nuotr. su Vatslavu Havelu pakeliui į alinę |
Jo palikimas Europos istorijoje, Europos išsilaisvinimui ir geresnės, sąžiningesnės bendrijos kūrimui yra labai didelis ir dar nesuvoktas. Nepanašu, kad tai, kuo jis tikėjo, ką kalbėdavo, dabar būtų bendras įsitikinimas ir siekis. Tačiau tai nebus pamiršta ir galbūt turės įtakos ir neleis Europai pernelyg degraduoti.
Svarbu suvokti to žmogaus asmeninius bruožus, ir kaip tie labai teigiami, patrauklūs bruožai, didelis žmoniškumas, platus akiratis ir širdingumas santykiuose įtakojo politiką ir reiškėsi joje. Tai irgi gana unikalus derinys. Prisimenu jo pakvietimą man 1990 metų gegužės mėnesį, kai mes patyrėme sunkiausią Sovietų Sąjungos blokadą ir nuolatinius karinius gąsdinimus, jaunuolių grobimą į sovietų kariuomenę, - tada jo pakvietimas buvo ištiesta moralinės paramos ranka. Aš nuvykau, mes turėjome su juo įvairių derybų ir pokalbių - dalykinių ir privačių ir oficialesnių su komunikatu spaudai. Tačiau vienas momentas nepamirštamas. Niekur kitur to nesutikau. Jis žinojo, kokia mums grėsmė ir kaip mums svarbu diplomatinis pripažinimas ir santykių užmezgimas su Lietuva iš kitų demokratinių valstybių pusės. Ir jis rado reikalo nuoširdžiai apgailestauti, kad jo vadovaujama šalis Čekoslovakija šiandien negali to padaryti. Aš bandžiau jį sustabdyti, kad tai nebūtų panašu į atsiprašymą žmogaus, kuris neprivalo atsiprašinėti. Tai ir nebuvo atsiprašymas tiesiogine prasme. Jis nemažai kalbėjo, o aš jį stabdžiau sakydamas, kad viską suprantu, mes Lietuvoje neturim jokių priekaištų, jokių nuoskaudų, kodėl Čekoslovakija to nepadaro. Bet jis pats sau turėjo kaip ir priekaištą, kodėl jis negali to padaryti. Aiškino, kad jie patirtų sovietų energetinį kerštą – jie visiškai priklausomi. Ir tas kerštas būtų labai skaudus visiems Čekoslovakijos gyventojams, visam ūkiui. Man to tikrai nereikėjo aiškinti. Bet jis jautė reikalą apie tai kalbėti. Nė vienas didžiųjų ir mažesnių laisvų demokratinių valstybių vadovas to nedarė. Kalbėdavo apskritai: kada nors vėliau, iš principo mes pripažįstam, bet padėti sudėtinga, siekite derybų su Gorbačiovu ir taip toliau. O jis nekalbėjo, pasakytume, makaronais. Jis kalbėjo tiesiai: yra Čekoslovakija, jis prezidentas, jis jaučiasi negerai, kad jie negali to padaryti. Jis pasakė ir priežastį: energetinė priklausomybė ir aiškiai numatomas Kremliaus kerštas. Todėl po kažkiek metų, kai jis dar kartą buvo prezidentas ir kai Čekoslovakija atidarė vamzdyną, jungtį su Vokietija, jis pasakė (mačiau tai iš spaudos): dabar Čekoslovakija nepriklausoma. Man tai buvo absoliučiai suprantama. Aš ir pats taip galvojau apie Lietuvos nepriklausomybę. Bet ir jis taip galvojo, ir aš visiškai supratau, prisimindamas aną mūsų pokalbį Prahoje, kaip siejasi jo nuolatinis rūpestis šalies laisve ir tikra nepriklausomybe.
Lietuvos radijas, 2011-12-23