Pirmiausiai atėjo Lietuvos Sąjūdis. Jis atėjo 30 su virš metų po to, kai okupuota valstybė jau tapo palaužta, nebesipriešino ginklu; atėjo kaip naujas protestas, reikalavimas ir viltis. O atkurti reikalaujamą laisvą valstybę taikingo neginkluoto pasipriešinimo keliu reikėjo demokratinio mechanizmo, kuris leistų piliečių valiai reikštis, telktis ir laimėti be gaisrų ir kraujo.
Toks turėjo būti tikras parlamentas, ne sovietinis pseudoparlamentas, vadintas Aukščiausiąja Taryba, kurią žmonės tarimai „rinkdavo“ jau prieš tai išrinktą kompartijos kabinetuose. Kitokia Aukščiausioji Taryba, kurią projektavo Lietuvos Sąjūdis, turėjo rastis tikruose konkurenciniuose rinkimuose, kai prabyla rinkėjų valia. Tai parlamentinė demokratija. Ją buvome jau išmėginę 1989 m. rinkimuose į SSRS liaudies deputatų suvažiavimą, kai Sąjūdis laimėjo prieš vietinę komunistų administraciją santykiu 36:6. Maskvoje per aštuonis mėnesius atlikome politinę mankštą, sykiu skaidrindami viešąją atmosferą atviromis diskusijomis ir sovietinio atsilikimo kritika, kurią televizija transliavo dešimtims, jei ne šimtui milijonų. Jau ten pasakėme, kad esame kita valstybė, kuri sieks sureguliuoti santykius su SSRS ir savo reikalus spręs pati.
Tam būtinai reikėjo laimėti teisėtą demokratinę valdžią Lietuvoje su piliečių suteiktais įgaliojimais kurti savo valstybę ir ją iš naujo įtvirtinti tarptautinėje erdvėje. Žmonės rėmė, Lietuvos Sąjūdis laimėjo antrą kartą iš eilės ir atėjo formuoti parlamento, naujos konstitucinės teisinės bazės ir Vyriausybės, brėžti politikos gairių. Parlamentas vadinosi Lietuvos Respublikos Aukščiausiąja Taryba, o jo esmę išreiškiąs vardas Atkuriamasis Seimas radosi vėliau.
Valstybės atkuriamieji darbai yra žinomi, čia neaprašinėsiu, kaip žinomos ir tos nepaprastos, pasauly unikalios sąlygos, kai nepriklausoma valstybė skelbiama ir statoma vis dar okupuotoje žemėje. Tarsi Lietuvai buvo lemta užbaigti visai Europai užsitęsusį Antrąjį pasaulinį karą, nors ir kitaip vadinamą.
Kūrėme institucijų teisinę bazę ir pačias institucijas; atskyrėme – atkūrėme savarankišką valstybės biudžetą, paštą bei radiją-televiziją, įvedėme dalinę ir siekėme atkovoti visišką sienų kontrolę. Steigėme policiją ir krašto apsaugą, keitėme švietimo sistemą.
Atsigręžėm į neįgaliuosius piliečius, panaikinome laisvės kovotojų „kaltes“ okupantui, apsisprendėme, kur galima, grąžinti neteisėtai atimtą nuosavybę. Tą veiklą gaubė nuolatinis sovietų bauginimas, ultimatumai, lydėjo teroro akcijos. Didžiausioji, kurioje krauju apsitaškė ir nauja, papildoma SSRS kariuomenės intervencija, ištiko 1991 m. sausio mėnesį. Politinės ir ne tik politinės gynybos centras tada buvo Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas, kurį priešas tikėjosi palaužti, kad pakirstų ir valstybės atkūrimą. Tai išryškino šio parlamento ypatingą, ne vien įstatymų leidžiamąją bei Vyriausybės kontroliavimo, bet ir valstybės gynimo funkciją.
Kai kurie palyginimai su Steigiamuoju Seimu būtų reikšmingi. Ir tada formuota pats parlamentas, Lietuvos vykdomoji valdžia (Seimo pirmininkas A. Stulginskis iš karto ex officio tapo laikinuoju prezidentu – valstybės galva), priimta Nepriklausomybės įtvirtinimo – Vasario 16-osios Akto patvirtinimo deklaracija, o kadencijai baigiantis 1922 m. (rugpjūčio 1 d.) - jau nebe laikinoji Konstitucija. (Atkuriamasis Seimas savąją parengė ir teikė tautos referendumui taip pat kadencijos pabaigoje, 1992 m. spalį). Lenkijai 1920 m. spalį užpuolus Lietuvos Respubliką, skelbta mobilizacija ir savanorių šaukimas, pats Steigiamasis Seimas, palikęs dirbti nedidelę dalį, išėjo į frontą. Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas, nutilus kairiųjų pasipriešinimui, 1991 01 17 priėmė Savanoriškosios krašto apsaugos įstatymą, bet jau Sausio 13-ąją dauguma Seimo narių stovėjo fronte.
Be abejo, 1990-1991 m. frontas buvo kitoks, nei prieš 70 metų. Veržėsi nebe J. Pilsudskio (apsimetusio, kad stovi nuošaly – beje, taip elgėsi ir M. Gorbačiovas) pasiųsti legionai už kitokią, lenkišką „Lietuvą“. Dabar už senąją „LTSR“ ėjo vidines ardomąsias jėgas remiantys ir jomis prisidengę sovietiniai Pskovo parašiutininkų ir „Alfos“ kilerių daliniai, pakeliant ir užsilikusios okupacinės kariuomenės Vilniaus garnizoną. Šis buvo jau viduj, ir parašiutininkai naudojosi aerodromais Lietuvoje, tad į geografinį frontą parlamentarams neteko eiti. Rašėsi savanoriais, davė kario priesaiką ginti valstybę jos širdyje – pačiame parlamente.
Apsigynus nuo agresijos, buvo tęsiamas visokeriopas valstybės kūrimo ir tvirtinimo darbas. Reikėjo atkurti (kadaise – užmegzti) tarptautinius diplomatinius santykius ir formuoti krašto ūkį vėl normaliais nuosavybės pagrindais, sudaryti naują dvigubą taikos sutartį su Rusija. Įvykdėm.
Taip, Steigiamojo ir Atkuriamojo seimų situacijos ir priimti sprendimai verti išsamaus palyginamojo istorikų darbo.
Vytautas Landsbergis
Albumui „Steigiamasis Seimas 1920 m. – Atkuriamasis Seimas 1990 m.“