Ypatingas žmogus, atskiras. Kitoks negu kiti. Nuo dabar – jau tik prisiminimas.
Turėjo ir savo tautos atpažįstamų patrauklių bruožų: gyvenimo meilę ir bendravimo šilumą, tikro ir teisingo pojūtį be pakylėtos retorikos atspalvio, veikiau su geraširdišku humoru, nors nevengė apibrėžti pasaulio dabarties ir ateities būtent pamatinių vertybių požiūriu. Jo išpažįstamos gyvenimo vertybės buvo kitokios, negu nūnai vyraujančios, ir čia jau bylojo asmuo, nebūtinai čekų tauta. Čekai dabar suvoks, ko neteko nusigręžę, o galų gale ir fiziškai laidodami. Neteko ir pasaulis.
Lietuvai Vaclavas Havelas buvo keleriopas draugas. Jis atjautė, rėmė visus engiamus ir besipriešinančius priespaudai; antai savaitė prieš mirtį, jau visai silpnas kūnu, dar sutiko nelaimingos Tibeto tautos dvasinį vadovą ir atstovą pasaulyje Dalai Lamą. Lemtinguose posūkiuose be išlygų rėmė Lietuvą. Oficialiuose laiškuose išreikštas jo požiūris į smurtu atimtą ir teisėtai atkuriamą mūsų valstybingumą buvo identiškas Lietuvos Sąjūdžio platformai. Šalis prie Baltijos jam turėjo būti artima ir dėl ypatingų istorinių kultūrinių Čekoslovakijos-Lietuvos ryšių.
Apie tuos ryšius nėra tekę daug kalbėtis, nebent vieną kartą Prahos kavinėj, į kurią buvo nusivedęs kaip visai paprastas prezidentas, ir ten laiko netaupėm. Tai buvo 1990 m. gegužės 30 dieną pirmojo mano oficialaus vizito metu. Iš jo liko komunikatai, kitų dokumentų, ir jų tarpe – mūsų bendras laiškas Vytautui Milvydui, badavimu iki mirties protestuojančiam Vilniuje prieš sovietų smurtą ir blokadą Lietuvai. Stanislovas Žemaitis net susidegino prie Kremliaus. (Ar atsimename juos?) V. Havelas žinojo, sekė įvykius Lietuvoje, ir tai jo iniciatyva tada parašėm viešą laišką rezistentui V. Milvydui, kad nesižudytų.
Šiaip jau gyvenimas ir pareigos nesuteikė sąlygų bendrauti kultūrinėj plotmėj, juolab asmeniškai draugauti susitikinėjant, bet buvo kupinas draugiškumo. Jo pakvietimas – ištiesta ranka – buvo unikalus tarp to meto demokratinių valstybių vadovų, vis besigręžiojančių į misterį Gorbačiovą. Ir vėliau ar tai tarptautinėje konferencijoje, ar "atsitiktinai" susitinkant Vilniaus Senamiestyje, buvo labai širdingas lyg sutiktų senų laikų bičiulį. Tokia tiesiog buvo jo širdis, kuri dabar sustojo.
Ano Prahos vizito metu V. Havelas apgailestavo, bemaž atsiprašė – buvo net nepatogu, – kad Čekoslovakija, ką begalvotų jos prezidentas, negali iškart pripažinti ir iš naujo užmegzti diplomatinių santykių, nes būsianti sovietų rūsčiai nubausta per energetiką...
Ir vėl – nė vienam Vakarų valstybių vadovui, su kuriais nuo tada jau pradėjau susitikinėti, nekrebždėjo širdyje toks nesmagumas... dėl pragmatiško "atsargumo" ar tiesiog priklausomybės. (Tik Islandija tapo išimtimi). Bet Havelas pats beveik nuo to pradėjo, buvo visiškai nuoširdus ir atviras be jokių nutylėjimų ar išvedžiojimų. Tokiu stiliumi, tokia vaga jau galėjom kalbėtis apie viską.
Užtat ir labai gerai supratau po kažkiek metų, kai prezidentas V. Havelas taip pat atvirai sveikino energetikos vamzdžio atėjimą iš Vokietijos. – Dabar mano šalis nepriklausoma!
Keitėmės informacija ir mintimis nesiginčydami, nes mąstėm taip pat. Vienintelis dalykas, kur būčiau kategoriškai nepritaręs ir peikęs, tai sau žiaurus jo rūkymas. Nebent kavinėj galėjau ką mandagiai tarstelėti, o šiaip dar nebuvom visiški "tablabirai". Bet rodėmės viešai, taip pat televizijoj, Prahoje plevėsavo Lietuvos vėliavos, žmonės sveikindavo gatvėje... Tautų pavasaris, nors priekyje dar laukė kraujas.
Po Sausio 13-osios Čekoslovakijos parlamentas svarstė atsakymą – nedelsiamą išstojimą iš Varšuvos pakto! Toks būtų buvęs raiškus mostas Europos scenoje, vertas prezidento, kuris neturėjo ir nesiekė didesnės valdžios, negu moralinė.
Vytautas Landsbergis
"Lietuvos žinioms"