Yra tokių, kuriems taikos išvis nereikia, veikiau priešingai. Bet jie dalyvauja „taikos procese“ ir tampa net derybininkais.
Taikos derybose, rodos, turėtų būti tariamasi ir susitariama dėl taikos. Toks keistas prioritetas. Antriniai dalykai, pasiekiami tik esant taikai, būtų sienos (saugios sienos), gyvenvietės (tos naujausios - palikti ar griauti), pabėgėliai.
Derybų objektas, kai abi pusės nori ir apsisprendžia dėl taikos, kai abiejose yra gera valia. Veltui jūsų darbas, o statybininkai, jeigu Dievo nėra jūsų tarpe. (Čia iš teksto, gimusio anoje žemėje).
Taip dėl taikos turi tartis tinkami žmonės, taikos vyrai ir moterys. Nieko nesusitars, nors ir vaidintų derybas, piktavaliai ir konfliktiški žmonės.
Galima antai sukeisti vietomis Artimiesiems Rytams sudarytą Kvartetą (JTO, ES, Rusija ir JAV) su „Minsko grupe“ (Rusija, Prancūzija ir JAV; kitos dalyvaujančios valstybės yra Azerbaidžanas, Armėnija, Baltarusija, Vokietija, Italija, Portugalija, Olandija, Švedija, Suomija ir Turkija), kad Kvartetas nuo šiol rūpintųsi Kalnų Karabachu, o „Minsko grupė“ - Palestina, ir vaisiai bus tie patys. Dar dvidešimt metų, jei tik nesprogs. Todėl bevaisius derybininkus būtina keisti kitais.
Ar atrastumėt, ponios ir ponai, nors vieną taikos žmogų „Hamas“ organizacijoje, kuriai leista užvaldyti Gazos ruožą, bombarduoti Izraelį ir laikyti politiniu įkaitu p. Mahmudą Abbasą bei dar kai ką. Tik žiūrėkim, ar „Hamas“ įkaitu jau netampa Jungtinės Valstijos. O kur taikos žmonės aplink poną Benjaminą Netanyahu, juk vėliausiai emigravo iš Rusijos ne tie patariantieji, kurie stumia jo Vyriausybę statyti vis naujas, vis labiau provokuojančias gyvenvietes, o patiems tikriausiai patiktų galų gale globaliai sukompromituoti ir izoliuoti JAV?
Kai kas tuo džiaugtųsi, o kažkokio mažo Izraelio likimas - bemaž niekas. Artimuosiuose Rytuose mat žaidžiamas labai didelių lošėjų žaidimas, kuriame ir vargšai palestiniečiai, ir besiblašką izraeliečiai galiausiai susivoks buvę tik įkaitais.
Tik nauji taikos žmonės - tikri taikos žmonės, kurių reikia rasti ne vyriausybėse (tokia mišri grupė jau buvo suburta Ženevoje), turi būti pašaukti, kad rastų alternatyvių formuluočių, kurios įgytų pasaulinę reikšmę ir pritarimą. Tai šiandienos būtinybė, nes blogoji alternatyva bus didelis karas, galbūt vietinis branduolinis, po kurio ne tik Palestinoje ir Izraelyje nebeliks akmens ant akmens.
Galų gale net viltinga utopija geriau negu bejėgiai miražai.
Niekas kitas, jokios EP ar JTO rezoliucijos ir balsavimai čia nepadės. Nebent įvarys į dar aklesnį akligatvį, o manysim, kad kažką darėm.
Alfa.lt, „Lietuvos žinios“