M. K. Čiurlionio šimtųjų mirties metinių paroda Paryžiuje

Per savo šimtąsias išvykimo metines Čiurlionis vis dar ateina, atvyksta.

Kai kurie išminčiai yra pasakę: jis atėjo per vėlai. Kai kurie sakė – per anksti.

Tai nebuvo jo pasirinkimas. Jis atėjo turėdamas pasakyti šį tą ypatinga, apie kažką nežinomą, dar neatrastą ar neteisingai suprastą. Jame glūdėjo misijos ir pasiuntinio vaidmens jausmas, kurie jį šiek tiek palaikė kasdienio gyvenimo sunkumuose. Todėl jis nutarė, kad nors ir trokšdamas būti suprastas, negali meluoti - nusižengti savo lege artis.

Nenuostabu, kad primindamas, kokia buvo Sankt Peterburge žurnalistinė aplinka apie 1909 metus, Nikolajus Rerichas vėliau prisiminė: Čiurlionį pasitiko ir lydėjo laukinių fakelai.

Jis vis dar ateina, nors brutaliausios pašaipos fakelai atidėti į šoną.

Jis draugiškai tebeneša savo palikimą kaip šviesos ir šilumos dovaną, kaip unikalų žinojimą gimusį žavesy ir kančioje. Tai apie žmogų ir apie žmogaus pasaulį. Regimasis menas apie neregima – toks buvo jo menas su giliomis šaknimis žemėje po dangumi ir padangėmis, egzistenciškai tikras ir susietas su būsimais nesuskaičiuojamais žmonijos atradimais.

Kai jo paveikslai tapo žinomi, radosi daug tokių nesupratimo fakelų, tačiau kartais ir mažų pastangų surasti kokį nors jei ne apibrėžimą, tai bent aprašymą.

Tarp kukliausiųjų: galbūt tai naujas meno būdas arba kelias, kuriam dar neturime rakto.

Tai menas ne apie mūsų pasaulį, ir taip toliau.

Prisimenu trumpą žinutę lenkiškoje spaudoje, kurioje Čiurlionio menas buvo apibūdintas kaip abstrakcija. Tačiau tada dar nebuvo abstraktaus ar nedaiktinio meno laikai, kaip vėliau gerai gimusi žinoma abstrakcionizmo srovė. Anuomet šį terminą reikėtų sieti su kažkokiu nauju menu, kurio vaizduojamų objektų negalima suprasti kaip konkrečių aplink mus egzistuojančių objektų. Ne toks konkretumas, kurį galima paliesti pirštais ar suvartoti žandikauliais.

Tačiau kvailybė būtų sakyti, jog muzika yra abstrakti, kuomet ji kupina autentiško, taigi konkretaus, turinio.

Jausmai ir idėjos apie gyvenimą – vidinį ir išorinį – bei Visatos modeliavimas tobulomis muzikinėmis struktūromis – tokia muzika eina per žmonijos kultūros šimtmečius, ir kompozitorius Čiurlionis puikiai suprato, kad visi menai turi bendrą šaltinį bei vardiklį žmogaus sieloje. Ieškant pilnos išraiškos formų, galima ir natūrali interferencijų įvairovė. Ji apima visą formų erdvę.

Visa tai tiktų vadinti idėjų pasauliu, o vienas tuometinis rusų kritikas Čiurlionio meną ir apibrėžė kaip idėjų tapybą.

Tačiau kai žvelgiame į muziką kaip tokią – ė, tai juk pats seniausias konceptualusis menas! Jis yra toks, kai objektyviai pateikiamas natomis. O tada ateina bendraautorius, natų skaitovas, atlikėjas ar klausytojas, kuris irgi savotiškai tampa atlikėju, kaip, matyt, dalykus suprato Čiurlionis, ir pasakojimas vizualiuosiuose menuose eina tuo pačiu taku.

Dabar, kai šioje reprodukcijų parodoje matome tik natas, mes neturime galimybės pagauti ir grožėtis autoriaus touché, paliktu jo teptuko ant popieriaus arba drobėje. Deja, turiu tai pažymėti.

Vis dėlto konstrukcija ir plakatinio pobūdžio kvietimas, abu architektūriškai simboliški, neša mums dar vieną Čiurlionio konceptualizmo pusę. Štai kas suteikia mums džiaugsmo, jei nestokojame vaizduotės, netgi matant vien reprodukcijas. Kas nori daugiau, tegu pasiklauso jo  muzikos ir atvažiuoja į Lietuvą.

Vytautas Landsbergis
Paryžius