Nuosekliai puolama ir dergiama bemaž viskas, dėl ko, nors kažkam gaila, vis dar yra Lietuva.
J. Basanavičius, V. Kudirka, Vasario 16-oji, Klaipėdos atgavimas, Antrojo pasaulinio karo verpetuose sunaikintos valstybės ginkluotasis pasipriešinimas, kitos "istorinės klaidos" kaip antai europinės ir atlantinės krypties, o ne NVS, pasirinkimas; galų gale, tebesitęsiąs Rytų imperijos "erzinimas" - ko dar neskaitėm, negirdėjom ir toliau neskaitom?
Nelyginant subatnaktis Šatrijos kalne, kai taip aistringai spardomi "revizuotini" istorijos dalykai; o jau nepriklausomybė, bent didesnė nepriklausomybė nuo Kremliaus įrankio "Gazprom" - čia mūsų skaidrusis dabarties vidudienis peikti ir pulti, tik pasiskaitykite.
Bet ir istorijoje dar esą ką jaukti. Nesidžiaukim, kad turime Vilnių, skelbia docentas Justinas Žilinskas (bernardinai, 2011-10-27), kadangi sostinės "atgavimas" kabutėse esanti viena liūdniausių Lietuvos istorijos datų. Netekimas 1920-ųjų spalį, suprask, buvęs džiaugsmingesnis įvykis. Nereikėjo po to nieko keisti.
Docentas apskritai turi problemų su istorija. Mini kažkurio Antano arba Adomo Vileišio ir J. Basanavičiaus atvykimą į Vilnių - kada? O lietuvių kariuomenės "demonstratyvus žygis į Vilnių" iš tikrųjų buvo jo perėmimas iš kitos - plėšikaujančios - sovietų kariuomenės. Docentas gal būtų vedęs pavasarininkus. Lietuvos administracija pirmiausiai apstulbino vilniečius sočiai pamaitindama - kur čia "kerštas"? Bedarbiams davė darbo.
Iškalbingiausia trumparegė to straipsnio samprata: "Atgavome Vilnių. O praradome valstybę..." Tartum istorija tuo ir baigėsi, ir docentas liko miręs kada nors prieš Sąjūdį. Tačiau dabar, po buvusios 50 metų laisvės netekties, turime ir valstybę, ir Vilnių. Verta prasikrapštyti akis. Vilnius, tiesa, kadaise devyniolikai metų buvo jėga atskirtas, prirašytas Lenkijai kaip užkampio vaivadija. Galėjo likti amžiams atskirtas nuo Lietuvos kaip naujųjų gudų miestas. Galimai A. Lukašenkos sostinė su jo paminklu Arkikatedros (bent Paveikslų galerijos) aikštėje. Ir Leninas būtų savo vietoje, ir jokio Römerio. Važiuotume kartu su docentu į turistų ekskursijas, būtų geriau. Bet viską nulėmęs, anot jo, tik Stalinas.
Štai tas "tik" ir tiksi per visą straipsnį nelyginant fikso idėja. Nors pagal dviejų ūsuočių nusikaltėlišką susitarimą Lietuva, o sykiu jai numatomas priskirti Vilnius, turėjo likti Vokietijai, karo prieš Lenkiją pabaigoje jie peržaidė žemėlapį. Liublinas ir Chelmas dabar būtų Ukrainos žemės, tačiau išmainė į Lietuvą (su Vilniumi). Pažaidė dviese, ne tik Stalinas. Tačiau iš pradžių buvo verslo planas, kuriame konkrečiai įrašyti Lietuvos interesai Vilniuje.
Pasišaipydamas, kad Lietuva "neišdrįso" pati atsiimti Vilniaus pagal Hitlerio siūlymą (kiti, net lenkai, tai vertina kaip garbingą laikyseną), docentas teigia, kad lietuviai nebuvę nei didvyriai, nei "genialūs politikai". Be abejo, iš aukščiau geriau matyti. Tačiau ištisus 18-19 metų jie buvo politiškai atkaklūs ir užsispyrę. Nepriėmė daugelio viliojančių, gal pragmatiškai naudingų pasiūlymų, kad pripažintų J. Pilsudskio ir L. Želigovskio tiesą. Tikriausiai, taip ir liko europiečių, net nenaudėlių, sąmonėje, kad "Vilniaus klausimas" - a, tai Lietuva. Buvusi didelės šalies sostinė, ir taip toliau. Tą verta, manau, ir toliau palaikyti, o negriauti (jau keli šimtai metų "lietuviai" neturėję ir pan.). 20 amžiaus kovos pasibaigė, dalykas išspręstas, Europa patenkinta. Rusija norėtų dar pakurstyti, na, ir kažkas M. Römerio universitete. Ką padarysi. Bet Vilniaus klausimas ir Vilniaus grįžimas Lietuvai - ne farsas, mieli broliai. Tegu studentai nepaklysta.
Vytautas Landsbergis
bernardinai.lt