Versta iš rusų kalbos
Vytautas LANDSBERGIS: „1990 metais mūsų visuomenėje subrendo noras turėti nuoširdesnį ir grynesnį gyvenimą.“
– Ar galite paaiškinti, kaip mokslininkas tapo vienu iš politinio Sąjūdžio judėjimo lyderiu ir simboline to laikotarpio figūra ne tik rytinei Europos daliai, bet ir visai Europai?
– Kai Lietuvoje formavosi pertvarką palaikantis Sąjūdžio judėjimas, nebuvau kabinetinis mokslininkas, veikiau buvau meno žmogus, beje, labai viešo meno. Baigiau konservatoriją kaip atlikėjas. Nors nevykdavau į turnė, neturėjau didelių koncertų, tačiau visą laiką kur nors skambindavau muzikos kūrinius. Tai papildydavo mano pedagogines, o vėliau muzikologijos paskaitas. Be to, fortepijonu skambinu iki šiol, ir tai dariau net tuo metu, kai užsiėmiau politika. Tai pasakoju, kadangi nenoriu, kad žmonės pamanytų, kad aš ilgai sėdėjau kabinete ir staiga atsikėliau ir nuėjau kalbėti tautai. Mano darbas buvo susijęs ir su atlikimu. O tai, savo ruožtu, savotiškas kreipimasis. Kreipimasis į žmones, į klausytojus, tebūnie į įsivaizduojamus, kreipimasis į Dievą. Galima palyginti: kai atlikėjas ruošiasi pasirodymui, tuomet planuoja, kad jo klausysis, ir siekia perduoti klausytojams tam tikrą informaciją, jausmus, idėjas, muzikoje slypinčią pasaulėjautą. Tai labai vieša. Savo ruožtu išeiti ir pateikti ne muziką, o politinį požiūrį į gyvenimą arba į tam tikrą situaciją – tarp šių dalykų nėra itin didelio skirtumo. Skambinant tau lygiai taip pat pavyksta arba nepavyksta įtikinti klausytoją. Arba tavęs klausosi ir supranta, arba ne. Jei tu kalbi ir tavęs klauso, tai reiškia, kad atsiranda ryšys su auditorija, savotiškas bendrumas. Tai vilioja, tu pradedi suvokti, kad savo protu, kalba, išreikšdamas tai, ką nori pasakyti, gali kažko pasiekti.
Mano gyvenime nebuvo tokios lemtingos dienos, kai mane kas ėmė ir „iškėlė“ arba įgaliojo kažkur eiti ir ką kalbėti. Tiesiog bręstant Sąjūdžio įkūrimo idėjai, o tuo brendimo laikotarpiu turbūt galima pavadinti prieš įkūrimą buvusį dešimtmetį, visuomenėje brendo noras turėti nuoširdesnį ir grynesnį gyvenimą, spręsti problemas, kurių valdžia, sistema ir režimas nesprendė. Dalis žmonių, įskaitant ir mane, negalėjo ramiai žiūrėti į tai, kas vyko. Mes manėme, kad privalome kreiptis į valdžią, pranešti jai, kad egzistuoja toks poreikis. Būtent taip ir atsirado Sąjūdis.
– Kokiu noru, misija, idėja Jūs vadovavotės pačioje pradžioje? Ar siekėte, kad Jūs išgirstų valdžia, ar iš pat pradžių buvo siekiama maksimalių tikslų – Lietuvos nepriklausomybės, išstojimo iš SSRS?
– Mes norėjome, kad mus išgirstų prie valdžios vairo esantys žmonės. Buvo konkrečių situacijų ir klausimų, kuriuos mes norėjome išspręsti. Pavyzdžiui, Čiurlionio kūryba ir palikimas. Manau nereikia aiškinti, kas jis toks. Jo kūryba yra labai savotiška ir turi gilią prasmę. Dėl tos kūrybos savitumo primityvūs sovietinio laikotarpio valdžios atstovai jos nesuvokė, nejuto jos reikšmės. Palikimo nevertino ir tai buvo pragaištinga net fizine prasme. Jo paveikslų nerodė, negelbėjo. Tokių šedevrų nerodymas prilygsta visuomenės apiplėšimui. Analogiškas likimas buvo ištikęs ir jo muziką. Jos neskambino, ji dulkėjo surašyta į rankraščius. O norint, kad muzika gyventų, ją reikia skambinti. Būtent tai aš ir dariau – skambindavau paskelbtus ir nepaskelbtus muzikos kūrinius ir taip primindavau, kokie dar yra daugybė puikių Čiurlionio kūrinių. Tačiau to neužteko. Kad šiuos kūrinius galėtų skambinti kiti muzikai ir nešti juos žmonėms, reikėjo juos publikuoti.
Kai mokiau būsimus pedagogus, supratau, koks šis darbas svarbus siekiant apsaugoti lietuvių tautą nuo išsigimimo ir norint apsaugoti liaudies švietimo sistemą, kad ji nepavirstų išreiškiančių primityvią klasių kovą, komunistinių doktrinų, skelbimui. Norėjau, kad jauni žmonės, kurie taps muzikos pedagogais, kitaip įsivaizduotų ir suvoktų vertybes. Atlikimas yra ne tik muzika, bet ir darbas – sąžiningas darbas arba"chaltūra", prastas darbas. Tai priklauso nuo moralės. Atlikdamas kūrinį muzikas turi suvokti savo atsakomybę. Suvokti grožį, savo misiją dalintis šiuo grožiu, išmokyti mylėti pasaulį. Kalbėti mokiniams kažką svarbaus, prasmingus dalykus, prisibelsti į jų širdis – tai irgi savotiška politika.
– Ar dėl Jūsų veiklos ir požiūrio Jumis domėjosi atitinkamos „kompetentingos institucijos“?
– Žinoma, domėjosi. Manimi domėjosi ne nuo pat mano veiklos pradžios, be to, šis dėmesys buvo jaučiamas ne visą laiką. Paprasčiausiai turėjau daug mano kartos draugų, tarp kurių nebuvo to meto režimui pataikaujančių arba "dvaro menininkų", kurie užsiimtų politine propaganda ir iš to gyventų. Ne, jie kūrė savo meną. Net jei jų darbų niekas nepirko. Ne viskas pasaulyje matuojama pinigais. Būtent su šiais žmonėmis buvo įdomu bendrauti, mes visuomet jautėmės nevaržomi ir atsipalaidavę. Ir niekas nesibaimino, kad tarp mūsų yra šnipų.
Tačiau atėjo toks laikas, kai manimi susidomėjo atitinkamos „kompetentingos institucijos“, kurios pasiūlė man „šiek tiek sekti“ mane supančius žmones. Už tai man žadėjo suteikti kažkokią „pagalbą“. O aš padėkojau ir atsakiau, kad man ir taip gerai.
Žinau, kad tuo metu būdavo įvairių situacijų. Jaunesni už mane žmonės norėjo išvykti į užsienį, norėjo daryti kažką nauja, tačiau jiems iškart iškildavo atitinkamų kliūčių arba buvo keliamos sąlygos. Žinoma, mane irgi viliojo, žadėjo išleisti į užsienį, bet kadangi aš jiems labai padėkojau ir pasakiau, kad aš ir čia gerai jaučiuosi, tai į užsienį, į kapitalistinę valstybę, aš nuvykau tik15 metų vėliau.
– Faktiškai Sąjūdį kūrė gausus kultūrinės inteligencijos būrys, kūrybingi, išsilavinę žmonės. Atsigręždami į praeitį, prisimindami prabėgusius po to laikotarpio metus, kaip vertintumėte kultūros vaidmenį formuojant valstybę?
– Nevisai teisinga manyti, kad kultūros raidos procesas priklauso nuo sumos didžio, skiriamos kultūrai iš biudžeto lėšų. Kultūrą galima suvokti labai plačiai. Būtent taip aš ją ir suvokiu. Tai, jog mes dabar bendraujame –be abejo, čia kultūros reiškinys; ką rašo žurnalistai – tai kultūros reiškinys. Politika, žinoma, irgi yra kultūra, kartais prasta kultūra, tačiau prasta politinė kultūra –taip pat kultūra. Tiesa, pastaroji kultūra – tai veikiau chaltūra ir kenkėjiška veikla, kuri nežadina visuomenės, neskatina gilesnio žmonių susimąstymo, nesiekia, kad žmonės taptų išmintingesni, tolerantiškesni ir išradingesni.
Turtingose stipriose moderniose valstybėse kultūra ir jos raida suvokiami kaip savaime suprantami dalykai. Nebūtinai turi egzistuoti tokia valstybės politika, kuri „perka kultūrą“ ir moka už tai, kad kažkas ką nors darytų tai. Ne. Viskas kuriama ir daroma todėl, kad tai kažkieno pašaukimas, nes kažką skatina įkvėpimas. Valstybė, žinoma, gali įvertinti ir kuo nors padėti. Bet tai neturi vykti kaip sovietinėje sistemoje – štai jums, draugai dailininkai – viena organizacija, o jums, draugai muzikai – kita. Štai jums ir jums kąsniai iš biudžeto, imkite ir dalykitės tarpusavyje. Jei elgsitės gražiai, gausite butus ir kartais net galėsite vykti į užsienį. Jei elgsitės blogai, gausite iš biudžeto mažesnį kąsnį. Jei kultūra priversta tarnauti ir jai už tai mokama – tai išsigimstanti kultūra.
Visai kitas reikalas, tarkime kai, mieste nėra koncertų salės, nėra parodoms pritaikytų patalpų, nėra kur statyti spektaklių. Tokiu atveju valstybė turi statyti bibliotekas, sales ir sudaryti sąlygas kultūros plėtrai.
– Grįžkime prie 1990-1991 metų įvykių. Kiek skausminga buvo ekonominė blokada, kurią patyrė Lietuva? Ar sovietų valdžiai naudojant šią blokadą pavyko pasiekti kažkokių rezultatų?
– Ji kenkė mūsų žmonėms, mūsų šaliai. Tačiau tuo pat metu ji kenkė ir Sovietų Sąjungai. Pati idėja buvo absurdiška. Tuo metu mes sakėme SSRS vadovams, kad taikydami blokadą jie jau pripažino, kad mes - ne ji, ne tai, mes jau nesame tos šalies dalis. Juk jei kažkas muša savo koją, jį laiko bepročiu. Kam gi Jūs žalojate savo kūno dalį? Dėl to, kad ji nutarė ką nors daryti savaip? Čia reikia išsiaiškinti ir susitarti, kaip išspręsti problemą. Arba pripažinti, kad tai jau ne jūsų kūno dalis, ji gyvena savarankišką gyvenimą. Tačiau vadovaujantis imperiniu mąstymu, imama keršyti už savarankiškumą atsiskyrėliui, kuris pasitraukė į šalį ir ten stato savo namelį. Mūsų atveju buvo panaši situacija. Kažkas pajuto, kad reikia eiti ir mušti aną žmogų už tai, kad jis pradėjo statyti savo namą. Tačiau tas, kas bando panaudoti jėgą, taip elgdamasis automatiškai pripažįsta, kad atsiskyrėlis statosi būtent savo namą, ir jis jau baudžiauninkas, kurį paprasčiausiai gali išplakti rykštėmis.
SSRS vadovai elgėsi kaip bepročiai, jie skelbė, kad Lietuva yra SSRS dalis ir tuo pat metu mušė šią dalį. Tai imperijai būdingas mąstymas, kurį jiems labai sunku įveikti. Mes turėjome ištverti, nesupanikuoti, nesiimti atsakomųjų keršto veiksmų. Galiausiai tokia politika leido mums pasiekti teigiamų rezultatų. Žinoma, turėjo įtakos ir pasaulio visuomenės, tarptautinių organizacijų, demokratinių valstybių kritika. Tik tada SSRS vadovai suprato, kad negalės mūsų palaužti, be to, taip elgdamiesi jie kenkia sau. Jie suprato, kad reikia pradėti dialogą. Nors prieš tai buvo pasakyta, kad jie niekada nesutiks su mumis derėtis. Didysis reformininkas ir demokratas Michailas Sergejevičius Gorbačiovas iš pradžių sakė: „Aš nevesiu derybų su mano valstybės dalimi“. Kurį laiką teko paprasčiausiai apgailestauti ir vis dėlto bandyti šį tą paaiškinti.
Vėliau valdžia sutiko vesti derybas, tačiau iš tikrųjų užkalbinėjo mums dantis ir tuo pat metu rengė agresiją. Juk SSRS vadovai niekaip negalėjo paleisti mūsų ramiai. Ir bandė smaugti ne tik taikydami blokadas, mums smogė fiziškai, panaudodami ginkluotą jėgą. Parodė mums kumštį. Būtent čia Sovietų Sąjungos valdžia ir visiškai pralaimėjo. Tiesiog dėl to, kad nesuprato, kad dabar kitokie laikai, egzistuoja kitokios vertybės, pasaulis kitaip žvelgia į dalykus, negu kaip norėtų SSRS vadovai, ne pagal jų filosofiją. Nors kartais, galbūt, Sovietų Sąjungai buvo pataikaujama, nuolaidžiaujama dėl kai kurių žingsnių, kadangi reikėjo kažkaip gyventi kartu su Sovietų Sąjunga. Tačiau niekas jau negalėjo girti sovietų valdžios už tai, kad jie šaunuoliai, tankais važiuoja traiškyti žmonių. Tik SSRS vadovai mąstė, kad taip elgtis galima ir jiems eilinį kartą viskas dovanos.
– O kaip Gorbačiovas bendraudamas su Jumis reagavo į Jūsų reikalavimus?
– Galiu pasakyti, kad jis buvo pakankamai pakantus, nedemonstravo atviros neapykantos ir priešiškumo, nors jis buvo juntamas. Kitose situacijose, kai bendraudavo su kitais žmonėmis, jis piktai atsiliepdavo apie mane ir mūsų judėjimą. Tačiau bendraujant akis į akį jis stengėsi mus įtikinti, jog mes elgiamės kvailai, klaidžiojame patamsyje, kad taip elgdamiesi nieko nepasieksime, nes jo didi valstybė mums nieko neleis, o pasaulio visuomenė mūsų nepripažins.
– Jau po to, kai Lietuva tapo nepriklausoma valstybė, Jums aktyviai dalyvaujant buvo priimtas įstatymas „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“. Ko pavyko pasiekti žengus šį žingsnį, juk Rusija šio įstatymo ir Jūsų reikalavimo taip ir nepripažino?
– Taip, mes iš tikrųjų priėmėme tokį įstatymą. Nepaisant to, kad Rusijos Federacija, kuri yra oficiali SSRS tęsėja, nereikia jam deramos pagarbos, mes nutarėme, kad reikia jį priimti. Tiesiog šiuo įstatymu mes pabrėžėme okupacijos faktą ir įpareigojome mūsų vyriausybę, neatsižvelgiant į prabėgusių metų kiekį, visada siekti, kad Lietuvai ir Lietuvos žmonėms būtų kompensuota padaryta žala..
„Zerkalo nedeli“, 2011-03-11