Vytautas Landsbergis Lietuvos radijo laidoje „Lietuvos diena“, 2011-08-19
Vedėjas Ramūnas Grumbinas: ... Rugpjūčio pučas buvo svarbus įvykis ir Lietuvai, nes susilpnino Sovietų Sąjungos vadovybę, o Lietuvai atsivėrė palankesnės sąlygos įtvirtinti nepriklausomybę. „Lietuvos dienoje“ – Atkuriamojo Seimo pirmininkas, Nepriklausomybės akto signataras Vytautas Landsbergis.
Pone Landsbergi, kaip jūs prisimintumėte pučo dieną ir su juo susijusius įvykius?
V.L.: Kad kas nors turi įvykti tomis dienomis, nebuvo mums netikėta, nes artėjo lemtingų įvykių mazgas. Rugpjūčio 18-19-20-oji. 18-oji buvo sekmadienis. Vakare, 21 val., aš kalbėjau per Lietuvos televiziją iš studijos Vilniuje apie artėjantį įvykį. Jis planuotas rugpjūčio 20 dieną. Maskvoje turėjo būti pasirašoma naujoji devynių respublikų „atnaujintos“, neva pagerintos Sovietų Sąjungos sutartis. O rugpjūčio 19-ąją respublikų vadovai turėjo rinktis Maskvoje. Jei galėtumėte, atraskite tą mano kalbos tekstą, įrašą kartu su teigiamom viltingom perspektyvom. Ten būčiau turėjęs pasisakyti ir apie rūpestį, kurį tomis savaitėmis, ypač po Medininkų žudynių, minėdavau. Baltijos valstybės jau iš anksto, gruodžio 1-ąją, buvo priėmusios trijų parlamentų bendrą nutarimą: nesirašysim jokios naujos sutarties, galų gale, nesame ir senosios Sovietų Sąjungos steigėjai, o tik okupuotos šalys. Kad nesirašys, buvo pareiškusios ir Pietų Kaukazo respublikos, tad būtų nauja sutartis ir pagal ją nauja Sovietų Sąjunga tik iš devynių narių. Atrodė keista, nejaugi leis? Nejaugi leis, kad taip paprastai įvyktų mūsų atsipalaidavimas? Žinoma, neleido. Todėl tai nebuvo visai netikėta. Bet kad bus karinis pučas Maskvoje, paskelbtas visai Sovietų Sąjungai? - galų gale, tai buvo ir Sausio agresijos prieš Lietuvą ir Latviją tęsinys. Mes jautėme, kad „dalykas nebaigtas“, ir mums vis žadėjo, kad tai nebaigtas dalykas, ir kad tikroji „diena x“, tikrasis išmėginimas dar turi ateiti. Kai jis atėjo, pasireiškė savotiškas kryžminis efektas. Anos Sausio agresijos efektas dabar Maskvos žmonėms buvo drąsinantis, kviečiantis į pasipriešinimą; o efektas čia Vilniuje, anos nakties žiaurumas ir baisumas, kažkaip paveikė galimus gynėjus, kad jų nebuvo taip gausu, ir jie lemtingąją antrąją pučo naktį skirstėsi. Buvo savotiška nuotaika, tartum jau dabar arba-arba.
R.G.: Pučas žlugo. Kokia to žlugimo reikšmė Lietuvai?
V.L.: Kai pučas žlugo, buvo išvengta labai didelių ir ne tik Lietuvoje kraujo praliejimų. Mūsų kely į nepriklausomybę tai būtų buvusi krizė ir atmetimas atgal nežinia kokiam laikui. O kad jis tada žlugo, atlaikė jau Rusijos demokratai ir Borisas Jelcinas. Taip pat lėmė ir pačių pučistų silpnumas. Jie atrodė labai nevykę – nei politikai, nei organizatoriai, patys visko bijojo ir po dviejų dienų pradėjo kapituliuoti. Antra vertus, pučas, galima sakyti, žlugo laikinai. Neseniai Jurijus Afanasjevas kalbėjo per „Laisvės“ radiją ir būtent pabrėžė, kad pučas nežlugo visiškai. Jo politiniai tikslai išsidėstė ilgesnėje perspektyvoje. Panašiai kaip autonomininkų tikslai Lietuvoje. Psichologiniai tikslai užmušti demokratijos viltį ir žmonių valią, nuvaryti juos į pesimizmą ir depresiją buvo pasiekti. Ypač Rusijoje, kuri ligi šiol neatsigauna. Pajutome mes tai per ilgesnį laiką ir Lietuvoje. Bet pirmiausia Rusijoje. Galima sakyti, kad tai buvo demokratų ir B. Jelcino pergalė kuriam laikui, bet jo aplinka ir visa sovietinės visuomenės inercija vis dėlto suvalgė ir B. Jelcino pergalę, ir jį patį.