Priskaldė, tik nežinia kas.
Gal Seimas, kurio dauguma manė pastiprinsianti šeimą Lietuvoje aiškumu. Ir ėmėsi klasifikuoti žmonių poreles arba būrelius kaip vienokias ar kitokias šeimas. Gal net ir ne šeimas arba nebe (dar ne) šeimas. Tačiau kitiems toks neaiškus aiškumas nepatiko, ir jie pasiskundė.
Tada gal priskaldė Konstitucinis Teismas (KT), kuris net naują Konstitucijos straipsnį surašė ir mėgina įvesti be referendumo? Mat Konstitucijoj, vieninteliam 38 straipsny, tepasakyta, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Suprantama, kai yra, jeigu yra. Mat, kai šeimos nėra - tai nėra nė problemos, pasakytų klasikas su ūsais ir pypke. O kas tai per daiktas šeima, kai vis dėlto būna, Konstitucijoj nepasakyta. Kodėl? Piliečiai keleiviai juk patys žino; taip tikriausiai manė Konstitucijos rašytojai, dauguma užaugę ne laukuose, bet šeimose, ir dar pasitikrino Tautos balsavimu. Ir Tauta nesuabejojo. Na, Tautai nykstant gausėja abejonių, ar beišliks ši valstybė, bet ir į tą klausimą 38 straipsnyje atsakyta. Be pamato griūna karalystės.
Vis dėlto KT nutarė patobulinti ir papildyti Pagrindinį šalies įstatymą. Pasiūlė savąją devynių autorių šeimos sampratą kaip konstitucinę. Ta samprata - ne pati šeima - grindžiama tarpusavio atsakomybe; jei ne meile (labai nemadinga), tai nors prieraišumu ir panašiais dalykais, plius prisiimtomis teisėmis (į ką?) ir pareigomis. Beje, ir tai dar ne šeimos samprata, o tik sampratos turinys. Pagal šią turinio ir formos vienybę sampratos turinys yra viskas, o forma galinti būti grybo vietoj. Ką gi, lauksime filologų, filosofų, filomatų nuomonės. Kad turinys svarbiau, galima pritarti. R. Valatka santūresnis: svarbu ir turinys.
Tačiau kol kas naujasis Konstitucijos straipsnis gana savitai mato tikrovę.
Išties, kai žmonės kits kitą myli ir dar vaikus meiliai bei dorai augina, geresnės krikščioniškos šeimos nė negalėtų būti. (Atsiprašau "Lietuvos ryto"). Kai kits kito nekenčia, buteliais daužosi, o vaikus spardo, į gatvę ar kilpą veja, čia turbūt jokia šeima, sako KT, nors ir po vienu stogu gyventų, sykiais kartu miegotų ir valstybės pašalpa kai kada dalytųsi. Nors ir džiaugtųsi susirašę ar kada nors bažnyčioj buvę. Santuoka – tik forma, sako KT. Esamoje Konstitucijoje santuoka (beje, vyro ir moters) keliskart rašoma greta šeimos. Tačiau šis ryšys besąs tik tradicinis, bemaž antraeilis. Nepaisydamas prieštaravimų pačiam sau (santuoka turinti "išskirtinę vertę"), KT kalba ir nustato dalykus kategoriškai aiškiai. Be tarpusavio atsakomybės ir pagalbos – ne, tai ne šeimos samprata! (Ergo, ne šeima). Su neatsakinga samprata į socialinę šeimų rūpybą nė nesikreipk, nes ten turės būti įvesta KT samprata kaip doktrina, ne kokia buržuazinė užuojauta.
Jau ir pasigirdo pažangių balsų, kad teksią peržiūrėti daug įstatymų. Balsai mano, kad tuo būdu atsiras daug naujų, kadangi naujoviškai matomų, šeimų. Tačiau jei pagal doktriną, tai dabartinės probleminės šeimos, kur tėveliai, tarkim, sezoniniai, o vaikai badauja maitindami matriarchatą, turės būti peržiūrėtos siaurinimo kryptimi. Išlaidų savivaldybėms gali net sumažėti, bet nejau to siekia pažangūs balsai?
Betgi nustebino, koks tas šeimos klausimas Lietuvoje aistringas. Apsižodžiavimai kaip reikiant.
Vakarų baltieji jau senokai stengiasi sumenkinti, išplauti, pakirsti tradicinės - kitas pasakytų, prigimtinės - šeimos instituciją. Nebesako, kaip atsilikusioj Lietuvoj, kad tai pagrindas, kurį pakirtus grius civilizacijos namelis. Na, ir kas, tegul, juk turime laisvę griūti. Pakeis mus islamas, afrikiečiai, kiniečiai - ir kas? Visaip gerai.
Ten aistrų dar sukelia, kokioj Amerikoj, nebent dirbtinių abortų samprata: žudymas ar kosmetinė procedūra?
Ši kosmetika, be abejo, susijusi su demografija, bet aistros ne dėl demografijos. Nemeilės civilizacija ir tautų savižudybės instinktas įsitvirtina, todėl baltieji išnyks taikingai. Tik Lietuvoj susirūpinimas, ar varom tuo pačiu keliu, ar mėginam dar išlikti kurį laiką? Norintieji išlikti prasimano visokių šeimos politikų bei koncepcijų, o bendrąjį savižudybės instinktą tai užgauna. Slapčiomis pažeidžia laisvę išnykti, diskriminuoja nykimo įvairovę.
Šurmulys tuo naudingas, kad galime pasikedenti gaurus kits kitam, bene ką suprasime.
Išties, šeimų yra visokių, ne vien ta santuokinė. Yra sutartinė, o jos porūšis - bandomoji. (Populiari jaunimo tarpe). Kaip sako KT, by tik ne tironija ir genocidas. Šias mažareikšmes formas gal ir leistina diskriminuoti nelyginant važiavimą kairiąja kelio puse. Santuokinė šeima visvien geriausia, tą netyčiom pasako net KT. Verta skaityti tikrą Konstituciją. O pasiginčyti - kodėl ne.
Susikristalizuos ir tai, ar jau reikia mums Šeimos įstatymo, kuriuo remsis koks ten socialinės politikos aktas. O kol kas Šeimos koncepcija įžiebė rusenusį lauželį, KT šliūkštelėjo alyvos. Šioj vietoj ir vargstame. Normalu.
Vytautas Landsbergis
„Lietuvos žinios“, 2011-10-06; „Alfa.lt, 2011-10-06