Turime Lietuvos valstybę ir Europą. Pasaulis vėl turi Lietuvos valstybę. O galėjo nebeturėti. Ne kartą istorijoje buvo pastangų ištrinti tą valstybę, šalį ir net jos vardą. O ji nepasidavė, ji norėjo gyventi. Taip vėl įvyko prieš dvidešimt ir porą metų, kad Lietuva dar kart pakilo gyventi. Pakilo su labai tvirta valia gyventi kitaip – laisvėje ir dorai, ir būti tokia šalimi, kurioje norės gyventi ir gerai jaustis ne tik lietuviai, bet ir kitų tautybių žmonės, gyvenantys mūsų žemėje. Tokia buvo Sąjūdžio ideologija ir tikslas. Praėjo gal ir nemaža laiko vieno žmogaus gyvenimo požiūriu; istorijos požiūriu – dar labai nedaug. Turbūt reikia pasakyti, kad nors turime atkurtą, vėl žemėlapiuose žymimą ir tarptautinėse organizacijose besireiškiančią Lietuvos valstybę, ji dar toli gražu neatsistojo ant kojų savo tapatybėje, savo potenciale, kokia ji galėtų būti. Žinoma, būvis yra sąlygojamas ir paveldo, gilaus sužalojimo, kuris įvyko per 50 nelaisvės metų. Tai irgi mūsų paveldas. Vertybiniai kriterijai pamesti arba sujaukti. Vieni žmonės tiki aukštesniais ir gražesniais tikslais bei idealais, kiti vadovaujasi materializmu arba trumpalaikiu požiūriu. Visuomenė nėra vieninga, nėra Lietuvoje vieningos dorovinės ir politinės kultūros. Tai buvusios valstybinės ir moralinės katastrofos pasekmė. Ta katastrofa buvo sovietų valdžia, bolševikų valdžia Lietuvoje, kuri labai daug ką iškreipė, daug gėrio pradų sunaikino kartu su žmonėmis, kurie buvo nužudyti, palaužti arba atsidūrė ne Lietuvoje.
Štai turime tokią padėtį. Gyvenam, bet dažnai nerimaujam. Vieni nerimauja dėl materialinės gerovės lygmens, kiti nerimauja dėl šalies ateities, treti – dėl savo vaikų ateities. Yra nemaža išvažiuojančių. Išvažiuojančių laikinai arba išvažiuojančių kaip ir nusprendus, kad Lietuvoje gyventi negerai, kitur turbūt bus geriau. Tas žmonių išvažiavimas įgauna grėsmingą mastą. Todėl kalbėti šiandien apie Lietuvos pasiekimus ir pasisekimus visose srityse nebūtų sąžininga. Sąlygiškai pagal tai, kur mes galėjome nugarmėti ar kad mūsų iš viso nebeturėjo būti, tai, žinoma, yra sėkmė, kad mes vis dar esame. Mes einame į priekį klupdami, besipainiodami ir vis dėlto negalime drąsiai pasakyti, kokia bus Lietuva po 20 ar 30 metų, kaip kai kas klausia. Man tai nerealūs klausimai, todėl kad Lietuva nėra sala, ji yra dalis Europos. Negalėčiau pasakyti, kaip aš įsivaizduoju Europos būvį po dvidešimties metų. Čia pat šalia mūsų Rusija, už jos – Kinija; yra didelių demografinių pokyčių. Yra didelės jėgos, kurios kėsinasi valdyti pasaulį, besivaržydamos tarpusavyje. Kas iš to bus, ir koks bus Lietuvos likimas, - spėlioti būtų gal ir neatsakinga. Bet aš noriu tikėtis ir spėti, kad Lietuva išliks gyvybinga ir norės gyventi, kokie bebūtų išmėginimai. Kad ji nežus ir neišnyks. Tuo tikėjau savo gyvenime ir tikiu toliau.
***
Galbūt, norėdami geriau suprasti savo dabartį ir šiek tiek patikimiau svarstyti bent apie artimiausią ateitį, turėtume prisiminti, iš kur atėjome ir kodėl dabar tokie esame šitoje Europos dalyje ir šiame istorijos tarpsnyje. Lietuva atėjo iš nelaisvės namų, ir jai buvo įkalbinėjama, kad ji pati nieko neverta, ji gali išlikti tik maitinama didelės šeimininkės, kuri jai diktuoja valią, moralę, gyvenimo būdą. Ir nuo pat okupacijos pradžios tai buvo pavadinta pagrindiniu okupuojančios šalies uždaviniu – sovietizacija. Lietuviai turėjo būti paversti sovietiniais žmonėmis su sovietinėmis smegenimis, su sovietiniu gyvenimo būdu, kurio požymiai buvo baimė, pataikavimas ir negarbingas saviškių įskundinėjimas valdžiai.
Kadaise Vincas Kudirka lietuvius, įskundinėjančius kaimyną caro valdžiai dėl lietuviškų knygų ar dar ko nors, tiesiog vadino šungalviais. Mes praėjome laikotarpį, kai vėl buvo mėginama kuo daugiau lietuvių tokiais paversti. Kitaip sakant, jau lyg ne lietuviais, gal tik dar lietuviškai kalbančiais. Pastangos daryti karjerą, taip pat neišvengiamai taikstantis, prisitaikant ir pataikaujant, žalojo žmones, žalojo ir priaugančius, ir jaunąją kartą.
Kai Sąjūdis pašaukė gyventi kitaip, gyventi pagal sąžinę, pagal krikščionišką dorovę, atsisakyti melo ir atsisakyti baimės, tai atrodė kažkokie stebuklai, beveik neįmanomi dalykai. O vis dėlto žmonės pamėgino taip gyventi. Tai buvo mūsų jėga nusimesti nešvarų, svetimą kiautą. Kadangi tai kažkokiu stebuklingu būdu pavyko, pavyko politiškai atkurti savo valstybę, ir tam vadovavo Sąjūdis, kuriame nestokojo gražių, kilnių idėjų, galėjo atrodyti, kad galbūt Lietuva bus kitokia negu Sovietų Sąjunga. Žinoma, tai buvo iliuzija. Lietuva atėjo į laisvę ir į laisvąją Europą tokia, kokia jau buvo: sugadinta, žaizdota, serganti, norinti pasveikti, bet ir sunkiai besitvarkanti ne tik su išoriniais Sovietų Sąjungos, paskui Rusijos spaudimais, o iš ten ėjo siekis vis tiek išlaikyti Lietuvą kuo panašesnę į aną kultūrą, neleisti jai vėl tapti savimi, - tai šitoje situacijoje paaiškėjo, kad pernelyg daug ar gana daug žmonių visai priimtų nepriklausomą Lietuvą su bemaž sovietine santvarka. Su vienos didelės grupuotės įtakinga valdžia, kitus prispaudžiant, kitų saviraiškos laisvę, net ir kalbos, pasirinkimo laisvę jeigu ne uždraudžiant, tai iškreipiant papirkimais, įtakojimais, gąsdinimais arba tuo, ką dabar dažnai vadiname manipuliavimu. Būdai manipuliuoti Lietuvos visuomene, kad ir valstybė labai nenutoltų nuo įprastinio sovietinio modelio.
Štai mes ten ir esame, ir kova, o veikiau pasakius, varžybos tarp teisingesnių, geresnių pradų bei siekių ir tarp tempimo atgal į buvusią papuvusią ir žmones pūdančią sistemą, - tos varžybos tęsiasi. Nuo jų galutinės pasekmės priklausys Lietuvos likimas, ir, žinoma, ne pats likimas, o pirmiausiai, kokia ta Lietuva. Galvodami, kokia ji bus, žinome, kad tarp daugybės prieštaringų ir visai nebūtinai mus mylinčių ir puoselėjančių jėgų Lietuva turi pati žinoti, ko ji nori, kokia ji nori būti. Kokia Lietuva - tam tikro būdo, tam tikros kokybės Lietuva - turi daugiau galimybių išlikti ir ką nors reikšti pasaulyje. Labai norėčiau tikėtis tokios Lietuvos, kuri turi ką pasakyti, turi kuo pateisinti savo buvimą ir, žinoma, ginti jį, nelikdama visai vieniša.
Įrašyta 2011-06-13, įrašė Gytis Lukšas