Multimedijos centro (MMC RTV SLO) vyr. redaktoriaus pavaduotojas ir žurnalistas Aleš Žužek
Interviu su p. Landsbergiu (paskelbtas Slovėnijos nacionalinio transliuotojo interneto portale www.rtvslo.si, 2011-12-24)
Klausimai:
1. Daugiau kaip prieš 20 metų Europoje vyko istoriniai pokyčiai – žlugo komunizmas ir subyrėjo tokios daugiatautės valstybės kaip Sovietų Sąjunga ir Jugoslavija. Kokia dabar Jūsų nuomonė apie šiuos pokyčius, praėjus daugiau kaip 20 metų?
Tai buvo didelės istorinės svarbos įvykiai. Tik įsivaizduokite, jeigu galite, kad didžiulė raudonoji, vėliau raudonoji-rudoji ir tiesiog rudoji komunistų-mutantų imperija tebevaldo visą Rytų ir Vidurio Europą, tame tarpe ir Jugoslaviją, tada daugiau klausimų nekils.
2. 1988 metais Jūs tapote nepriklausomybės siekiančio politinio judėjimo „Sąjūdis“ lyderiu. Ar tada tikėjotės, kad taip greitai, per kelerius metus pasieksite nepriklausomybę?
Mes lygiai per trejus metus pasiekėme, kad tarptautiniu mastu būtų pripažintas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Daugelis žmonių pasaulyje tai laikė stebuklu. Bet mes tikėjome, kad galime to pasiekti – vienintelis klausimas buvo nuoseklumas ir laikas.
3. Lietuva daugeliu atžvilgių visoms laisvės siekiančioms tautoms buvo pavyzdys – taip pat ir slovėnams, kurie simpatizavo Lietuvos ir kitų Baltijos šalių nepriklausomybės siekiams. Kaip tuo metu buvo Lietuvoje? Ar lietuviai tuo metu domėjosi nepriklausomybės procesu Jugoslavijoje? Koks buvo Lietuvos požiūris į Slovėniją ir jos nepriklausomybės troškimą?
Mes buvusią Jugoslaviją vertinome kaip mažesnę komunistų imperiją ir palaikėme jos tautų, kaip ir Lietuvos, demokratijos ir nepriklausomybės siekius. Jeigu gerai prisimenu (nepasižiūrėjęs į knygas), Lietuvos parlamentas pirmasis pripažino Slovėnijos nepriklausomybę 1991 m. vasaros pradžioje.
4. Kai kurios svarbios Vakarų šalys – Didžioji Britanija ir Jungtinės Amerikos Valstijos – nerodė entuziazmo dėl nepriklausomybės šalininkų judėjimų ir nepriklausomybės proceso Slovėnijoje. O kaip buvo Lietuvoje? Ar jus pakankamai palaikė Vakarų šalys siekiant nepriklausomybės?
Jeigu turėčiau lyginti su Slovėnija, mūsų nepriklausomybės atvejis skyrėsi nuo jūsų tarptautinės teisės atžvilgiu, todėl Vakarų požiūris buvo kitoks. Slovėnijai reikėjo konfrontuoti su maža (Serbijos) imperija, o mums - su labai įtakinga pasaulyje Sovietų Sąjunga. Bet mūsų pusėje tebebuvo šalies tarptautinis pripažinimas laikotarpiu tarp dviejų pasaulinių karų, neteisėta sovietinė okupacija pagal 1939 m. Hitlerio ir Stalino paktą ir neteisėto prijungimo prie Sovietų Sąjungos nepripažinimas. Mes vairavome siauru dualistinio vakarietiško požiūrio keliu: “Lietuva turi teisę būti laisva ir tebėra teisiškai pripažinta, bet nuo jos priklauso, ar gaus tam Sovietų Sąjungos sutikimą... Būkite kantrūs, neerzinkite Gorbačiovo...“ Buvo akivaizdūs dvigubi standartai ir veidmainystės atvejai.
5. 1990 m. Sąjūdis paėmė valdžią ir išvedė Lietuvą į nepriklausomybę. Tačiau 1992 m. rinkimus laimėjo buvusios Lietuvos komunistų partijos įpėdinė Lietuvos demokratinė darbo partija. Kitais metais tos partijos lyderis Algirdas Brazauskas laimėjo prezidento rinkimus. Kokios buvo šių pralaimėjimų priežastys 1992 ir 1993 metais?
Sąjūdis laimėjo laisvus rinkimus 1990 metais ir pralaimėjo rinkimus 1992 metais. Išsilaisvinimas iš sovietinės centralizuotos ekonomikos sistemos ir perėjimas prie privačios nuosavybės bei rinkos ekonomikos buvo susijęs su dideliu sovietinio rublio nuvertėjimu, prarastomis santaupomis (jas pavogė sovietinis taupomasis bankas) ir „laisvos“ korupcijos banga, kuri lėmė žmonių nusivylimą ir balsuotojų norą klausytis saldžių komunistų pažadų: mes atkursime stagnacinę tvarką ir socialinius gyvenimo standartus...
6. Jūs esate vienas iš Prahos deklaracijos, kuria raginama nuteisti komunistų nusikaltimus, signatarų. Kaip Lietuvoje yra šiuo klausimu, kaip piliečiai vertina komunistų nusikaltimus? Ar Vakarų Europos piliečiai yra pakankamai informuoti apie komunistų nusikaltimus?
Žmonės jų nepamiršo, bet kadangi Rusija tapatinasi su šiais nusikaltimais, kartais žmonės patiria tam tikrą psichologinį spaudimą – gal mes neturėtume reikalauti teisingumo ir atlyginimo... Rusija supyks... Ši nuostata kyla iš mūsų visuomenės posovietinių ir prorusiškai nusiteikusių sluoksnių.
Vakarų Europos valstybės stovi nuošalyje, ir iki šiol joms šie dalykai mažai rūpi. Kalbėti teiktų ne apie pačią informaciją [dėl komunistų nusikaltimų], bet apie norą gauti šią informaciją.
Įrašyta 2011-12-20