Švedijos universitetiniame mieste Geteborge – per 60 000 studentų! – lapkričio 22-23 dienomis vyko bemaž unikali konferencija-seminaras priminti ir aptarti didįjį, išties pasaulinės reikšmės, 1991 m. pabaigos įvykį.
Toks tad buvo „blogio imperijos“, paskutinės Europoje imperijos su užkariautomis žemyninėmis kolonijomis taikus pasinaikinimas ir oficialiai paskelbtas šaltojo karo galas. Karo priežastis išnyko, taip, pasaulis jau kitoks! Neveltui kai kurie, trokštantys grįžti į šaltojo karo santykius, keikia ir smerkia aną sprendimą.
Priešingą, dorą istorinį vertinimą teikė simpoziumo pavadinimas: „Armagedonas išvengtas: buvusių ten pranešimai kaip paleista Sovietų Sąjunga“.
Renginio organizatoriai sukvietė būrį ano meto politikų, kaip antai buvusius Ukrainos, Baltarusijos, Lietuvos vadovus (pavardės žinomos) ir Rusijos vadovo artimiausią pagalbininką, vieną Belovežo sutarties ideologų, Genadijų Burbulį. Iš Lenkijos atvyko buvęs užsienio reikalų ministras R. Olechovskis, dalyvavo švedų buvę ir esami diplomatai, akademiniai ir viešosios erdvės politologai. Seminaro pirmosios dienos įdėmiai klausėsi apie 1000 studentų – užpildytoje salėje ir gretimose auditorijose su ekranais. Jiems tai buvo unikali proga susidurti su gyvąja istorija, išgirsti jos dalyvių kits kitą papildančius pasakojimus. Galiu prisipažinti, kad nors pats dalyvis, išgirdau įdomiausių, reikšmingų, nežinomų detalių apie tą galutinį virsmą, kai Lietuva jau stovėjo atokiau, savo misiją žmonijai atlikusi nuo 1990 m. kovo 11-osios ligi 1991 m. rugsėjo.
Antrąją seminaro dieną organizuota pagrindinių politikų ir politologų apskritasis stalas su pranešimais ir tarpusavio debatais, nestokojančiais nė gilių asmeninių pasisakymų. Daryta įrašai, lauksime filmų ir publikacijų. „Stalo“ tema buvo nukreipta jau į Rusijos ateitį – be abejo, ir iš aptartosios praeities ir dabarties.
G. Burbulis apžvelgė kai kurias esamas koncepcijas – pavyzdžiui, nuo J. Afanasjevo, kad Rusiją, „pavojingą šalį“, slegiąs istorinis prakeiksmas - iki nevaisingos ir nerealios „deržavos“ krypties, kurioje Rusija su naujuoju pseudoasmenybės kultu ir stingdančia valdžios vertikale neturinti ateities. Joks režimas neįstengsiąs atkurti sovietijos, o jei mėginsi – čia kelias į visišką suirimą.
Dar egzistuoja ir pažiūra, kad nė anos imperijos suirimas nebaigtas, o sovietinio imperializmo esmė juolab moksliškai netyrinėta ir neįvertinta. G. Burbulis pasisakė prieš fatališkuosius požiūrius, nors pažymėjo, kad mąstančioje Rusijoje vyrauja „proto pesimizmas“ ir stoka „valios optimizmo“. Belovežo konsensas, pasirašytas 1991 m. gruodžio 8 d., buvo unikalaus turinio: „SSRS liovėsi egzistuoti“; imperija išsiskirstė taikingai, tuo baigdama Šaltąjį karą ir XX amžių. Neteisinga esą manyti, kad Vakarai laimėjo, nes šis karas tiesiog pasibaigė, o galų gale, jo grėsmė ir neišnyko, dabar kyla naujasis imperializmas.
Alternatyva tai grėsmei esanti 1993 m. priimta Rusijos konstitucija, jos idealai, normos, vertybės: ši matrica superliberali ir nuosekliai demokratinė, reikia tik įgyvendinti. (Kaip čia neprisiminsi kad ir Stalino konstitucijos, žodžiais neva demokratinės, tačiau „ne liaudies priešams“). G. Burbulis tikisi, kad konstitucinė žmonių konsolidacija prieš savivalę yra galima, tik štai sąvokos liberalai, demokratai Rusijoje nebeturinčios prasmės. Reikės visuotinio sąjūdžio.
Kodėl tai nepavykę 1991 metais ir tuoj po jų? – „Mūsų liberalizmas nebuvo pagrįstas dvasingumu“.
Dabartinis Kremliaus režimas su nerealiu autoritarinės modernizacijos scenarijumi vaidinąs kovą su žalinga opozicija, bet iš tikrųjų tai jis esąs opozicija (demokratijai), kuri grįžo kaip revanšistai ir užgrobė valdžią ilgam. Ir vis dėlto Rusija jau buvo apsisprendusi – G. Burbulio optimizmas – tad niekas to nepakeis.
Daug faktų, atspalvių apie aukštų politikų, pirmiausiai B. Jelcino, greitus ir ryžtingus sprendimus pateikė L. Kravčiukas, S. Šuškevičius. Paskelbiau vieną ligi šiol nežinomą dokumentą apie B. Jelcino pastangas užkirsti kelią kariniam perversmui jau 1990 m. pabaigoje.
Kadangi Lietuvoje mažai gilinomės į SSRS pabaigos globalią reikšmę, prasmę ir kalendorių, priminsiu nors kalendorių.
Jau 1991 m. gruodžio pirmąją Ukrainoje – referendumas dėl nepriklausomybės (už – 90% dalyvavusių, kurių taipgi per 84%).
Gruodžio 6 d. – Ukrainos Aukščiausioji Taryba denonsuoja 1922 m. sąjungos sutartį ir nustato, kad Ukraina nėra sudėtinė SSRS dalis.
Gruodžio 8 d. – Belovežo sutartis (Rusija, Ukraina, Baltarusija) dėl SSRS likvidavimo, ir pasirašoma trijų sutartis steigti NVS. Čia pirmąsyk formuluojama, kad „SSRS kaip tarptautinės teisės subjektas ir geografinė realybė liaujasi egzistavusi“. Telefono skambučiai-pranešimai – G. Bushui ir M. Gorbačiovui. Ir žvalgybos pranešimas, kad reikia skubiai dingti...
Šis mėgina piktintis: ką pasakys pasaulis?! S. Šuškevičius: mes jau pranešėm.
Gruodžio 10 d. Ukrainos ir Baltarusijos Aukščiausiosios Tarybos ratifikuoja Belovežo sutartį.
Gruodžio 12 d. tai padaro ir RSSRF Aukščiausioji Taryba, sykiu denonsuodama 1922 m. SSRS sutartį.
Gruodžio 21 d. susitikime Alma-Atoje vienuolikos buvusių sovietinių respublikų vadovai (Baltijos valstybių ir Gruzijos jau seniai nėra) pasirašo deklaraciją remiančią Belovežo sutartis ir pareiškia apie NVS sukūrimą koordinuojančioms, bet ne valdymo funkcijoms. M. Gorbačiovas blaškosi, protestuodamas net laikinai išeina iš posėdžio, bet niekas neišsigąsta.
Gruodžio 25 d. vakare M. Gorbačiovas per televiziją pareiškia, kad nutraukia veiklą kaip SSRS prezidentas. Ar pastebėjome tai pirmąją Šv. Kalėdų dieną? Kažkas įvyko kitoje valstybėje...
Gruodžio 26-ąją paskutinį kartą susirinkusi SSRS AT Respublikų taryba, dar vis atvykus Vidurinės Azijos šalių atstovams, likviduoja SSRS tarpvalstybinį (!) ekonomikos komitetą ir priima dvi deklaracijas, kad SSRS „liaujasi egzistavusi“. Tokia šalis jau neegzistavo visą gruodį, tačiau jai leista dar pačiai pastatyti paskutinį tašką.
Buvusio kalėjimo nebėra. Pagarba tai įvykdžiusiems politikams.
Įvyko neįtikėtinu būdu – ne tik be kraujo, bet ir skelbiant santarvės dvasią. Ukraina ir Baltarusija gera valia atsisakė branduolinio ginklo... Įvyko, pastebėkim, prieš dvidešimt metų.
Tai turi būti minima kaip naujos eros pradžia, kas bebūtų atsitikę, kur benukrypę vėliau. Lietuva jau buvo kitur, jau rugsėjo 17 d. priimta į Jungtines Tautas, bet SSRS kaip buvusios nacionalinės nelaimės, grėsmės ir slogučio išnykimas, nekalbant apie globaliąją įvykio reikšmę, turi būti minimas ir Lietuvoje. Gruodžio 26-oji, tai oficiali galutinė SSRS diena.
Vytautas Landsbergis
„Delfi.lt“, 2011-12-05; „Alfa.lt“, 2011-12-05