Studentams Taipėjaus konservatorijoje

Sveiki, kolegos!

Maždaug prieš 40 metų, maždaug 1970-1971-aisiais, aš sužinojau, kad pasaulyje esama nepaprastai didelės ir turtingos muzikos, ir kad mūsų profesionalioji arba užrašomoji Vakarų muzika yra tik maža dalis viso esamo istoriniame laike ir atmintyje. Nepaisant to, Vakarų muzika viešpatavo koncertų estradose bei įrašuose.

Plačiai ir aukštai kilo susirūpinimas tarp tų pasaulio muzikų, kurie nestokojo reikiamo horizonto, kad didžioji neužrašomoji arba tradicinė Rytų muzika išplitusi visoje Azijoje – nekalbant jau apie magiškąją arba religinę Afrikos būgnų arba Bali gamelano muziką – gali išnykti klaidingai vertinama kaip antraeilė arba mažesnės vertės, negu tos didžiosios Vakarų simfonijos, mišios ir operos. Mažas langelis tada prasivėrė man, kad žavėčiausi ne tik Vakarų, bet ir Rytų muzika. O kaip tie dalykai klostosi dabar, jūs žinot geriau už mane.

Tačiau pakaks kalbėti apie mane, teapgaubia mus muzika. Mes visi čia esame muzikai, sakyčiau, esame muzikoje kartu.

Kiekvienas, kurio sąmonė kupina garsų, ar jų atlikėjas, ar svajotojas ir garsų architektas – kartais tokius keistuolius vadina kompozitoriais, – o galų gale, kas nors yra klausytojas, kuris mėgsta muziką labiau negu ledus – mes visi sudarome broliją, kuri šį tą išmano apie bendrąją kalbą. Todėl džiaugiuosi, kad esu čia ir dalinuosi su jumis kai kuriomis pažiūromis bei įžvalgomis.

Jaunimas turėtų būti linkęs daugiau žinoti ir smarkiau ginčytis. Manau, čia susirinko normalaus universiteto normalūs žmonės. Tad apžvelkime šiek tiek garsų pasaulį.

Aplink jus – gamtos garsai, o sykiu ir tie, kuriuos galite įsivaizduoti iš atminties arba dėka dvasios išradingumo ir po to patys sukurti. Šiuo būdu tampate gamtos dalimi. Paukščiai jus gali pasveikinti. O vis dėlto, visa ką sukuria žmonės, yra pranešimas.

Pasireikšdami saldžioje meilėje arba varžybose, kitu atveju, jei užpildote esamą garsovaizdį laukiniais riksmais ir staugimais – visa tai yra jūsų asmeninis, gal ir socialinis, likimas arba pasirinkimas.

Ei, muzikai, ką jūs norit pranešti?

Žmonės keliuose mūsų nedidelės planetos kontinentuose nėra pernelyg skirtingi. Muzikoje jie tik tariamai skiriasi, kadangi be skirtybių turi daugybę bendrų dalykų. Žinoma, žmonių visuotinybės glūdi skirtybėse.

Tapdama profesine arba perdaug profesine, visa mūsų muzika atpažįstama turinti dainos, šokio ir maldos ištakas. (Ką reiškia "pernelyg profesinė", aš aptarsiu kiek vėliau). Savo ruožtu net žmogaus kūrimo garsais, linijomis ir spalvomis skirtybės sugeba lietis į viena.

Lietuvoj mes turėjom tokią nepaprastą kūrybos asmenybę. Jis mirė prieš šimtą metų, bet būdamas profesionalus kompozitorius ir tapytojas viename asmeny, buvo atradęs būdų praktikuoti tapybą kaip muziką – iš ženklų ir ritmų, kaip pati muzika apima ekspresiją sykiu su garsų simboliais. Jo vardas buvo Čiurlionis, ir aš atnešiau jums savo monografiją išleistą japoniškai apie jį ir jo kūrybą. Tegu ši knyga lieka jūsų bibliotekoje, o aš galiu atsiųsti ir anglišką versiją, jeigu rasis toks noras.

Dabar eikim prie pamatinių dalykų. Kokį antai absurdą aš ką tik pasakiau apie muziką, kuri gali tapti pernelyg profesionali? Leiskite man apginti tą žodį. Tai ne apie klasiką ir popsą, nes ten viskas yra aišku.

Kartais aš galvoju, kad vakarietiška muzika, kuri išsiplėtojo daugiausia kaip užrašomoji ir yra atliekama iš natų, pati save įkalino. Meninių, todėl pasigamintų dirbtinių garsų pasaulis izoliavosi nuo natūralios muzikos, kuri kyla iš gamtos. Ypatingomis progomis muzikai dar prisimena, kad tebėra ir lietaus, ošiančios jūros, šlamančio miško muzika, o ką jau kalbėti apie paukščius, ir tada nepaprasti natų puslapiai būna įkvėpti dieviškosios gamtos ir visatos muzikos.

Tiktai kai kurie kompozitoriai suvokė, kaip Čiurlionis, kad žmogaus dainavimas, kai jis arba ji dainuoja sau kur nors laukuose arba girioje, išlieka grynas ir būtent profesionalizmo nepažemintas kaip pačios gamtos dalis.

Ir štai ką Čiurlionis mėgino paaiškinti savo amžininkams: liaudies daina gimusi valstiečio širdy yra kupina grožio ir atstovauja aukščiausios kokybės muzikos menui.

Tapo įprasta, kad kompozitoriai pasižymėdavo jų gaidą popieriuje ir papildydavo, by tik nesugadindami, savo aranžuotėmis. Paimkime senovinę lietuvių darbo dainą "Bėkit, bareliai, galan valako. Jau vakaras netoli..." O gaida, nors labai ribotos apimties – dermė vos keturių garsų, – lieka galinga ir įtikinanti ne vien laukams pakaitomis su miškais, bet ir jų dievaičiams.

Ši daina, kaip folkloro tyrėjai mano, turi savyje ir senovinio ritualo liekanų – kaip malda – paprastai dainuota dirbant laukuose ir ypatingai darbą pabaigus. Tebūnie derlius palaimintas, štai kam turėjo būti skiriamas jos atlikimas.

Dabar aš paskambinsiu jums šią senovinę darbo dainą kaip keturias variacijas fortepijonui, kurias sukūrė Čiurlionis. Kaip juntu ir suprantu, jo aranžuotė neprieštarauja gamtai, čia neatsisakoma dvasios tų žmonių, kuriems būtent Žemė, mūsų lopšys ir kapas, vis dar buvo rūpestinga ir šventa Motina.

Muzikos dermės gali parodyti mums netgi tolimus ryšius tarp vadinamųjų civilizacijų. Čiurlionio sesuo, kuri buvo folkloro profesorė, parodydavo tai savo studentams.

Štai Čiurlionio preliudas fortepijonui – "Pastoralė" – turįs pentatonikos dermę ir dainos prigimtį. Pastaroji atskleidžia interpretuojant, kai frazės "dainuoja" pasitelkdamos dainininko arba pianisto alsavimą.

Pasiklausykime dar vienos Čiurlionio pjesės, tai "Lopšinė". Dainavimas ir kvėpavimas čia ypač natūralūs, primena net vėjo alsavimą. Pentatonikos vaiduoklis ir vėl atpažįstamas. Muzika ir alsavimas yra tarp pamatinių mūsų būties dalykų, tad ir alsuojančioje muzikoje. Bet paliksiu tai kitam mūsų susitikimui.

Taipėjus, 2011-04-25