Interviu Ignazio Lozo, įrašytas dokumentiniam filmui 2011-05-13 Frankfurte
1. Šią vasarą Lietuva ir kitos dvi Baltijos šalys minės dvidešimties laisvės metų sukaktį. Tarptautinės teisės požiūriu Lietuva, kaip nepriklausoma valstybė, buvo pripažinta tik po taip vadinamo „rugpjūčio perversmo prieš Gorbačiovą“. Ar 1991 m. rugpjūčio įvykiai turi jums ypatingą reikšmę?
Nepriklausomybė buvo atgauta jau anksčiau. Mūsų atkurtos nepriklausomybės pripažinimo procesas jau buvo prasidėjęs – 1991 m. vasario, kovo ir liepos mėnesiais ją pripažino Islandija, Danija ir Rusija. Taigi 1991 m. rugpjūčio įvykiai atėjo veikiau kaip nuspėjama „diena X“, laukta nuo 1990 m., kad visais mūsų ir kitais klausimais būtų nuspręsta „būti ar nebūti“. Na gerai, būti. Ir kalėjimas sutrupėjo. Rusija taip pat pasinaudojo galimybe tapti demokratine.
2. Kodėl JAV ir Europa taip ilgai dvejojo, ar pripažinti Lietuvos nepriklausomybę? Kodėl šios šalys taip ilgai rėmė Sovietų Sąjungą ir M. Gorbačiovą?
Klauskite jų. Mano nuomone, ir joms turėjo įtakos sovietinis sąstingis, o Lietuvos pasiūlyti esminiai pokyčiai įvyko pernelyg staigiai.
3. M. Gorbačiovas niekad neprisiėmė atsakomybės už 1991 m. sausio mėnesį Vilniuje pralietą kraują. Jūsų santykiai su juo, žinoma, buvo labai įtempti. Ar nejautėte nusivylimo ar kartkartėmis netgi pykčio daugeliui Vakarų politikų, kurie viešai tvirtindavo, kad „mes privalome padėti Gorbiui, turime remti „perestroiką“?“
Jie yra savaip už tai atsakingi. Kai M. Gorbačiovas neseniai atvyko į Londoną švęsti savo sukakties, Vladimiras Bukovskis kreipėsi į Britanijos teismą su prašymu išduoti M. Gorbačiovui arešto orderį, nes jis yra asmuo, tiesiogiai atsakingas už kraujo praliejimą Tbilisyje, Baku ir Vilniuje. Tačiau teismas vengė veikti laiku ir tinkamai. O prieš dvidešimt metų vakariečiai turėjo dar didesnių iliuzijų dėl „Gorbio“, ir netgi 1991 m. sausio mėnesį Vilniuje pralietas kraujas šių iliuzijų neišsklaidė. Mes bandėme įspėti Vakarus dėl jų klaidos.
4. M. Gorbačiovas daug kalbėjo apie demokratiją, persitvarkymą ir pan. Ar jis buvo numatęs, kaip valdyti Sovietų Sąjungą atsižvelgiant į tai, kad penkiolika jos respublikų ir daugelis tautų SSRS daugiausia gyveno nesavanoriškai?
Jo grupė stengėsi sukurti kalėjimo reformos formulę, kurią pavadino „perestroika“. Bet nei jie, nei M. Gorbačiovas negalėjo pakeisti laiko tėkmės. Tautų kalėjimas nebegalėjo ilgiau išlikti.
5. Kaip jautėtės, kai 1991 m. rugpjūčio 19 d. buvo sudarytas GKCHP?
Atėjo „diena X“.
6. Kaip jautėtės, kai B. Jelcino vadovaujama Rusija 1991 m. rugpjūčio 21 d. laimėjo kovą?
„Diena X“ praėjo.
7. Jūs ir jūsų draugai – kitų dviejų Baltijos šalių politikai – buvo vieni iš pirmųjų, kurie troško išsilaisvinti iš Maskvos priespaudos. 1991 m. gruodį Sovietų Sąjungos nebeliko. Ar, jūsų nuomone, GKCHP ir rugpjūčio įvykiai lėmė galutinę Sovietų Sąjungos griūtį, nes po 1991 m. rugpjūčio M. Gorbačiovas praktiškai nebegalėjo nieko pasakyti, o B. Jelcinas tapo nauju tvirtu Maskvos lyderiu?
Atsimenu tą vaizdą, kai M. Gorbačiovas grįžo į Maskvą po tariamo namų arešto Kryme. Jis išlipo iš lėktuvo dar negalėdamas suprasti, kad Rusija jau kitokia, nauja, ir jis nebėra jos vadovas.