Vakar suėjo lygiai 20 metų, kai liovėsi egzistavusi SSRS – Sovietų Sąjunga, komunistų bolševikų sulipdyta Rusijos imperijos atmaina. Garsusis Belovežo girios susitarimas, kurį 1991 m. gruodžio 8 d. pasirašė Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos vadovai, taip ir konstatuoja: ta šalis, tokio pobūdžio šalis „liaujasi egzistuoti kaip tarptautinės teisės subjektas ir geopolitinė realybė“.
Tai tikslus ir korektiškas nusakymas, kurio autorius, berods – Genadijus Burbulis, artimiausias Rusijos prezidento Boriso Jelcino patarėjas, valstybės sekretorius. Išties, ne „išardymas“, „paleidimas“ ar likvidavimas tartum kelių asmenų sprendimu, kurį galima ginčyti, ginti arba smerkti. Tinkamesnė sąvoka būna dezintegracija, tai yra suirimas, tad ilgesnis procesas, kuriame veikė ir išsilaisvinanti Lietuva, ir tas procesas pasibaigė 1991 m. gruodį. Jau niekaip neegzistuojančiai SSRS buvo leista pastatyti paskutinį tašką gruodžio 26-ąją, kitą dieną po to, kai atsistatydino prezidentas M. Gorbačiovas ir virš Kremliaus nusileido raudonoji, o iškilo Rusijos vėliava. Būtent 26-ąją dar susirinko SSRS Aukščiausiosios Tarybos Respublikų taryba (įsteigta 1991-09-05) ir kelintą kartą paskelbė, kad SSRS neegzistuoja.
Belovežo susitarimas tapo kūnu, kai jį ratifikavo gimstančių demokratinių valstybių parlamentai: Ukrainos, Rusijos, Baltarusijos ir kitų, kai kurie ta proga ir denonsuodami 1922 m. bolševikų primestą Sovietų Sąjungos sutartį. Visa tai nelietė jau anksčiau apsisprendusių ir valstybingumą atkūrusių Baltijos šalių, kurių neteisėtą sovietinę okupaciją galutinai užbaigė 1991 m. rugsėjo 17 d. priėmimas į Jungtines Tautas. SSRS struktūrą atmetantiems parlamentams – nuo Ukrainos iki Vidurinės Azijos – nediktavo nei Raudonoji armija, nei čekistai, vyko demokratinis apsisprendimas, be abejo, iškėlęs ir klausimų: kas toliau. Kaip lygiųjų bendradarbiavimo forma jau Beloveže buvo numatyta jų sandraugos idėja, kuri toliau brendo ir transformavosi vis dėlto senuoju „orveliškuoju“ pavyzdžiu, kai viena netrukus tapo lygesnė už kitas ir net rūsčiai baudė iš NVS išstojančią Gruziją.
Šiandien svarbu priminti ir pabrėžti, kad didysis geopolitinis virsmas įvyko taikingai, išmintingai, vyraujant gerai valiai ir apsisprendimui. Sovietiniai gąsdinimai adresuoti Vakarų demokratijoms – neremkite, juk atsiras daug branduolinių valstybių, jums geriau tartis su viena! – buvo eliminuoti tuo, kad Ukraina ir Baltarusija pačios atsisakė jų teritorijose likusio, joms jau priklausančio, branduolinio ginklo. Tokių nepaprastų geros valios pavyzdžių būtų ir daugiau, visą transformaciją gaubė vilties ir teisingesnio bendrabūvio aura. Paskutinė Europos imperija išnyko ir kontinentinės kolonijos gavo laisvę be jokio (bent jau didelio) pilietinio ar visuotinio karo. Ar suvokiama pasaulyje tokia pavyzdinė šio didžiulio virsmo reikšmė? Ar junta kas padėką Rusijos ir kaimynų politikams, taip išsprendusiems šimtmečių problemą?
Sukaktį – pasaulinės reikšmės įvykio sukaktį – nūnai gaubia keista tyla. Tai keistas, kažko palaužtas pasaulis, lyg būtų nesuvokiamai pasidavęs vienam įtakingam pikčiurnai skelbusiam apie „didžiausią tragediją“. Bastilijos išardymas taipgi turėjo būti tragedija jos prižiūrėtojams, bet Prancūzija ligi šiol švenčia išsilaisvinimą. Švęs ir Rusija, o tada laisviau atsikvėps ir buvęs laisvasis pasaulis.
„Alfa.lt“, 2011-12-27