Paskaita tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, 2011-05-17
Dvidešimties metų raida. Apie Kovo 11-ąją kalbėjome išsamiai – štai jau yra atsiradusi Kovo 11-osios Lietuva arba Antroji Respublika. Tą raidą galima sudėstyti į tam tikrus etapus pagal valstybės siekius, jos vadovaujančiųjų struktūrų ir vadovų suformuotą politiką. Valdžios keitėsi ir keitėsi tarp oponuojančių jėgų: Sąjūdžio ir iš jo kilusios Tėvynės sąjungos, o paskui ir krikščionių demokratų, kaip dabar, iš vienos pusės (dešinioji valdančioji jėga); iš kitos pusės – buvusiųjų komunistų ir socialdemokratų, kurie paskui susiliejo į viena ir pasiėmė socialdemokratų vardą. Nepaisant svyravimų ir valdžios pasikeitimų pagrindinės kryptys išliko, kaip jas suspėjo suformuoti Sąjūdžio politikai. Nes po Kovo 11-osios dvejus ir pusę metų Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo dauguma funkcionavo kaip Sąjūdžio ideologijos ir programos įgyvendintojai. Pagal svarbius įvykius galime dabar išskirti etapus, kurių vieni bus trumpi, o kiti - proporcingai ilgi.
Pirmasis etapas būtų 1990-ųjų kovo 11-oji, kai prasideda nauja epocha, iki 1991 m. rugsėjo 17 d.. Pastaroji data Lietuvoje nėra pakankamai išryškinta bei valstybiškai vertinama ir švenčiama. O tai yra Lietuvos priėmimas į Jungtines Tautas. Užbaigti visi pretenzijų ar neaiškumų dalykai. Ar Lietuva buvo kažkokiame santykyje su Sovietų Sąjunga, ar ši gali toliau reikšti pretenzijas? Išsivadavimas esąs tik separatizmas, griovimas ir panašiai. Žinoma, laimėjo Sąjūdžio koncepcija, kurią ir pasaulis priėmė, kad tai nėra separatizmas ir didelės valstybės ardymas.
Taigi priėmimas į Jungtines Tautas užbaigė bet kokį dar galimą ginčą, nors atkurtos Lietuvos valstybės pripažinimo laukėme per visus 1991-uosius metus: nuo Islandijos sprendimo vasario mėnesį, paskui ėjo Danijos žingsnis ir naujosios demokratinės Rusijos sutartis su Lietuva, kurią Rusija pripažino Lietuvą pagal Kovo 11-osios aktus. Tai liepos mėnuo dar prieš garsųjį Maskvos pučą ir Sovietų Sąjungos žlugimą. Bet nelaukdami visiško Sovietų Sąjungos žlugimo, Vakarai jau apsisprendė. Pirmiausiai Europos Bendrija, vadinamasis dvyliktukas, susirinko padėčiai dar svyruojant, - neaišku, kas bus su ta Sovietų Sąjunga, bet jie nutarė, kad Baltijos valstybes reikia nedelsiant pripažinti, kad jos vėl nepakibtų ant kokių netikrumų. Čia buvo tikrai svarbus sprendimas, po kurio ėjo ir Lietuvos įstojimas į Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo organizaciją. Po to - Jungtinės Tautos, rugsėjo 17 diena; pirmą kartą Niujorke iš Generalinės Asamblėjos tribūnos skambėjo lietuvių kalba. Ta mano kalba yra išspausdinta knygoje „Laisvės byla“, 1992 m.
Šiame laikotarpyje buvo labai svarbių, esminių, epochinių įvykių, kaip Sausio 13-oji. Ne tik moralinės jėgos susirėmimas su smurto jėga, kuriame moralinė jėga atsilaikė. Bet įvyko ir tarptautinis virsmas abejojančių Vakarų valstybių sąmonėje. Jos buvo linkusios Lietuvą gerbti, žodžiu pripažindavo, kad mūsų sprendimas teisėtas ir pagrįstas, bet kaip čia nepakenkus M. Gorbačiovo reformoms ir planams, kad bus naujas taikingas pasaulis, kur Vakarai susitars su Gorbačiovu, ir visi toliau laimingai tvarkysis. O kas būtų buvę su pavertosiomis tautomis, nelabai svarbu. Čia Lietuva suvaidino svarbų vaidmenį, kad neužsikirstų demokratijos sugrįžimas į Vidurio Europą: Lenkijos įvykiai, Čekoslovakijos, Vengrijos sugrįžimas į demokratiją, Lenkijos rinkimai 1989 metų viduryje, Čekoslovakijos Aksominė revoliucija tų metų pabaigoje, Berlyno sienos griuvimas tų metų pabaigoje. Bet tais pačiais metais įvyko ir Baltijos kelias, milijoninė manifestacija už laisvę, ir to nebuvo galima nepastebėti. Buvo principinis dalykas: kad demokratijos sugrįžimas ir sovietų imperijos pastūmėjimas iš satelitinių vadinamojo Varšuvos pakto šalių lauko į „savo erdvę“ nesustotų ties Molotovo-Ribbentropo linija. Kitaip sakant, kad Lietuva, Latvija ir Estija neliktų toje Sovietų Sąjungoje, kuri dabar mat geresnė, kadangi jau sutinka su Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos nutolimu, bet mus laiko nepaleisdama. Nežinia, ar kas už mus būtų kovoję, jei mes patys nebūtume kovoję.
Taigi procesas nesustojo, ir demokratijos bei išsilaisvinimo banga ėjo į buvusią Sovietų Sąjungą. Čia mes suvaidinome vaidmenį, kurį bandėme istoriškai išryškinti praėjusiais metais Kovo 11-osios dvidešimtmečio proga, o šiemet Sausio 13-osios dvidešimtmečio proga. Yra dar viena svarbi data - Lietuvos ir Rusijos sutartis, 1991 m. liepos 29 diena. Ji buvo rengiama nuo 1990-ųjų metų vasaros, kai Jūrmaloje trijų Baltijos valstybių vadovai susitiko su naujuoju Rusijos vadovu Borisu Jelcinu. Rusija tebebuvo Sovietų Sąjungos sudėtyje, didžiausia jėga tos „sąjungos“ viduje, bet B. Jelcinas ir jo bendraminčiai visiškai nebuvo linkę taikstytis su kažkokia už juos aukštesne Sovietų Sąjungos valdžia, kuri nurodinėtų, ką reikia daryti. Buvo tik laiko klausimas, ir mes įsijungėm, galima sakyti, pačiu laiku, nors ir Vakaruose buvo nemažai besistebinčių, net mums palankių politikų tarpe, o ir pačioje Lietuvoje ėjo kampanija prieš mūsų suartėjimą su B. Jelcinu. - Ką čia tas Jelcinas, va Gorbačiovas, visi raktai ir visi sprendimai pas Gorbačiovą, jeigu su juo nesusitariat, tai jums nieko neišeis.
Mes dirbome ir su M. Gorbačiovu, ir matėme, kad jo komanda nenori tartis. Jų veiksmai, kaip Sausio 13-oji, parodė, kad toji valdžia nesikeičia. O naujosios Rusijos valdžia buvo kitokia. Tai, ką laikė Landsbergio klaida, kad jis nepataikauja Gorbačiovui, o veda derybas su Jelcinu, pasirodė ne tokia jau didelė klaida. Liepos 29 d. Maskvoje pasirašėm tarpvalstybinių santykių sutartį. Redaguojant ir derantis labai daug dirbo delegacijos vadovas Česlovas Stankevičius, kurį buvau paskyręs, o paskutiniuose etapuose dalyvavau ir aš. Tai buvo dvišalių derybų jau tiesiog su B. Jelcinu - be liudininkų - etapas. Galų gale sutartis buvo pasirašyta. Jos preambulėje abi Aukštosios Susitariančios šalys pasmerkė sovietų įvykdytą neteisėtą Lietuvos aneksiją. Maskvoje jie ligi šiol krapšto pakaušius, kaip čia taip negerai tarptautiniame dokumente užfiksuota aneksija. Tas dokumentas iškart buvo užregistruotas Jungtinėse Tautose ir padėtas ten į registruotą archyvą. Pirmuosiuose sutarties straipsniuose abi šalys pripažįsta viena kitą pagal Lietuvos Kovo 11-osios aktus, o mes pripažįstame Rusiją pagal jos birželio 12 d. suvereniteto paskelbimo aktą, kuris ilgai po to buvo Rusijos valstybinė šventė, kol V. Putinas ją panaikino ir permetė į išsivadavimo iš lenkų ir lietuvių 17 šimtmetyje datą. Tuomet įvyko maskviečių sukilimas prieš Abiejų Tautų Respublikos įgulą Maskvoje ir prieš bandymus įtvirtinti savo carą, vadinamąjį Lžedmitrijų. Tokia buvo didžiulio masto politika, ir Rusija nusikratė Lenkijos-Lietuvos pavojų. Žinoma, ji būtų tapusi daug europietiškesnė, tačiau nuo to pavyko apsiginti. Kaip vėliau pavyko apsiginti nuo Napoleono, kad tik nepanaikintų baudžiavos, ką Napoleonas visur darė. Taigi V. Putinas pasirinko kitą minėtą datą. Tačiau 1990 m. birželio 12-oji buvo ir yra įrašyta anoje mūsų tarpvalstybinių santykių sutartyje. Kadangi įrašyta daugiskaita, aš kartais primenu, kad joje minimi Kovo 11-osios Respublikos aktai yra ne vienas valstybės atkūrimo aktas, bet ir kiti, kurie sprendė konstitucinius klausimus ir įvardijo „svetimą jėgą“ užgrobus Lietuvą 1940 metais.
Ši sutartis buvo ratifikuota ne tą pačią dieną. Mes ją ratifikavome pirmąją Maskvos pučo dieną. Man paskambino iš Rygos Pabaltijo karinės apygardos vadas generolas Kuzminas, ramiai painformavo, kad nuo šios valandos Lietuvoje ir visur yra jo valdžia, nes taip nusprendė GKČP, pučo ir naujosios valdžios komitetas, kuris formaliai nušalino Gorbačiovą ir valstybės vadovu paskyrė Janajevą. Tas mėginimas išsilaikė 2-3 dienas ir žlugo. Bet mes iškart ratifikavom sutartį, kad jeigu kas ateina ir mus sušaudo, mes savo darbą esam padarę. Rusija ratifikavo sausio mėnesį. Tai irgi įdomus momentas, jeigu kur nors girdėsite ir matysite dabartinės Rusijos painiojimus. Jos kokie politologai ar ideologai bando neigti tos sutarties reikšmę, atseit Rusija, kuri pasirašė su Lietuva labai svarbų istorinį aktą, pati dar nebuvo atskira valstybė, o didžiulė federacinė Sovietų Sąjungos respublika, tik viena iš jos respublikų. Tačiau tą tezę griauna ratifikavimas sausio mėnesį, kai Sovietų Sąjungos jau nebebuvo, ji likviduota Belovežo sutartimi 1991 m. pabaigoje, taigi Rusija buvo viena pati sau suvereni valstybė, juolab kai apsikeitėm ratifikaciniais raštais Vilniuje 1992 m. gegužės 4 d.
Tas trumpas laikotarpis labai esmingas įsitvirtinti valstybei, kaip ją paskelbėme kovo 11 d. Mes apskelbėm, bet toli gražu dar nebuvo galas. Ir ligi šiol dar ne galas. Tačiau tada ši Lietuvos ir Rusijos sutartis, taip pat Lietuvos bei Latvijos ir Estijos priėmimas į Jungtines Tautas tikrai reiškė, kad ši ilga liūdna istorija nuo 1940 m. aneksijos iki 1991 m. pakartotinio pripažinimo yra užbaigta.
Kitas laikotarpis, kai jokių pretenzijų ir pavojų Lietuvos nepriklausomybei ir valstybingumui lyg jau nebegali iš niekur kilti. Buvo atkurti diplomatiniai santykiai su Lenkija pripažįstant be pretenzijų Vilnių Lietuvai. Laikotarpis ir uždavinys, kurį suformulavom iš karto, praktiškai tą patį 1991 metų rudenį – išvesti Rusijos kariuomenę. Tada ji dar buvo Sovietų Sąjungos. Valstybė, Jungtinių Tautų narė, kurią užėmus laiko svetima kariuomenė. Tai labai keistas atvejis. Su šiuo keistumu irgi reikėjo baigti. Žinoma, ta kariuomenė jau neterorizavo, nors, tiesą sakant, privalau jums priminti, kad savotiškas siaubingas atsakas į liepos 29-osios sutartį buvo po dviejų dienų naktį Medininkuose įvykdytas teroristinis nusikaltimas – Lietuvos pareigūnų išžudymas. Taip į mūsų veržlų politinį ėjimą pirmyn atsakė brutalia karine jėga Sovietų Sąjungos Vidaus reikalų ministerijai priskirtas OMONas, specialusis kaip ir milicijos padalinys vadinamojoje Vidaus kariuomenėje. Teisininkai vis dar ginčijasi, ar tai kariuomenė, ar ne, tad ar padarytas karo nusikaltimas, ar ne. Matyt, kažkam labai rūpi, kad žudynė nebūtų kvalifikuota kaip karo nusikaltimas.
Štai tas lūžio ruduo, ir trys Baltijos valstybės (mes turėjome Baltijos Valstybių Tarybą, reguliarius vadovų susitikimus, skelbėme dokumentus) paskelbė, kad dabar tikslas – atsisveikinti su Rusijos kariuomene, kuri pernelyg ilgai čia užsibuvo. Rusijos vyriausybė buvo palanki, B. Jelcinas buvo draugiškas ir tikrai be galo daug padarė, kad Lietuva saugiai išeitų iš tų pavojaus zonų. Tiesiog užtardavo asmeniškai, o man sekėsi su juo gražiai bendrauti. Dabar Lietuvos valstybė jam po mirties skyrė aukštą apdovanojimą – Vytauto Didžiojo kryžių. Žinoma, tą reikėjo padaryti anksčiau, bet nebuvo politinės valios arba reikiamo valdžių susidėstymo, kuris dabar yra. Be to, suėjo tos sutarties sukaktis. Pamatysim, ar Lietuvai pasiseks tai paminėti su tarptautiniu dėmesiu šiai 1991 m. liepos 29 d. sutarčiai. Visur įkalta, kad rugpjūčio mėnesio pučas ir jo žlugimas sudarė sąlygas Lietuvai galutinai išsilaisvinti ir gauti pripažinimą. Jau liepos 29-tą mes gavome pripažinimą! Prieš pučą, tačiau tai niekur sąmonėje neegzistuoja. Jeigu pavyks reikiamai paminėti, nors diena yra vasarą ir nepatogi dideliem renginiams, gal ši data ir faktas bus sugrąžinti į tarptautinę politinę sąmonę.
Nuo 1991-ųjų rudens iki 1993-ųjų rudens užsitęsė derybos bei pastangos ir galutinis paskutinio Rusijos kareivio išlydėjimas. 1993 metai, rugsėjo pirmoji. Jie išėjo naktį, penkios minutės prieš dvyliktą. Vėliau, 1996 metais, kai vėl turėjome įstatyminę valdžią, paskelbėme rugsėjo 1-ąją Laisvės diena. Tačiau grįžusieji kairieji vėl perstūmė atgal į rugpjūčio 31 d. Laisvės diena dabar yra kažkur tarp minėtinų dienų. Būtent svetimos kariuomenės išėjimas iš Lietuvos! Įsivaizduokit, galima sakyti, po 47-erių metų. 50 suvirš metų nuo 1940-ųjų, bet kai sovietai išbėgo, Lietuvą buvo užėmusi Vokietija. Nuo 1944 m. rudens grįžo Raudonoji armija ir dar pabuvo gerus 47 metus.
1992-1993 m. laikotarpiu mūsų Vyriausybės buvo suformuota labai aiški kryptis į Europos Bendriją, kuri tuo metu jau transformavosi į būsimąją Europos Sąjungą. Išvedus kariuomenę, buvo galima drąsiai sakyti apie kitą mūsų tikslą (ko anksčiau nereikėjo labai garsiai sakyti, kol dar buvo ta kariuomenė) stoti į NATO. Pagarsinus kariuomenė būtų galėjusi dar užtrukti. Tai įvyko jau valdant LDDP (Demokratinė darbo partija, dabar Darbo jau turbūt nedemokratinė). Opozicija buvo stipri. Mes buvome pralaimėję rinkimus, bet turėjome daugiau nei trečdalį balsų Seime ir politinę įtaką. Visuomenė nebuvo laiminga dėl to, kaip pabalsavo ir kokią gavo valdžią, tad mes galėjome palaikyti spaudimą Seime ir Prezidentui A. Brazauskui, kad reikia oficialiai pareikšti apie Lietuvos valią stoti į NATO. Nebuvo NATO tokios tvarkos, kad kas nors sugalvoja, rašo pareiškimą, ir tas pareiškimas kur nors svarstomas. Bet mes apsimetėm „šlanga“ – parašom pareiškimą, ir žiūrėsim kas toliau. Tačiau parašyti turėjo A. Brazauskas. Mano knygoje „Lietuvos kelias į NATO“ yra daugybė dokumentacijos: Seimo opozicinių frakcijų pareiškimai, po to ir visų Seimo frakcijų, kai jau ir LDDP nebesipriešino, kad Lietuva tai pareikštų. Galbūt kas nors galvoja, kad tas pareiškimas nieko neduoda, mūsų nepriima ir nepriims, Rusija neleis. Visada buvo sakoma: Rusija neleis, o anie bijosis Rusijos. Tačiau mes manėm, kad vis tiek reikia pasakyti, kad mūsų valia būtų išreikšta. Galų gale, 1994 m. sausio mėnesį A. Brazauskas parašė laišką NATO vadovybei. Visas kelias, ėjimas į NATO yra toje knygoje, ji turėtų būti jūsų Instituto arba Universiteto bibliotekoje. Kažkada išsiuntinėjau visoms bibliotekoms, tad ją galima susirasti
Abi kryptys - į Europos Sąjungą ir į NATO - tapo Lietuvos užsienio politikos dominantėmis. Vidaus politikoje buvo daug prastų dalykų sugrįžus senajai nomenklatūrai, prasidėjus didelėms korupcijoms, bankų išvogimams ir t.t. Aš daugiau kalbu apie Lietuvos tarptautinę padėtį, nes čia vis dėlto tarptautinių santykių institutas. Taigi abiejose trasose į NATO ir į ES buvo labai aiškių kliūčių, abejonių, trukdymų. Žinoma, reikėjo mūsų ir mūsų draugų pastangų, kad tos kliūtys netaptų lemiamos. Politiškai Rusija labai spaudė. Nors B. Jelcinas buvo draugiškas Lietuvai, bet ne jis vienas toliau formavo politiką. O Rusijos vyriausybėj, Užsienio reikalų ministerijoj ir kitur žmonės labai tikėjosi atkurti Rusijos įtaką aplinkinėse nepriklausomybę paskelbusiose šalyse. Juk ne tik Baltijos šalys, bet ir Baltarusija, Ukraina, Kaukazas, Vidurinė Azija pasiskelbė formaliai nepriklausomomis valstybėmis. Tai buvo naujos valstybės. Kai mums bandė primesti, kad mes irgi viena tokių naujų valstybių, iššokusių iš Sovietų Sąjungos griuvėsių, mes turėjom aiškinti ir dirbti, kad nesam nauja valstybė. Esam net labai sena valstybė! Kai draugų ir mecenatų iš Ispanijos dėka turėjom progą sudalyvauti Sevilijos tarptautinėje parodoje 1992 m. vasarą, staiga sužinom, kad mums duoda paviljoną, apmoka, vežkit ką nors, tai sakom: vešim. O reikia susiruošti per mėnesį. Vyriausybė sako: neįmanoma. Tada man pavyko įtikinti švietimo ir kultūros ministrą D. Kuolį: imkit iš Universiteto bibliotekos senųjų žemėlapių kolekciją. Eksponuota kolekcija: 16-tas, 17 amžius, visur žemėlapiuose Lituania, Lituania, Europos valstybė nuo kažin kada. Kad prasiplautų smegenys, kaip mes čia atsirandame. Matote, toks „pijamas“ turi labai didelės politinės reikšmės, ir tą darbą nuolat reikia dirbti.
Tokios tad buvo visokios mūsų pastangos. Bet iš Maskvos propaganda ėjo labai stipri, o jos įtaka visur didžiulė, visose sostinėse ir per spaudą, diplomatus, per senus draugus pirtininkus, tenisininkus, kurie visi draugauja šnapselio pagėrinėdami. Rusijos diplomatija dirbo viena kryptimi: negalima priimti Baltijos valstybių: jeigu jas įtrauksite, Rusijai bus didelis įžeidimas, sukeltas pavojus, nestabilumas, grėsmė, Rusija tam priešinsis visomis priemonėmis! Įsivaizduojat, kaip baisiai skamba, kad Rusija priešinsis visomis priemonėmis. Daug Vakarų politikų siūbavo. Be to, buvo ir tam tikrų reikalavimų. Tai Kopenhagos kriterijai, galite enciklopedijose susirasti, jei neatsimenat, kas jie yra. Tai buvo kriterijai šalims, norinčioms į Europos Sąjungą, kokius reikalavimus jos turi atitikti: demokratijos, socialinių problemų sprendimo, taikos su kaimynais, tam tikro ekonominio lygmens. Gerai, dirbam, kad kada nors būtų įvykdyti Kopenhagos reikalavimai. O ten nėra numatyta sąlygojančio atvejo, „jeigu niekas iš kaimynų nesipriešina“. To ribojimo negali būti. Tačiau realiai buvo vienas kaimynas, kuris labai priešinosi. Vėliau šis kaimynas ėmė šiek tiek minkštėti ir sudarė tam tikrą nuolaidų hierarchiją.
Tada dar funkcionavo bent popieriuje, nors ligi šiol nepanaikinta, tik vis kalbama apie jos panaikinimą, - Vakarų Europos Sąjunga. Tai buvo greta Europos Bendrijos atsiradusi gynybinė Europos valstybių sąjunga, kurios statute vienas elementų buvo bendra gynyba. Aišku, NATO pasirodė daug galingesnė ir efektyvesnė, ir mes orientavomės į NATO. Bet tarp Rusijos politologų ir oficialiai patvirtintos politikos susiklostė tam tikra priešinimosi hierarchija: negera, neleistina Baltijos valstybėms įstoti į NATO, Vakarų Europos Sąjungą ir Europos Sąjungą. Bet ES lyg ir mažiausia blogybė. Žinoma, blogybė, bet ne tokia baisi. Vakarų Europos Sąjungoje veikė gynybos principas, negeras, nors ir nerealus; o baisiausia – tai NATO, kuri turi realų gynybos principą ir jį įdiegia. Matyt, Rusijos politikai labai gerai suvokė, kad Lietuvai įstojus į NATO, ne tik Lietuvai, bet ir Lenkijai ir kitoms šalims, reikės užmiršti apie savo pretenzijas, kaip jas atgauti. Nes jau visa NATO galybė gina kiekvieną savo narę. Todėl įnirtingai priešintasi ypač mūsų narystei NATO. Ir iš Vakarų dažnai girdėdavome, ir net broliai estai tam pasiduodavo: galim apie tai kalbėti, bet vis vien ten nepateksim, nes Rusija taip aršiai spaudžia ir gąsdina, tad vakariečiai neišdrįs. O mes laikėmės pozicijos, kad ne mūsų reikalas, kas ko išdrįs.
Dar dabar atsimenu dažną klausimą: o kaip jūs tada sprendėt, kas jums svarbiau – ar ES, ar NATO? Tradicinis, šabloniškas kiekvieno Vakarų žurnalisto klausimas. Aš visada sakydavau, kad mums yra du lygiaverčiai prioritetai, ir nedarome pasirinkimo. Mums reikia ir ten, ir ten. Galų gale, pagal sutartis, pagal statutus, mes turime teisę. Esame demokratinė Europos valstybė, yra kriterijai, reikalavimai, ir negali būti pasakyta: ne, jūsų nepriims, nes Rusija pyksta. Atvirai to niekas negalėjo pasakyti. Argumentas, kad „Rusija pyksta“, būtų gėdingas argumentas. Tačiau smegenyse jis buvo, kaip čia nesupykdžius Rusijos?
B. Jelcinas kažkaip spontaniškai, nepasitaręs su savo valdžia, buvo pareiškęs esąs nieko prieš, kad Lenkija stotų į NATO. Už tai gavo Maskvoje velnių, ir vėliau Rusijos vyriausybė kažką koregavo. Bet galų gale priėjo prie Helsinkio konferencijos, kur, kaip daug vėliau tapo žinoma, įvyko privatus, neviešas pokalbis tarp Amerikos prezidento B. Clintono ir Rusijos prezidento Boriso Jelcino. B. Jelcinas tiesiai šviesiai pasakė: imkit Lenkiją, o Baltijos valstybės lieka už NATO ribų. Kitaip sakant, mums. Tokie momentai istorijoje yra lemtingi. Ir B. Clintonas atsakė: ne. Štai kaip būna. O galėjo parduoti. Mes apie tai nežinojome, tiesiog atkakliai dirbome politinį darbą būdami opozicijoje. A. Saudargas, aš, kiti politikai, kur galėjome, dirbome, kai buvome kviečiami į tarptautines konferencijas, kad Lietuva turi teisę ir siekia būti NATO. Atsimenu vieną tokią konferenciją Vilniuje, į kurią buvo atvykęs JAV gynybos sekretorius William Perry. Konferencija vyko Vilniaus universitete, ir W. Perry, ramindamas, kad lietuviai labai nori į NATO, pasakė: kad jūs visai nepasiruošę, kokia čia gali būti NATO. Man tada šovė į galvą ir aš spontaniškai padėkojau už tokį požiūrį, kad kitų problemų nėra, tik pasiruošimo klausimas. Tai mes pasiruošim. Svarbu, kad nėra kitų problemų. Paskui buvo kaip ir priimta, jog yra pasirengimo problema, bet nėra kokios esminės politinės kliūties.
Visą laiką skambėjo, ir ligi šiol atsikartoja tos propagandos aidai, kad Baltijos šalys – posovietinės valstybės arba buvusios sovietų respublikos. Kiek reikėjo kalti ir plauti smegenis, kad mes esame sovietų okupuotos buvusios Europos valstybės, o ne sovietų respublikos. Netikros „respublikos“ statusas mums buvo primestas, niekas jo nepasirinko, ir mes nekūrėme jokios Sovietų Sąjungos, nedalyvavome jokioje Sovietų Sąjungos sutartyje. Beje, tai mums grėsė 1990-ųjų pabaigoje ir 1991 metais, kai M. Gorbačiovo komanda rengė naująją Sovietų Sąjungos sutartį. Tada prievartavo, gąsdino visokiais terorizmais bei blokadomis, kad turėsime pasirašyti. - Žiūrėkit, kiek jūs ten daug laisvių turėsit, autonomijų, toj sutarty bus visko, ko norite. Bet sėdėsime Sovietų Sąjungoje, dabar įstoję savo valia! Daugiau nešaukdami per visą pasaulį, kad mus okupavo, o mes nenorim ten būti.
Tą buvo norima mums primesti jau labai seniai, bet užsiliko kaip propagandos įrankis kalbėti apie buvusias Sovietų Sąjungos respublikas, kurios vis dėlto neturėtų būti priimamos į NATO. Todėl, kad jos – buvusios Sovietų Sąjungos respublikos. O Rusija, kaip ir buvusi Sovietų Sąjunga, dėl to labai nepatenkinta ir reiškia pretenzijas, kad pažeidžiamos kažkokios jos teisės, kad Baltijos valstybėse baisi rusakalbių padėtis, ten rusakalbiai jau baigiami išnaikinti, pasmaugti. Ir varė visą laiką tokią propagandą. - O jeigu priimsit jas į NATO, tada viskas.
Mes irgi dirbome kontrpriemonėmis, įskaitant Lietuvos Seimo priimtą memorandumą, išaiškindami, kad mes - jokio posovietinė, jokia buvusi respublika, pateikdami trumpą okupacijos istoriją bei teisinius dalykus, ir kad tai būtų visur siuntinėjama. Mano idėja buvo, kad visos diplomatinės tarnybos turėtų tai anglų kalba, ir jei kokiame laikraštyje ar žurnale pasirodytų nesąmonė apie buvusią sovietinę respubliką Lietuvą, kad ambasada ten siųstų: ponai, jus kažkas suklaidino, o yra štai taip.
Nežinau, ar ambasados tai darė, bet rūpintis reikėjo visą laiką. Tam tikra prasme, kaip ir 1988 metais, gimstant Sąjūdžiui: apginti savo teisę. Jeigu visos Europos valstybės, kurios yra demokratinės ir atitinka kitus kriterijus, turi teisę būti Europos Sąjungoje, kuri jas normaliai priima, tai kodėl mes staiga neturim tos teisės? Dėl to, kad mus buvo okupavę sovietai? Koks čia argumentas? Mums dar blogiau, kad mus buvo okupavę. Ar mus už tai reikia dar bausti? Taip, tarptautiniuose forumuose reikėdavo ir tokiais argumentais kalbėti: mus dabar baudžia už tai, kad mes nukentėjom.
Tokiais būdais mūsų teisė buvo apginta. Nepriklausomos valstybės pasirinkimo teisė. Jeigu ji neturi pasirinkimo teisės, tai ji nėra nepriklausoma valstybė. Pavyzdžiui, pasirinkimo teisės neturėjo Suomija po Antrojo karo, kai ją paliko gyvą, bet įsipareigojusią užsienio politikoje nedaryti nieko, kas nepatiks Sovietų Sąjungai. Satelitinė valstybė su vadinamąja finliandizacija – ypatinga politika, klusniai pataikaujanti dideliam kaimynui. Tą kai kas siūlė ir Lietuvai, net iš Lietuvos kairiųjų politikų: žiūrėkit, kaip suomiams gerai išėjo, kai jie buvo finliandizuoti. Jie nesišakojo, nesiprašė į jokias NATO, o iš Rusijos gavo labai daug gėrybių. Kodėl ir mums nesilaikius tokios politikos? Aišku, taip veikė tam tikra agentūra. Todėl Lietuvoje vyko vidinė politinė kova, kad neįsitvirtintų tokios koncepcijos.
Taigi pasirinkimo teisė, kurią reikėjo apginti, Rusijai priešinantis, o Lietuvai laikantis aktyvios politikos. Nelūkuriuojant, kol baigsis ginčas tarp Rusijos ir Vakarų, ką su mumis daryti, bet skelbiant ko mes patys reikalaujam kaip savo teisės. Tarp kitko, tai buvo įrašyta jau 1991 metų Tarpvalstybinių santykių pagrindų sutartyje su Rusija, kuri buvo ne tik valstybės pripažinimas pagal Kovo 11-osios aktus, ne tik Sovietų Sąjungos įvykdytos aneksijos pasmerkimas ir įpareigojimas likviduoti jos pasekmes. Galime kartais priminti Rusijai. Ji yra Sovietų Sąjungos tęsėja, vadinasi, ji liko įsipareigojusi pagal sutartį likviduoti pasekmes. Vienas mūsų atoveiksmio momentų buvo, kad nusibodo visas varymas, neva mes buvusi Sovietų Sąjungos respublika; o kad kalbame apie okupaciją, esą tik propaganda, nes Lietuva juk nekariavo, priėmė sovietų armiją džiaugsmingai ir draugiškai, tai kokia čia okupacija?
Ligi šiol Maskvoje nuskamba tokia propagandinė linija. Todėl praeitais metais išryškinome ir pirmą kruviną veiksmą, kai sovietų dalinys 1940 m. birelio 15 d. peržengė sieną prie Varėnos ir nužudė policijos karininką Aleksandrą Barauską. Tiesiog nužudė be jokio reikalo. Jis nesipriešino, jį ištempė į kiemą ir šeimos akivaizdoje sukapojo kardais ir nušovė. Kad būtų ženklas, kas bus visiems, jeigu jie bent pagalvos. Nors jis visai nesipriešino. Štai kokiu kruvinu teroristiniu veiksmu prasidėjo Lietuvos okupacija 1940 m. birželio 15 dieną.
Bet Vyriausybė tada, žinoma, kapituliavo. A. Smetonos siūlymas priešintis nesulaukė daugumos Vyriausybės narių paramos, ir buvo nutarta priimti sovietų ultimatumą. Ultimatumas buvo tik informacija, kad rytoj trečią valandą mes pradedame jus užimti. Ir viso gero. Bet ir ultimatumas – šiukštu nesipriešinti! Žinoma, dar ir išduoti vidaus reikalų ministrą jų teismui ir nužudymui. Deja, tai buvo padaryta. Negarbingas veiksmas bandant gelbėtis, o gal tam molochui, tam siaubūnui užteks kelių žmonių gyvybės aukų, ir jis prarijęs nusiramins. Žinoma, taip galvoti buvo naivu. Jis atėjo praryti visų.
Sutartyje su Rusija 1991 metais dar buvo įrašyta abiejų pusių, tad ir Rusijos, ir Lietuvos, teisė pasirinkti savo saugumo sistemas ir sąjungas. Kitaip sakant, teisė mums pasirinkti NATO. Rusija tuomet buvo sutikusi, o kai tai pasidarė realu, baisiausiai priešinosi. O kadangi visą laiką tęsėsi pasityčiojimai iš mūsų „tariamos“ okupacijos, tai mes priėmėm įstatymą apie okupacijos žalos atlyginimą. Su labai paprasta logika. Nebūna okupacijos, kuri nepadarytų žalos. O čia žala visokeriopa ir milžiniška. Per dešimtis metų. Lietuvos ūkio sunaikinimas, šimtų tūkstančių žmonių gyvybių sunaikinimas arba ištremiant į Sibirą, viso turto atėmimas, visų santykių nutraukimas, kurie buvo naudingi ir reikalingi. Juk Lietuva būtų toliau plėtojusis kaip Suomija, kuri nors suvaržyta, bet kaip gražiai išsiplėtojo ekonomiškai ir demokratiškai. Prieš karą Lietuva atrodė geriau, negu Suomija. Štai kur mus nuvarė, kokia žala ir nuostoliai. Todėl, kad viskas būtų aišku, mes priėmėme žalos įstatymą, kuriam buvo labai daug pasipriešinimo iš Rusijos pusės ir iš Lietuvos kairiojo politinio sparno, kad tai esąs nereikalingas erzinimas. Mes niekada nė cento iš jų negausim, tai kam kelti tokius reikalavimus? Mano buvo politinė iniciatyva – pirmiausia turime pasakyti vėl apie savo teisę, apie teisinę situaciją, teisinį statusą. Okupuota valstybė, kuri vėliau nekalba, kad nukentėjo, - tai kokia tu okupuota, ko čia plepi niekus? O kai sudedami faktai, - juk visus bankus išplėšė, žemę padarė Sovietų Sąjungos žeme? Žmonės turėjo nuosavybę, ir pišš – atimta?
Iš čia eina Okupacijos žalos įstatymas, apie kurį jūs kartais galite girdėti, nes jis galų gale sugrįžta. Dabartinė Vyriausybė vis dėlto pajudino, A. Kubilius nusiuntė laišką V. Putinui, iš pradžių susitikime užsiminęs žodžiu. Bombardavimo nesusilaukėme, reiškia, kažkoks procesas, labai labai lėtas, bet prasideda. Viena klausimo pusė yra galbūt kada nors gauti kompensacijas, gal jų negauti, o kita klausimo pusė – statusas: mes tikrai buvome okupuota valstybė ir dabar tuo pagrindu rimtai kalbam. O jeigu jūs Rusijoje labai neturtingi, negalite padarytos žalos kompensuoti, tai mes juk prieš Rusiją nekariausim. Tačiau mūsų pozicija aiški.
Čia susiję dalykai. Buvusi okupacija, anuometinis statusas, dabartinis statusas ir Lietuvos teisė - ne kaip buvusios Sovietų Sąjungos gabalo, o buvusio užgrobto Europos gabalo teisė vėl būti Europoje, ir visais lygmenimis, kuriuos Lietuva pasirenka. Nori būti Europos Sąjungoje – tu tam turi teisę, nori būti NATO – turi tokią teisę. Toks yra to labai ilgo laikotarpio iki 2004 metų turinys, kai po įvairių tarpinių sprendimų Lietuva buvo priimta tais pačiais 2004 metais ir į ES, ir į NATO. Galbūt jūs dalyvavote moksleivių sąjūdyje prieš rengiant referendumą stojimui į Europą? Tai buvo labai neblogas viešosios arba liaudies diplomatijos sumanymas: dar prieš suaugusiųjų, piliečių referendumą surengti vaikų, moksleivių, nepilnamečių referendumą. Tas referendumas tvirtai buvo už Europą. O paskui visõs tautõs referendumas, dėl kurio kildavo visokių baimių, būgštavimų; kaimas buvo labai gąsdinamas, kad mes ten niekam nereikalingi, žūsim, mūsų produkcija blogesnė ir brangesnė, iš mūsų visai nieko nepirks, būsim tik baudžiauninkai ir nieko nebereikšim. O aiškinimai, kad ES turi programas, pagal kurias padeda nelygioms šalims, atsiliekančioms dėl istorinių aplinkybių, subsidijuoja, skiria pinigus, - tuo kaimas netikėjo. Už ką duos pinigus? Kas girdėjo, kad už nieką duotų pinigų? O jeigu duos pinigų, matyt, už to kažkas slepiasi. Kokia nors kapitalistų klasta. Dar veikė senoji sovietinė propaganda. Bet vis dėlto pats balsavimas, visas referendumas išėjo gerai.
Tai vėlgi didelio 1994-2004 m. laikotarpio gairė. Lietuva pasiekė savo abiejų tikslų.
Galiu pats sau užduoti klausimą. Kaip politinėje diplomatinėje kovoje dėl būsimos narystės – teisės būti ir jau narystės NATO - Šiaurės Atlanto gynybinėje organizacijoje - sekėsi tarp kaimynų? Rusija – tai aišku, bet estai, latviai, lenkai – kaip jie žiūrėjo? Yra įdomių dalykų. Lenkijoje buvo kairioji vyriausybė, bet prezidentas A. Kvasnievskis labai aiškiai matė reikalus istorinėje perspektyvoje. Man atrodo, kad jis suformulavo žodžius „strateginė partnerystė“. Lietuva yra Lenkijos strateginis partneris, ir jos abi turi būti NATO. Jis labai aiškiai pasakė: Lietuvos saugumas yra ir Lenkijos saugumas. Labai suprantama. Įsivaizduokit, Lenkija kažkur ten pasislenka, o Lietuva lieka Rusijos įtakoje. Lenkijai labai negerai turėti tokį debesį iš Šiaurės. O dar Rusijos jungtis su Karaliaučiaus kraštu. Tai atskira ir ligi šiol išlikusi problema.
Tada buvo labai gražiai nustatyta Lietuvos ir Lenkijos, abiejų šalių politika. 1996 m. rinkimus vėl laimėjo Tėvynės sąjunga ir krikščionys demokratai, buvo mūsų Vyriausybė, aš buvau Seimo pirmininkas. Ir aš inicijavau, bet tai buvo mūsų bendra politika įsteigti papildomą bendradarbiavimo struktūrą; nors dar nesame Europos Sąjungoje, bet sudarome Lietuvos-Lenkijos parlamentinio bendradarbiavimo asamblėją. Ji yra ir dabar, tik apiblėsusi jos veikla. Buvo visokių intrigų, kurios kenkė gerai bendradarbiauti. Tačiau buvo įsteigta Lietuvos ir Lenkijos Seimų asamblėja su reguliariomis Seimų narių sesijomis, su savo struktūra, vadovybe, dokumentų priėmimo būdais. Tai 1997 metai. Dešimt metų visai gerai veikė, o paskui prasidėjo ardymai, kurių matote ir dabar. Per visą tą širšalą, sukeltą vis dėlto Lenkijos paeitais metais ir dabar, nors dabar turėjo būti sesija Varšuvoje, nes asamblėjos vyksta pakaitomis, Lenkijoje ji nebuvo rengiama. Porą metų nevyko! Gal jie tai supranta kaip spaudimo priemonę Lietuvai. Bet galų gale buvo atvažiavę lenkų parlamentarai ir savo akimis pamatė, kiek daug yra neteisingos propagandos. Gal vis dėlto ten ateis daugiau susivokimo.
Vėliau dar buvo įsteigta nelabai ką nuveikusi, veikiau popieriuje egzistuojanti trišalė Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos asamblėja Ukrainos pritraukimui prie Europos. Ši buvo apmirusi, bet prieš savaitę ar dvi Briuselyje vėl įvyko tos asamblėjos sesija. Būtent Briuselyje, o ne Kijeve, Varšuvoje ar Vilniuje. Tokia Lietuvos vadinamoji Rytų politika veikti tarp kaimynų ir įtakoti jų Europos kryptį tęsiasi, kaip jau tada buvo mūsų suformuota.
O tarp trijų Baltijos valstybių visada turim labai draugiškus santykius. Tačiau ėjime link ES ir NATO būdavo įdomių lenktyninių reiškinių. Estai buvo geriau pasitvarkę nuo pat pradžių – ir savo įstatymais, ir dėl ryšių su Suomija, turėjo daugiau jaunos Vakaruose išmokslintos inteligentijos ir mažiau tokių gilių pokomunistinių problemų kaip Lietuva arba Latvija. Ir ekonomiškai jie varėsi geriau. Dabar štai įsivedė eurą, o jų ekonominė racionalaus ir europietiško tvarkymosi sėkmė buvo matoma ir tada. Tam tikruose etapuose, konferencijose dėl ES ateities Estija jau buvo išskirta kaip kandidatė, o Lietuva ir Latvija – kaip norinčios, bet neaiškios... Estai labai didžiavosi, kad pirmi įstos į ES, anksčiau už Lietuvą ir Latviją. O mes nuoširdžiai dirbome NATO kryptimi. Jie to nedarė. Net buvo priėmę nutarimą, kurį dabar turbūt gėda prisiminti, kad nėra ko stengtis į NATO, tegu tai būna formaliai užrašyta, o realiai dirbam dėl ES, nes tai pasiekiamas tikslas. - Galvokim ir dirbkim „realistiškai“ ir eikim į pasiekiamą tikslą. O tie lietuviai visuomet svaičioja, prasimano nepasiekiamų dalykų, tai tegu jie patys blūdija su savo NATO.
O mes dirbome NATO kryptimi, mūsų kareiviai dalyvavo NATO tarptautinėse operacijose ir pelnė pasitikėjimą. NATO pareigūnai vertino, kad Lietuvos kariuomenė darosi visiškai tinkama, ypač kai mūsų Vyriausybė pakvietė pulkininką J. Kronkaitį ir dar du labai patyrusius lietuvius pulkininkus iš Amerikos. J. Kronkaitis tapo generolu ir kariuomenės vadu ir padarė išties vakarietišką kariuomenę. Paskui kairieji vėl gadino, bet kariuomenė jau buvo pastatyta į compatibility – suderinamumo su NATO pajėgomis lygmenį, ir tai buvo pripažįstama. Baltijos Asamblėjoje kartą pravedėm tokią rezoliuciją, kad visos trys šalys siekia tų pačių tikslų, ir tame kelyje vienos jų pasiekimas yra visų trijų pasiekimas. Mat pralaužiamas barjeras. Jei kuri pralaužia barjerą, gerai ir kitoms. Jos nebetūno kažkokiame neaiškiame Baltijos maiše. Tačiau, kai paaiškėjo, jog mes galime būti pirmi į NATO, mūsų kolegos estai labai sunerimo, nejau mus gali pirmus atskirai pakviesti į NATO? Štai tokios įdomybės.
Atskira tema, tai sovietinis Karaliaučius-Kaliningradas. Dabar vengiama apie šią problemą kalbėti. Jeigu jums įdomu, yra išleista mano knyga „Karaliaučius ir Lietuva“, apimanti laikotarpį nuo Nepriklausomybės atkūrimo iki 2003 metų. Sudaryta iš įvairių dokumentų, pasisakymų – oficialių, viešų, taip pat ir Europos Taryboje, kur, būdamas opozicijoje, dirbau kaip Lietuvos delegacijos narys ir vėl po to, kai pabuvau Seimo Pirmininku nuo 1996 metų. Tai mano tekstai, bet juose atsispindi Lietuvos politika, kokią mes būtume galėję vesti labai atsargiai interpretuodami Karaliaučiaus kraštą, nes mus tuoj pat apkaltintų, esą siekiame peržiūrėti sienas, norime Mažąją Lietuvą prisijungti prie Didžiosios Lietuvos. Šie istoriniai pavadinimai turi dvilypių istorinių vertybių – ir gražu, ir iškart galima iškreipti, parodyti kaimynus kaip ekspansininkus. To neturėjo būti. Tačiau Karaliaučiaus kraštas yra Europa. Ir Europos Parlamentas 2004 metais buvo priėmęs atitinkamų dokumentų, kad Kaliningrado sritis ir tai, kas ten darosi, yra Europos problema. Ne tik Rusijos, bet ir Europos problema. Bet Rusijoje nuo 2000-ųjų metų jau atsirado kieta ranka, ir kokie nors variantai, kad šis kraštas galėtų būti ypatingas Rusijos Federacijoje, kad būtų labiau europietiškas, kad jam būtų leidžiama ekonomiškai jaustis esant Europoje, - atėjus Vladimirui Putinui tokios iliuzijos dingo kaip dūmas neblaškomas vėjo. O ligi tol mat ir pačiame Karaliaučiuje-Kaliningrade buvo nemaža tos krypties politinių jėgų, kas iš tikrųjų atrodė sukėlę nacionalistinės Putino Rusijos valdžios susirūpinimą, kai padarytos apklausos parodė daugumos gyventojų, ypač jaunimo, visišką nesidomėjimą Rusija. Ar buvote didžiojoje Rusijoje? – Nebuvom. – Ar norite ten lankytis? – Nenorim.- Norit lankytis Europoj? – Taip, norim būti Europoj. Mums įdomu Europoj, jaučiamės europiečiais.
Tai Kremlių išgąsdino, kad kraštas gali pasislinkti. Buvo jau netgi partija už rusiškos respublikos nepriklausomybę. Tačiau viską užgniaužė. Mes, žinoma, būtume palaikę. Mes šen ir ten palaikėm kaip demilitarizavimą. Net Amerikos Kongrese mūsų draugų pagalba buvo pavykę pravesti vieną dokumentą, kuriame kalbėta apie blogybę, kad kraštas yra taip militarizuotas, žemė užnuodyta karinių bazių, ir kad kraštas neatsigaus, jei jame ir toliau bus prikimšta kariuomenės. Dabar ten dar labiau prikimšta. Tačiau šis klausimas irgi yra dalis mūsų nepriklausomybės arba kirvis, kuris kabo virš galvos.
Per visą šį laikotarpį, ir kiek mes dar buvome valdžioje, o kai buvome opozicijoje, buvo išties daug aršaus priešinimosi ypatingu klausimu, ir tai atsispindi minėtoje knygoje. Tėvynės sąjungos ir viso opozicinio bloko, kuris vadinosi Tėvynės santara, o aš buvau opozicijos lyderis, tikslas buvo neleisti, kad A. Brazausko valdžia sudarytų sutartį su Rusija dėl karinio tranzito per Lietuvą. Aniems mat labai reikia, ten bazės, kariuomenei reikia važinėti per Lietuvą. Buvo pasiekta kompromiso, kad sudaroma sutartis ad hoc vieneriems metams, ir ji kiekvienais metais pratęsiama, kokiomis sąlygomis tie kariniai traukiniai pervažiuoja per Lietuvą. Rusijos diplomatija keliskart nepaprastai stengėsi pakeisti šią sutartį į nuolatinio karinio tranzito bendradarbiavimo sutartį. Mes šaukte šaukėme: tai būtų karinė sutartis su Rusija, ir visi NATO siekiai mums užsidaro. Tai klasta, mus nori pakišti. Rusija-Baltarusija-Lietuva – nuo Maskvos iki Kaliningrado viena zona, ir apie NATO užmirškit. Tą liniją pavyko apginti. Nors kartais tekdavo smarkiai pulti valdžią. Taip pat ir renkant peticijas su dešimtimis tūkstančių parašų supratingų inteligentų, kurie paskui buvo kairiųjų valdžios gąsdinami ir persekiojami. Ir tai atsispindi kai kuriose mano knygose. Dabar tai jau istorija, tačiau vis dar labai gyva.
Tokie tad Lietuvos vektoriai. Galima, sakyti nusistovėję. Yra Vakarai, ir ten pagrindinė Lietuvos nepriklausomybės ir saugumo atrama - Jungtinės Amerikos Valstijos. To neturime užmiršti, nors kai kurios nesusiprantančios jėgos arba ir agentūros labai intensyviai dirba prieš Ameriką, dirba visoje Europoje, taip pat Lietuvoje. Tačiau šis vektorius yra, ir jis stipriausiai išreikštas trijų Baltijos valstybių ir JAV Chartijoje, kurią 1998 metų pradžioje pasirašė dar A. Brazauskas, išeidamas iš posto ir jį užleisdamas V. Adamkui. Chartija numato mūsų bendrus tikslus, taip pat buvimą Atlanto sąjungoje. Amerika avansu buvo už mus, ir vėliau tai pasirodė lemiantis dalykas.
Kitas vektorius – Šiaurės, tai yra, Skandinavijos šalys. Ypač pabrėžiamos, kai pablogėdavo santykiai su Lenkija. Tai laikotarpis, kai po Nepriklausomybės atkūrimo ir ligi pučo Maskvoje Lietuvos rytiniuose rajonuose reiškėsi prosovietinių jėgų: autonomistai norėjo įkurti mažą tartum Lenkijos valstybę Lietuvos viduje ir teigė, kad Lietuvos Konstitucija jiems negalioja, o galiojanti Sovietų Sąjungos konstitucija. Kai kurie tų žmonių ir dabar drumsčia vandenį su senosiomis priešiškomis idėjomis. Žinia, tada Varšuvoje buvo pykstančių, kam mes paleidome tas savivaldybes. Jos buvo Aukščiausiosios Tarybos sprendimu išformuotos, ir laikinai įvestas tiesioginis valdymas, kad Rytų Lietuvoj baigtųsi tas sovietinis teroras. Po metų ar dvejų buvo surengti rinkimai. Tada oficialioji Lenkija pykdavo, ir dabar užsukta kažkas panašaus.
Tokiais atvejais labiau išryškėja kitas mūsų vektorius, kurio ir šiaip visą laiką turime nepamiršti, - tai Šiaurės šalys. Jos Europoje buvo išskirtinai draugiškos, remiančios Lietuvą. Primenu Islandiją, primenu Daniją, primenu Norvegiją, kurioje jau 1990 m. atidaryta pirmasis Lietuvos informacijos biuras, įsteigtas kaip neoficiali atstovybė. Tai įvyko 1990 metų rudens pradžioje. Ten tikrai mums draugiška ir kultūriškai artima zona. Todėl penkios Šiaurės šalys ir trys Baltijos šalys gana dažnai yra eksponuojamos (5+3) kaip tam tikra geopolitinė vienuma. Iš to gali išsiplėtoti didelių dalykų, o gali ir neišsiplėtoti. Tačiau tai mūsų atrama, ir tiems, kurie sakydavo: jūs susipykot su Lenkija, dabar esat izoliuoti nuo Europos, atsakydavau: ką padarysi, tai laikinas dalykas; bet mes neizoliuoti, mes turim kaimynus už Baltijos jūros. Tai mūsų istorinis, nors primirštas kaimynas – Švedija, Danija ir kiti draugai.
Trečiasis vektorius yra Rytai – kaip Sovietijos pakaitinės Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalys. Ypač tos, kurios siekia europinio vystymosi, didesnės europinės integracijos. Toji nepriklausomų Valstybių Sandrauga iš tikrųjų yra priklausomų valstybių sandrauga. Vis tas pats melagingas sovietinis žodynas, kur viskas vadinama atvirkščiai, negu yra iš tikrųjų. Taigi NVS šalys irgi siekia pasidaryti nepriklausomomis. Gruzija toliausiai pažengė ir užtat labiausiai kentėjo, patyrė kerštų, agresiją, žemių atplėšimą. Ukraina pajudėjo į Europą ir turėjo didelių problemų su dujomis, Krymu ir t.t. Dabar vėl pasidavė labiau į Rusijos pusę, bet ne visai. Ukrainiečiai sako, kad atgal jų neįtrauks, vis tiek laikysis ir žiūrės į Europą. Net dabartinė lyg ir prorusiška laikoma vyriausybė, kuri įvedė labiau sovietinę tvarką demokratijos sąskaita, vis tiek siekia laisvosios prekybos sutarties su Europa ir ekonominės jungties su ES. Lietuva dirbo šia kryptimi. Buvo net oficialiai skelbiama Lietuvos Rytų politika, kur mes galime padėti. Kai kada ir padėdavome, kuomet kiti mus kritikavo, kad be reikalo tuo užsiimame.
Paskutinis veiksnys, kurį noriu paminėti, - didysis kaimynas irgi nesnaudžia. Nuo 2000-ųjų metų, t.y. nuo V. Putino atėjimo, buvo aiškiai ir atvirai išreikšta naujoji ekspansinė ir Sovietų Sąjungos restauracijos politika. V. Putinas net skelbė, kad atkurs, tik paskui pamatė, kad taip tiesiai neišeina. Bet buvo pasakęs: „M. Gorbačiovas paleido Sovietų Sąjungą, o aš surinksiu atgal“. Gera ambicija – vėl surinkti atgal. Iš to matėm visokių terorų ir žemių rinkimo atgal. Lietuvos pasipriešinimas buvo pirmiausia užbaigti kursą į ES ir NATO. Kol Kremlius dar neįsisiautėjo tiek, kad pradėtų jėgos priemonėmis „surinkinėti“. Mes suspėjom, o gruzinai nesuspėjo, tad gavo patirti ir jėgos priemonių.
Dabar yra tokia padėtis, kur Lietuvos politika, kiek ji - nacionalinė politika, yra to paties išsivadavimo tąsa. Tai toli gražu nėra pabaigtas dalykas. Jau tada buvo žinoma, ir kai kas sakė: kokia čia jūsų nepriklausomybė, kai jūs visą energetiką gaunate iš ten, visa jūsų administracija, biurokratija yra sovietinė. Tą sakė dar S. Lozoraitis. Kai ko pasiekėme, o kai kas buvo visai apleista. Dabartinė Vyriausybė mėgina išsilaužti iš energetinės imperijos, išeiti į savarankiškumą ir turėti kitų energetikos šaltinių. Čia padeda ES savo priimtais principais: šalys narės neturi būti maitinamos iš vieno šaltinio, nes tada jos įtakojamos, priklausomos ir negali savarankiškai vystytis. Tiksliai taip yra su mumis, taip pat su Latvija bei Estija. Estai turi šiek tiek savo energetikos. Mes turėjome Ignalinos atominę elektrinę, kurią reikėjo uždaryti, bet ir ji buvo maitinama tik Rusijos uranu. Todėl ir čia buvo visiškai vienašalė priklausomybė. Jeigu kada nors pavyks pasistatyti naują modernią jėgainę, kuri naudos branduolinį kurą iš bet kur – Kanados, Australijos, Amerikos, - tos priklausomybės nebus. Nors atsiranda kitos priklausomybės: o kam parduoti? Gausi daug energijos, tai reikia kam nors parduoti. Buvome juk laikotarpyje, kai atidavinėjome už dyka, nes turėjom perteklių. O tilto į Lenkiją vis nebuvo, nes vis atsirasdavo kas užblokuoja, sugadina, sustabdo. Atsimenu, 1999 m. G. Vagnoriaus Vyriausybė šį tą bandė, paskui atsisakė įvykusio konkurso, o po to atsistatydino, žlugo. Dalykai buvo susiję ir su energetine jungtimi su Lenkija. Atrodo, iš Lenkijos pusės ten dar sėdėjo gazpromininkai, ir jie buvo didesnė valdžia negu vyriausybė. Ir Lietuvoje gana dažnai yra buvę, kad tikroji valdžia yra ne ta, kuri mirga laikraščių puslapiuose, o kita, kuri pasako, kaip reikia daryti.
Dabar eina tolesnis išsivadavimo arba neišsivadavimo laikotarpis. Ir energetinis, ir informacinis. Pavyzdžiui, beveik visi laikraščiai supirkti ar superkami rusų kapitalo. Ir televizijos kanalai priklausomi arba nuo tolimesnių, arba vietinių Lietuvos turtuolių (nevadinkim būtinai oligarchais), kurie savo ruožtu iš dalies priklausomi nuo didelio kaimyno, nes ten arba gaus uždirbti, arba negaus. Viešojoje erdvėje informacija irgi silpna vieta. Kaip bebūtų keista, o vis dėlto įdomu, šiemet JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton pasakė: kokią mes padarėme klaidą. Mes vienašališkai nusiginklavome informaciniame kare. Žinoma, taip. Jie uždarė „Amerikos balsą“, nutraukė finansavimą „Laisvajai Europai“ ir panašiai. Paliko rusų kalba. Tačiau transliacijas lietuvių ir kitų tautų kalba nuėmė. Sutaupė mizerį. O Rusija savo kanalams investavo milijardus. Dabar JAV pabudo, kai jau Kinija investuoja milijardus Vašingtone informaciniams centrams ir savo propagandai. O laikraščiai paperkami visame pasaulyje. Nėra stebuklų nė Amerikoje.
Štai čia yra silpna vieta, ir nežinau, ar mūsų valstybė gali viena ką padaryti. Galima bent šviesti visuomenę, aiškinti ir reikalauti, kad būtų laikomasi įstatymo. O įstatymas sako, kad informacijos priemonių savininkai turi būti skelbiami ir žinomi. Štai, jeigu kai kurie laikraščiai, varantys tam tikrą politiką, turėtų prierašą: „priklauso „Snoro“ bankui“ arba „priklauso Romanovui“, tai gal skaitytojas kitaip jų liniją suprastų. Dabar girdi-matai, spauda parašė... Kokia spauda? Kieno spauda? Tada jau galvok, kodėl taip rašo. Bet tai vis dar ateities darbai.