Ne sykį jau patyrėme: kai Lietuvą ištinka koks didesnis skandalas ryte prarijęs visuomenės ir spaudos dėmesį, iš tiesų būna parengta didesnė kiaulystė ir grėsmė, kurią nuryjam nė nemirktelėję. Dažnai nė nežinodami, kas vyksta, tačiau neva pritarę.
Antai turime strateginį ir geopolitinį fenomeną, anei būtą, anei regėtą per visą tūkstantmetę istoriją. Tai Rusija vakaruose nuo Lietuvos. Nesirūpinome ta anomalija, o dabar gausime. Jau gauname.
Europos Parlamente be jokių debatų antai prastumta arba praslydo lyg mazutu patepta rezoliucija, smagiai pritarianti, kad pasienio bevizio judėjimo ruožas su viena ypatinga trečiąja šalimi būtų išimties būdu išplėstas virš visų Šengeno sutarties normų. Nebe 30 ar 50 kilometrų, bet apimant visą Karaliaučiaus – Kaliningrado kraštą. Užbaigus šį Lenkijos užsienio politikos laimėjimą, po tą erdvę galės be vizų judėti lenkų interesantai. Į kitą pusę – rusai didelėje Varmijos– Mozūrų vaivadijos erdvėje. Tikimasi naujų verslo pelnų. Kai kurie vietiniai analitikai įžvelgia, kad pasienio miestai Šiaurės Lenkijos erdvėje taps rusiški.
Mačiau džiaugsmingus lenkų kolegų veidus, nors pagrindinio, tokią išimtį nustatančio dokumento niekas nematė, nediskutavo, tik lengvai kilstelėjo rankas už pusės puslapėlio pritarimą kažkam. Bet pagrindinis reguliavimo dokumentas, kurį parengė su konsultantais europarlamentaras Kipro komunistas Kyriakas Triantofilidas (kodėl Kipre parūpo – turbūt dėdė paprašė) yra Šengeno išimtis su didelėm net geopolitinėm pasekmėm. Principinis konceptas dėl šios RF ekspansijos atėjo jau patvirtintas ES vadovų taryboje, tai ko čia domėtis, ką čia svarstyti. Veikia manipuliuojamoji demokratija, ir visiems gerai. Kaip sakydavome senais sovietų laikais, viršininkai žino geriau.
Ypač, kai visas viršininkų dėmesys dabar sutelktas į euro zoną ir pasitikėjimo krizę, o Lietuvoje – į nelaimingąjį Snoro banką. Mūsų ambasadorius neva tik pasakęs, kad Lietuva pritaria. Pavasarį tai buvo žodžiu pasakęs ir užsienio reikalų ministras, nors dar prieš metus Lietuva deklaravo nutarusi neremti. Blaškomės? O Tarybos popieriuje, kuris rengtas jau ilgesnį laiką, rašoma: „Valstybės narės diskutavo atitinkamuose forumuose (?) specifinio sprendimo aplinkybę Kaliningrado enklavui“, ir „dauguma (!) Valstybių narių pritaria“ tokiai išimčiai vieninteliam Kaliningrado anklavo atvejui. Čia kažkodėl vienbalsumo neprireikė, kaip ir viešumo.
Partneriškų konsultacijų su Lenkija dėl šio Karaliaučiaus – Kaliningrado (K/K) atvejo turbūt neturėjome; jų užsienio reikalų ministerija konsultuojasi su Maskva. Bet nors dabar mums reikia skaidrumo – kaip čia kas buvo – ir pasirengimo būsimai diplomatinei Kremliaus atakai.
Iš praeities atklysta prisiminimas, jog pirmasis iniciatyvą rodė buvęs užsienio reikalų ministras V.Ušackas. Visa K/K sritis laisvam judėjimui mainais į visą Lietuvą! Paskui pamažinta. Ta neva lietuviška idėja užgeso kartu su ministru, nors kas jam sufleravo – galėtų papasakoti.
Dabar idėja sėkmingai atvažiavo iš kito kampo. Jai buvo palankus ir bendrasis Lenkijos užsienio politikos perorientavimas į Maskvos – Berlyno ašį. Ką gi, čia mūsų kaimynų ir jų suverenių politinių įžvalgų reikalas. Bet Lietuvos, kaip matome, nūnai laukia naujas išmėginimas, bevizės erdvės alkanų balsų jau pasigirdo. Iš karto! 2004-aisiais nepavyko, dabar gal pavyks. Tuo būdu Eurazija, kur gali, plinta Europoje, o Lietuva – tik menka geografinė kliūtis tarp Rusijos- Baltarusijos sąjunginės valstybės ir pokary aneksuoto Karaliaučiaus - Kaliningrado. Kas iš Lietuvos pareigūnų sutiko su formule nepasiekusia Lietuvos Seimo, kad „šio Reguliavimo tikslas būtent dėl esamų Sąjungos mažojo pasienio judėjimo taisyklių negali būti sėkmingai pasiektas Valstybių narių, o geriau pasiektas Sąjungos lygmeniu“, tai yra, narei verčiau jau primestas - sunku suvokti... Nebent nematė ir negalvojo.
Naujajai putininei ekspansijai, pirmiausia, Klaipėdos link (ją primena ir Maskvos deržavininkų Žirinovskio, Rogozino šūkaliojimai) nuolankiai rengiamės. Dėmesio vertas būsimas naujas strateginis tiltas per Nemuną būtent Klaipėdos kryptimi. K/K militaristams ir kontrabandos mafijozams labiausiai jo reikia. Plius laisvo judėjimo.
Tad kas vyko Briuselyje per pastarąjį mėnesį ir šiomis dienomis reikiamai patvarkant Europarlamento formalų pritarimą K/K ir Šiaurės Lenkijos poravimuisi su kur kas platesniu, geografiškai neapibrėžtu, apibendrinimu?
Vienas europarlamentaras, ne iš Kipro, mėgino teikti pataisų. Apie tai, jog teiginiai apie K/K ypatingumą ir laisvo judėjimo reikmes nebūtų primetami ES šalims automatiškai, o tiktai kiekvienos jų ( pvz. Lietuvos) taikomi arba netaikomi savo nuožiūra. Ir apie tai, kas išvis yra tas ypatingas regionas, iš kur ir kaip atsiradęs, koks jo tikrasis tarptautinis teisinis statusas. Siūlyta informacinė pastraipėlė:
„Dabartinė Kaliningrado sritis Rusijos Federacijai buvo perduota Sovietų Sąjungos, kuri gavo šią Centrinės Europos Kionigsbergo teritoriją pagal 1945 m. Potsdamo susitarimą, kad administruotų ją ligi numatomos Taikos sutarties, kuri sąjungininkų Antrojo pasaulinio karo nugalėtojų, įskaitant Sovietų Sąjungą arba Rusiją, iki šiol su Vokietija nepasirašyta“.
Tik faktai, kaip ir siūlymas nustatyti, kad Sąjungos pasienio judėjimo taisyklių praplėtimui reikia pasienio valstybių sutikimo – nė nesvarstyta. Užblokuota komitete, siūlant atmesti kaip nereikalingą, ir viskas.
Mūsų galimai laukia didžiulė žemių nuošliauža, prieš kurią nykštuko Snoro sukeltas laikinas drebėjimas pasirodys buvęs tik smulkmena.
Institucijos Lietuvoje, kurioms priskirta rūpintis nacionaliniu saugumu, - Taryba, Seimo komitetas – turėtų tai svarstyti.
Vytautas Landsbergis
„Lietuvos žinios“, „Alfa.lt“