Pretenduodama į europinius lygmenis, oficialioji Lenkijos politika Lietuvos atžvilgiu darda atgyvenusiais užkampio kalmogais.
Netikėtai pratrūkę ir nesiliaujantys puldinėjimai, neva Lietuva pažeidžianti Europos Sąjungos standartus ir net „įstatymus“ dėl tautinių mažumų (pavyzdžiui, dėl pavardžių rašybos oficialiuose dokumentuose), juolab šiurkščiai laužanti Lietuvos-Lenkijos 1991 m. sutartį, nepasitvirtino; „įstatyminiai“ kaltinimai atmesti ir Europos Komisijos, ir Europos žmogaus teisių teismo. Rėksniai, kurie didžiavosi ir pūtėsi, kaip jie visur smogs ir triuškins nedorąją Lietuvą, būtų turėję užsičiaupti ir nors tyliai pasakyti „przepraszam“.
Kur tau! Šūkaujantiems dėl tariamo sutarties „laužymo“ buvo siūlyta ir siūlyta paėmus patiems atsiversti ir perskaityti 1994 m., sutartį, kur išties daug vietos skirta abipusėms tautinių mažumų garantijoms; bet kam skaityti, jeigu patogiau meluoti neskaičius.
Taip vėl elgiasi Lenkijos prezidento patarėjas dvidešimt penktą sykį kartojąs tartum iš plokštelės: Lietuva nesilaiko sutarties, todėl Lenkijos kantrybė baigėsi!
Pone patarėjau, galėtų kas nors pasakyti iš Lietuvos: ar Jūsų Malonė bent atsivertė sutartį, gal galite parodyti sulaužytąjį punktą? (Mes, pavyzdžiui, panorėję labai lengvai baksteltume ir jums, ir Europai, kad pažeidžiate jau patį pirmąjį Sutarties straipsnį).
Negalėtų sąžiningai parodyti, bet kartoja. Toks patarėjas. Dar blogiau, jeigu melagingai referuodamas klaidina savo prezidentą (norėčiau taip manyti). Iš kur kitaip rastųsi prezidento tezės, kad Lenkija keičia savo santykius su Lietuva, panašiai kaip su Ukraina (!), o kelias į geresnius santykius būsiąs ilgas.
Prisimenu pokalbį 2009 m. Lenkijos Seime su dabartiniu prezidentu, tuometiniu Seimo maršalka. Pavardės, pavardžių rašyba – „kodėl neleidžiat?“ trumpai aiškinau apie Konstituciją, valstybinę kalbą, Konstitucinio teismo išaiškinimą. Ne taip paprasta, sakau, kaip jums gal atrodo. – „Et, reikia tik geros valios“, kurios jūs, lietuviai, atseit neturit, o Konstitucija tik dangstotės.
Štai čia ir darėsi visai nepanašu į gerą valią suprasti mus – kitą pusę, juolab aiškinti, užuot užsipuolus, o netrukus jau ir diktuojant. Tiesa ir tikrovė tuo tarpu nesvarbios. Pretekstas – aukštų Lietuvos pareigūnų lengvi pažadai, viršiję jų kompetenciją. Bet atsitiko dar kažkas. Matyt, įtampa ir eskalacija buvo jau suplanuota ir beprasidedanti. Smolensko katastrofa pagreitino. Ten žuvo dalis mūsų draugų. Prisidėjo ir bendrasis Lenkijos politikos ienų persukimas, ypač po katastrofos. Nugara atgręžta istoriniams rytų kaimynams, šaipomasi iš „jogailaičių“ paveldo. O Lietuva, kaip nustatė garsusis „Lenko kortos“ įstatymas, esanti būtent „rytuose“ (kartu su Estija ir Kirgizija). Visi posovietai – Rytai.
Posovietinio arba rusiško elgesio Lenkijos valdžioje dabar daugiau negu Lietuvos, bet čia jau atskira politinės kultūros tema.
Vytautas Landsbergis