime mažą teatrinę sceną: du žmonės ir mėnulis, ir daugiau nieko nereikia, poetai ir bernai. Tegu tik jums būna tokia valandėlė, kai tau sako: dar nejok, dar mėnulis teka, dar pabūk su manim. Štai kas yra paprastas menas iš žmonių gyvenimo, kur nereikia nieko nė prasimanyti. Tik imi ir paprastai pasakai.
Dabar apie mano kartos kompozitorius. Gal todėl ir buvau įsijungęs kaip muzikologas, muzikos kritikas. Mano muzikologinis darbas ir muzikos redaktoriaus, leidėjo, propaguotojo, taip pat atlikėjo, nes dažnai skambinau Čiurlionį, kai jis dar nelabai buvo skambinamas, o skambindavau jo nežinomus, dar neišspausdintus kūrinius, kurių gaudavau rankraščių pavidalu iš Jadvygos Čiurlionytės. Toks buvo mano įsijungimas arba įsivėlimas į tam tikrą kultūrinę ir šiek tiek rezistencinę kultūrinę veiklą, nes kai kada reikėjo ginti kaip ir tuos kompozitorius, kuriems buvo priekaištaujama, kam rašo nesuprantamą, niekam nereikalingą muziką, nors į jų koncertus susirinkdavo pilna Bonifratrų bažnyčia. Kai B. Kutavičiaus premjera, žmonės netilpdavo. O kai kas šnairavo, kam tokia nesuprantama ir kažin ar „liaudžiai reikalinga“ muzika. Lyg klausytojai nebūtų liaudis, ir lyg žmonės nesuprastų. O žmonės labai suprasdavo. Gal tada atrodė rafinuota, šiuolaikinė muzika. Ar jie pasidarė sisteminiai, valdiški kompozitoriai? – Nepasidarė. Jie yra sau. Parašo ir jaunesni, jau jų mokiniai arba pasekėjai, labai gražių originalių lietuviškos muzikos kūrinių. Tada buvo didelis ir sunkus uždavinys parodyti tai kur nors pasaulyje. Čiurlionį parodyti – per reprodukcijas, važinėdavau su paskaitomis. Kai padarėm pirmą filmą „Čiurlionis. Mintys, paveikslai, muzika“, atsimenu, tempiau lagamine didžiules babinas, milžinišką svorį į Lenkiją, kad vos vieną kartą parodyčiau draugams uždarame klube. O paskui tempi atgal į Lietuvą. Reikia rodyti ne tik autorius, bet savo kraštą, savo tautą. Mes gyvi, mes turime puikių dalykų. Nesame koks užmirštas Europos užkampis. Daug kam galim ir nosį nušluostyti. Tą pasakydavo net Vakarų muzikai: turite tokią muziką, kokios, sakysim, Austrija ar dar kas nors savo šiuolaikinėje kūryboje neturi. Tokio individualumo, išskirtinumo! Skandinavijos kraštai neturėjo labai didelių, žymių kompozitorių. Turėjo, žinoma, vertinamų ir gal kartais griežiamų dažniau negu mūsiškiai, nes reikėjo atrasti mūsiškius kas griežtų. Tačiau mūsų kokybės ženklas buvo ir yra didelis. Reikėjo užsienyje juos propaguoti, nuvežti ir padėti ant stalo, o Lietuvoje tekdavo taip rašyti recenzijas, kad pabrėžtum, jog tai vertinga, naujoviška, bet juk irgi tarybinė muzika. Tai ne antitarybinė muzika, bet kitokia ir labai vertinga, kuri atstovauja mūsų dabarties kultūrai. Reikėjo visokių gudravimų.
J.K.: Noriu priminti klausytojams dar vieną Jūsų herojų, aišku, dydžiu neprilygstantį Čiurlioniui, bet Jūs paskyrėte dalį savo gyvenimo metų Česlovo Sasnausko kūrybos tyrinėjimui. Ir ne tik kūrybos, nes knygoje, kurią parašėte, yra ištisinė Peterburgo ar Petrogrado, kaip tada vadinta, lietuvių bendruomenės istorija. Joje yra daugybė dalykų ir galėtų būti šaltinis tiems, kurie kada nors grįš prie šios temos, nebūtinai prie Česlovo Sasnausko. Jeigu norėsite ką nors pridurti šia tema, prieš tai siūlau pasiklausyti turbūt visiems labai gerai žinomo ir gražaus Česlovo Sasnausko kūrinio pagal Vinco Kudirkos eiles „Karvelėli mėlynasai“. Girdėsime Virgilijų Noreiką, chorą „Vilnius“, dirigentas Antanas Juozėnas, prie fortepijono Žaneta Noreikienė. Jau senas istorinis įrašas.
Tuomet vyko Jūsų didysis projektas „Čiurlionis“, o Jūs atsitraukėt nuo Čiurlionio dėl Č. Sasnausko. Kodėl? Kaip Č. Sasnauskas nusipelnė Jūsų dėmesio?
V.L.: Mane sugundė Č. Sasnausko archyvas. Tai rimtas kompozitorius, dėmesio vertas bažnytinės muzikos kūrėjas, ir pluoštas lietuviškų kūrinių, kurie dainuojami ligi šiol. Visa Lietuva gieda „Marija, Marija“, ir turbūt niekas nė nežino, kad tai Č. Sasnausko šedevras - Maironio ir Sasnausko. Tokia melodija! Sužinojau, kad Č. Sasnausko archyvas yra išgelbėtas, iš Peterburgo į Lietuvą parvežtas ir saugiai bažnyčiose padėtas. Man pasisekė gauti pasitikėjimo ir prieiti prie to archyvo Kauno kurijos bibliotekoje. Žinot, kaip būna atradėjui, na, koks čia atradėjas, bet vis dėlto niekas to archyvo dar nevartė, niekas nerašė, tad atsiranda pagunda. Aš parašiau didelę knygą. Jos tada neišleido, užblokavo bene septyneriems metams. Nors buvo leidyklos planuose, bet pasikeitė politika ir vadovybė, ši pasakė, kad tos knygos niekada nebus, o paskui išleido. Tai nesvarbu. Bet mane patraukė medžiagos naujumas, be to, neprasta kūryba ir labai įdomus gyvenimas. Lietuvių ir ne tik jų kultūrinis gyvenimas Peterburge. Siūliau net muzikos leidyklai Leningrade išleisti rusiškai knygelę apie Č. Sasnauską kaip žymų Peterburgo vargonininką ir chorvedį, kurio klausytis eidavo konservatorijos profesoriai. Jo choro ir jo kūrinių. Galima buvo apie tai plačiau kalbėti. Tačiau leidykla neužsikabino, nors toks sumanymas būtų galėjęs tapti įgyvendintas. O šiaip tai kiekvienas dalykas yra su daug kuo susijęs. Štai daina „Karvelėlis“. Kai Č. Sasnauskas išleido tą dainą, jis neparašė, jog tai V. Kudirkos žodžiai, bet iš „Kanklių“. O Kudirkos „Kanklių“ rinkinyje chorams buvo ši daina, aiškiai ne liaudies daina. Muzika kita, negu Sasnausko, bet šie žodžiai, neparašyta, kieno? Vienintelė išvada, kad jie V. Kudirkos. Prieš kokius aštuonerius metus parašiau ir išleidau knygelę apie V. Kudirką, kurioje paliečiau V. Kudirkos lyriką. Nors jo eilėse lyrikos kaip ir nėra. Bet tai buvo labai jautrus žmogus, susižavintis moterimi ar mergina, ir apie jas taip gražiai rašė, kad jos nesidažytų, nesidarkytų, kaip miesto ponios. Ypač dabar labai gražu skaityti, ką jis rašė apie papirosus: kaip karvei balnas, taip lietuvaitei smirdintis papirosas lūpose. Štai V. Kudirka palieka tokį eilėraštį, „Karvelėlį“. Ir tada pagalvoji: juk jis savo gyvenime neturėjo meilės, nebuvo vienos, į kurią būtų įsimylėjęs. Jis ir nevedė, buvo džiovininkas ir žinojo, kad negali prisiimti atsakomybės. Todėl pasišventė Lietuvai. Jo mylimoji, jo sužadėtinė buvo Lietuva. Lyrinė gaida V. Kudirkos kūryboje, ir Č. Sasnauskas ją įtraukė į savo vokalinių kūrinių ciklą „Lietuviška muzika“ ir dedikavo Sofijai Kymantaitei-Čiurlionienei. Peterburge jis bendravo, draugavo su Čiurlioniu, gali ir su ja buvo matęsis, gal ir ne. Gal tik žinojo iš Čiurlionio pasakojimų apie didžiąją meilę ir dedikavo tą ilgesio dainą apie karvelėlį, kuriam ilgu ir ilgu tame Peterburge. Nerimsta širdelė. Manau, kad rašydamas tokią dainos dedikaciją Č. Sasnauskas turėjo panašią mintį. Daugybė dalykų yra susiję gražiais žmogiškais ir kultūros ryšiais. Jūsų dainos citata paskatino mane nuklysti kažkur, bet gyvenimas iš to ir susideda – iš visokių nuklydimų.
J.K.: Turime porą minučių, tad Jūs apsispręskite, į kokį trumpą nuklydimą dar galime nuklysti. Ką dar norite pasakyti.
V.L.: Galiu pasakyti, kad ką tik buvo išleista mano nauja poezijos knygelė „Kelyje į Damaską. Bibliniai ir pasaulėžiūriniai posmai“. Jie įvairių metų, kai kurie pavieniui buvo spausdinti anksčiau, bet susiklostė į vientisą mąstymo ir lyrikos knygą su biblinėmis temomis. Taip pat ir asmeninė lyrika. Rytoj ta knyga nebus pristatoma, bet kur nors ten ji bus, gal vieną kitą dalyką iš jos ir paskaitysiu. Eilėraščių iš jos galiu paskaityti kad ir senesnių.
Jau greit man viskas nusibos.
Gal būsiu kamaldulis.
Tylėsiu begalę kalbõs.
Klausys Dievulis.
O sykiais aš ir pats klausysiuos
giesmių kuonaigražiausių.
Miškuos jų prisikrausiu ausį
skersai nuėjęs link Asyžiaus.